Knyga: Didier Decoin "Karpiai imperatoriui"

Didier Decoin. „Karpiai imperatoriui“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Sveiki, skaitytojai,

Yra knygų, kurios sukrečia, yra knygų, kurie turi aiškią socialinę žinutę ir yra tokių manieringų, kurie iš realybės „išlanksto“ tikras origami figūras, yra tokių, kurie provokuoja, nagrinėja dabartį, nukelia į ateitį arba tiesiog „žaidžia“ meilės paviršutiniškumu. Retai kada skaitau knygų, kurias būtų galima įvardyti juvelyriniais arba teksto atžvilgiu dekoratyviniais. Prancūzų rašytojo Dicier Decoin (g. 1945) romanas Karpiai imperatoriui (pranc. Le Bureau des jardins et des etangs) gimtinėje pasirodė 2017 metais – šiemet jau turime lietuviškai. Autorius šį kūrinį rašė daugiau nei dešimtmetį ir tai jau 27 romanas. 1977 metais rašytojas pelnė prestižiškiausią prancūzų Gonkūrų literatūrinę premiją už romaną John l‘Enfer.

Leidykla Alma littera paskutiniuoju metu labai mažai leidžianti aukštosios prabos kūrinių, tad nustebino šiuo romanu. Aplenkiant visų taip literatūroje mėgstamą Indiją, jau seniai norėjau paskaityti kažko itin rytietiško, turiu galvoje po Undinės Radzevičiūtės Žuvys ir drakonai, norėjosi gręžtis į Kiniją ar Japoniją. Šiuolaikinė japonų literatūra šio grožio nesuteikė, paskutinieji skaityti kūriniai kiek nuvylė, nes jie pasirodė lokaliai įspiesti apie šiuolaikinius japonų santykius ankštose jų daugiabučiuose, o štai Karpiai imperatoriui iš esmės atperka sodriais ir tapybiškais egzotiniais kultūriniais vaizdiniais.

Prancūzų rašytojo pasakojimas skaitytoją nukelia į X amžiaus Japoniją, į samurajų laikus, tačiau priešingai nei būtų galima tikėtis, nieko pernelyg samurajiško neperskaitysite. Centre vaizduojama skurdi provincijos pora, kuri savo namų tvenkinyje augina upėje sugautus karpius. Vyras kelis kartus per metus gabena imperatoriui iš bambukų pasidarytais naščiais. Mirus vyrui, o tai yra romano užuomazgos, likusi našlė išsirengia į ilgą kelionę ir keliauja su karpiais į šalies sostinę, kad pateisintų ne tik mirusio sutuoktinio lūkesčius, bet ir viso kaimo, kuris su imperatoriaus rūmais yra sudaręs sutartį. Ilgas ir varginantis veikėjos kelias pilnas nuotykių ir pavojų...

Siužetas, sakytum, sudarytas iš primityvių griaučių – veikėjas turi įvykdyti misiją ir, žinoma, galima tikėtis pačių įvairiausių kliūčių misijai įvykdyti. Iš esmės taip ir nutinka, tačiau skaityti toli gražu nėra nuobodu. Sodri ir tapybiška kalba – tai ir įgudusio vertėjos Valdo V. Petrausko nuopelnas – galima įsivaizduoti tokią mistišką Japoniją, kurią mes, vakariečiai, turime susikūrę savo vaizduotėje. Retsykiais taip ryškiai ir sodriai viskas perteikta, lyg būtume smilkalų pritvinkusioje ir įvairiais ornamentais puoštoje šventykloje, šiuo atveju net ne šventykloje, o pačiame tekste: „Rūmuose jau sklido gandas, kad šiais metais varžovai semsis įkvėpimo iš kvapų pokyčių, vykusių birželio mėnesį liūtims užpliaupus sodus: panašiai kaip smilkalų ruošėjai, jos smulkina, grūda ir traiško sultingus žiedus, jos kapoja, pjausto, raižo syvų pritvinkusius lapus ir stiebelius, jos sklando, trupina, trina, minko žemę, sumala tuščias sraigių kriaukles, pamestų kiautų chitiną, sunkius puvenų sluoksnius, išsaugančius gėlių gaivumą (p. 178-179)“. Sinonimų gausa praturtina kalbą, bet svarbiausia visame romane yra ne sodrios spalvos, bet dėmesys kvapams. Antrojoje knygos dalyje rengiamas smilkalų varžytuvės, sakyčiau, prilygsta net Patrick Suskind romanui Kvepalai.

Didier Decoin.

Iš esmės nelabai mėgstu manieringus ir įmantrius tekstus, tačiau Karpiai imperatoriui visa tai pasiteisina dėl kultūrinio klodo, kuris turtingas savo istorinėmis žiniomis – autorius išties gerai išsistudijavęs senovės Japonijos kultūrą. Kad ir moterys, kurios juodai lakuodavo savo dantis, tikriausiai žino šią tradiciją nedaugelis skaitytojų. Arba netgi tokių egzotiškų ir sunkiai dabar įsivaizduojamų grožio procedūrų kaip: „Tyru mergišku moteriškumu dvelkė jos lygi ir gaivi oda, kurią Mijukė įtrindavo lakštingalos išmatomis, kad būtų dar baltesnė (p. 46)“.

Romane esama ir to pagarsėjusio senovės japonų žiaurumo, tik jis romane ganėtinai poetizuotas ir toks įprastas Mijukės pasauliui, jog žvelgiant iš jos perspektyvos, neįsivaizduojama, kad tai žiaurumas, veikiau kaip natūrali įstatymiška realybė, kuri neturi humaniškos alternatyvos, pavyzdžiui, kaip moteris atimdavo gyvybę: „Moteris turi imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties akimirką nepargriūtų nepadoria poza (p. 92)“. Tokių keistų žiaurių ir kartu estetiškų (pseudo)moralinių tradicijų esama pilna visame romane. Jie blyksteli kaip istorinė dokumentika, leidžianti perprasti japonų kultūros formavimosi išskirtinumą.

Romane esama nemažai erotikos, kuri turi aiškia socialinę hierarchiją ir taip pat labai įdomias tradicijas. Įdomi ir pati Mijukės pozicija – tapusi našle, ji žūtbūt stengiasi pristatyti gyvus karpius ir tokiu būdu įprasmina savo vyro atminimą, tačiau tuo pačiu nesistengia savęs moralizuoti erotikos klausimais. Štai pakeliui į imperatoriaus rūmus ji laikinai „įsidarbina“ prostitute ir „prisidengdama“ vyro atminimu nė nesuabejoja, kad reikia atsiduoti dėl kilnaus tikslo. Man kaip skaitytojui tai sufleruoja, kad kūniškas padorumas X amžiaus Japonijoje nebuvo ypatingas reiškinys. Bet kartu esu priverstas tai žiūrėti iš valstietiškos Mijukės perspektyvos, o juk Mijukė toli gražu nėra išsilavinusi ir pasaulio mačiusi moteris. Tiesą sakant, nuo jos sklindantis prasčiokiškas dvokas, kuris pajuntamas imperatoriaus rūmuose, nėra net pažinus pačiai Mijukei, tarsi jai nelabai suvokiami socialiniai miestietiški įpročiai ir tradicijos.

Griaudžioji šios istorijos dalis visgi yra ne karpių pristatymas imperatoriui ir ne apmaudus pasinaudojimas jos kūno kvapu smilkalų varžytuvėse, bet pačios Mijukės dvasinė našlės kelionė, kuri kartu atsisveikinimo, atgailos, filosofinė apmąstymo kelionė. Tai istorija apie susitaikymą su netektimi, kuri tokia skausminga, tokia atpažįstama vakarietiškam skaitytojui, kad visa tai veikia kaip atpažinimo atlasas – Mijukė nenori paleisti karpių, kurie yra Kacuro, jos mirusio vyro, tąsa. Tačiau susitaikymas neišvengiamas, o poetiška ir negailestinga romano kulminacija tokia graži ir perteikta lyg visas Mijukės gyvenimas, kelionė į sostinę būtų virtusi viena gražia rytietiška legenda, kokias kūrė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar savo rinkinyje Rytietiškos novelės.

Nieko ir nebepridursi, tik tiek, kad tai iš tikrųjų gurmaniška knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji žuvis ir begonija" / "Big Fish & Begonia" / "Da Yu Hai Tang"

Sveiki,

Ne tiek daug tos animacijos ir žiūriu, bet visada stengiuosi pažiūrėti tai, kas gali įkvėpti gyventi. Be jokios abejonės azijiečių didysis animacinis kinas turi gilias savo tradicijas ir gerą vardą pasaulyje. Paprastai tai būna japonų animacija, tačiau šįkart visai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti kinų sukurtą animacinį filmą „Didžioji žuvis ir begonija“ (angl. Big Fish and Begonia) (2016), kuri remiasi kinų mitologiniais motyvais ir pasakoja apie dviejų pasaulių – žmonių ir magiškojo po vandeniu esančių būtybių susidūrimą.

Filmas prasideda kaip mitologinė pasaka, kurią mums pasakoja sena moteris, sakanti, kad kiekviena žuvis yra žmogaus siela. Iš esmės šiame filme labiausiai ir žavi, kaip filmo kūrėjai sukuria portalus, perėjimus iš vieno pasaulio į kitą, nesileisdami pernelyg į didelius kovų ar smurto epizodus, kas paprastai būdinga animaciniams azijiečių serialams, sakyčiau, išlaiko tą nuoseklų ir jautrų kalbos naratyvą. Dvasios ateina delfinais į mūsų pasaulį ir visa tai perteikta jautria ekologija ir Žemės pusiausvyra, žmogaus niokojimu ir gyvybės žudymo epizodais, į kuriuos dalinai patenka ir pagrindiniai veikėjai – du paaugliai, viena iš stebuklingo pasaulio, o kitas iš žmonių. Keičiant savo pavidalus ir nuolat transformuojant save iš esmės filmas skleidžia nemarios sielos idėją ir tai, kad fizinis kūnas tėra tik apvalkalas.

Viena pamatinių animacinių filmų vertybių yra aklas ir net besaikis pasiaukojimas. Nežinau, kodėl mergaitė šitiek buvo suinteresuota (ir kiek tai logiška) pasiaukoti dėl žmogaus, iš tos pačios mirtingųjų genties, kurie žeberklais bado delfinus, kad net pamynusi savo motinos ir tėvo viltis, imasi drastiškai ginti tai, kas iš pažiūros nepažinta. Kitą vertus tai visgi pasaka su aiškia didaktika ir pernelyg nereiktų analizuoti motyvacijos, viskas filme veikia pagal didvyriškumo principus – tavo žmogiškumo yra tiek, kiek tu stoji ginti „nematomos pusės“ ir kiek tu pasiaukoji, tiek tau likimas atseikėja.

Visgi filmukas labai gražus, vizualus, harmoningas, jautrus, tinkantis žiūrėti su visa šeimyna ir niekuo nenusileidžia didžiajam vakarietiškajam animaciniam kinui, o gal retsykiais yra net pranašesnis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

5 priežastis, dėl ko verta gyventi: absoliuti laisvė

Nuotrauka Fabio Malloggi.

Sveiki,

Buvau jau ir pamiršęs, kad pavasarį buvau pradėjęs gerų ir pozityvių minčių ciklą, kurį norėjau dalytis su Jumis. Taigi...

Penktoji priežastis, dėl ko verta gyventi yra absoliuti laisvė. Netgi jeigu jos neturite, jos visada galite sieti, nubraukti visas kasdienybės dulkes ir akimirkai nuo visko atsiriboti, nuo atsakomybės, įsipareigojimų, nuo streso, nuo darbo ir tiesiog pasakyti sau, kad šią akimirką esu tas, kas esu ir niekam neprivalau įtikti ar patikti, neprivalau pateisinti jokių lūkesčių, nes tai yra tik primestiniai dalykai, kuriuos mus mokė pateisinti tokiu būdu padarydami mus kaliniais. Net jeigu ir vėl po to grįšite į kasdienybę, į tą rutiną, visada žinokite, kad esate laisvi ir visada galite viską keisti ir tiesiog kurį laiką nieko nedaryti, tik būti ir džiaugtis savo būvimu. Skamba banaliai, kaip iš budistinės teorijos, bet tai įmanoma, jeigu to iš tikrųjų norite. Iš dalies laisvė yra atmesti tai, kas jums primesta.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Charlie Puth - Up All Night [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Prieš kelerius metus smarkiai išgarsėjęs vaikinukas Charlie Puth (g. 1991) man labai patiko. Kol kas ypatingai netyrinėjau jo naujausiojo albumo, tačiau jo debiutinis albumas „Nine Track Mind“ (2016) išties man labai patiko. Štai muzikos kritikai negailėjo aštrių žodžių, sakydami, kad visos albumo dainos pernelyg nusaldintos melodramatiškos dainos, kurios labiau primena mazochizmą. Bet man joje tiek gerų ir mielų kūrinių ir juos būtų galima daug kur klausytis – jaukiuose pasisėdėjimuose, einant tiesiog gatvėmis ar gulint prie ežero.

Atlikėjas išgarsėjo 2015 metais, kai labai išpopuliarėjo jo naminiai vaizdo įrašai YouTube. Vis daugiau garsių atlikėjų „atsiranda“ tokiais būdais. Malonaus ir „nepasikėlusio“ būdo vaikinas turi milijonines, reiktų sakyti, net milijardines YouTube peržiūras, o tai rodo, koks jis svarbus tam tikrai jaunųjų klausytojų kartai. Daina „Up all nigth“ taip niekada ir netapo singlu, tačiau man tai viena labiausiai patikusių albumo dainų, kuri primena harmoningai suderintą pop muziką su gospel muzikos užuominomis. Tokios dainos daugiau ar mažiau pakylėja ir įkvepia.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

"Up All Night"

Well I get the thrill run down my spine
When I see you hitting me up
Feeling so electrified
With the heat of a million suns
You know just one touch can keep me high
And I think I'll never come down
'Til a couple days go by
And you're nowhere to be found

Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry

So I try to shake you out my head
Try to dance with somebody new
But you got those lips so red
And that smoking voice, you do
So I know it's pointless anyway
Cause there ain't nobody else
That could light me up so bright
And break this crazy spell

Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry

If I wait a little longer
Then maybe you'll come back around
Wait a little longer
Then maybe you'll be ready now
Cause I would wait forever
For you to fall back into my arms
So come on

Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry
Up all night
Up all night
All the things that you said to me yesterday
Playing over in my mind
It's a crime
It's a crime
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry
How you're reeling me in with the games you play
Then you hang me out to dry

Jūsų Maištinga Siela

Atradimas kaip nušvitimas: Ieva Žigonė dalijasi savo dvasine patirtimi

Sveiki,

Paskutiniųjų dienų įvykiai, gal net ne įvykiai, bet vidiniai dvasiniai poslinkiai veda mane nežinau kur. Tai gali nutikti ir Jums ir bet kurią akimirką. Tiesiog atsikėliau anksti ryte ir kaip visada buvau vidutiniškos netgi galbūt prislėgtos nuotakos, kurią įvardyčiau kasdienine – judi ir keliesi iš inercijos, nereikia atlikti darbus. Prisėdęs prie interneto ėmiau naršyti tarsi ieškodamas nusiraminimo, tarsi kokios nors informacijos, kuri vienaip ar kitaip, praskaidrintų mano rytą, nors sakau, konkretaus uždavinio neturėjau.

YouTube išmetė man Ievos Žigonės vaizdo įrašą, kurį pirmiausia sutikau gana skeptiškai: ai, dar viena mergužėlė dalijasi savo nušvitimais, tai čia kiekvienas išvažiavęs kepti šašlykų ir grįžęs namo gali kalbėti apie potyrius, tačiau ėmiau klausytis. Ir net šiurpuliukai nubėgo per kūną. Energetiškai tai net juntama, tačiau man pačiam neregima. Daug metų atgal domėjausi įvairiomis religijomis, dvasinėmis praktikomis, tačiau gyvenimas taip vėtė ir mėtė, kad visa tai apleidau, tačiau visada jaučiu kažkokią harmonijos ir ryšio su savimi ir pasauliu trūkumą, o Ieva Žigonė tai priminė. Priminė ir tas žinias, kurias jau iš vieno aruodo ir iš kito jau buvau sujungęs ir įžvelgęs daug bendrų tendencijų, tačiau trūko inspiracijų toliau visa tai tęsti. Galbūt buvo netinkamas metas, gal tikėjausi pernelyg daug greitų rezultatų ir nusivyliau – jau net nebežinau.

Sėdėjau ne vieną valandą ir peržiūrinėjau Ievos Žigonės įrašus ir iš apsnigtos Lietuvos, ir iš Peru. Namiškiai priėję ir pamatę, ką žiūriu, ėmė juoktis iš manęs, tačiau galbūt tiesą ir sako Ieva Žigonė, kad ne visiems toji informacija prieinama dėl skirtingų vibracijų dažnio, kurį kiekvienas skleidžiame vis skirtingai. Siūlau tiesiog pasižiūrėti šį įrašą tiesiog sau pasibandymui, kaip aš gebu reaguoti – atmetu ar priimu tai, sukelia juoką ar per kūną perbėga šiurpuliukai?

Ačiū Ievai Žigonei už priminimą. O kad tai būtų kuo daugiau praktiškai, nes nuo teorijos apie visa tai esu tiesiog pavargęs.

Įdedu įrašą:

Jūsų Maištinga Siela

Žuvys, karpiai ir drakonai apie knygų viršelius: "Pekino dienoraščiai", "Karpiai imperatoriui", "Žuvys ir drakonai"

Sveiki,

Knygų „nemėgėjai“ tikriausiai to nesupras, tačiau knyga toks jau daiktas... Kaip gyvūnas. Sakysite, kurgi ne. Ir galbūt jūs būsite teisūs. Štai beskaitydamas knygą „Karpiai imperatoriui“ ir žavėdamasis puikiu poetišku vertimu į lietuvių kalbą, dažnai mėgstu „atitrūkti“ tyrinėdamas knygos viršelį, bandydamas apmąstyti teksto privalumus arba trūkumus.

Ir kurgi tokie karpiai ar jų fragmentai man jau vaidenosi?

Greit akimis perbėgu per savo namų biblioteką ir randu! Ilgus metus lūkuriuojanti ir taip neperskaityta Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ bei Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ šiemet prikelti antrajam gyvenimui.

Rytų kultūra ir žuvys yra tai, ką itin mėgstu. Neslėpsiu, kaip tik iš šaldiklio išsitraukiau lietuviškų marinuotų linų, tačiau tai, kas valgoma, dar gali būti ir estetiška. Štai akvariumai ir vandens fontanėliai su margaisiais karpiais – tikra dzenbudistinė meditacijos atgaiva. O pas mane, be to, kas regima iškepus lėkštėje, dar estetiškai dekoruota ir ant knygų viršelių.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalą "Kinas" 2018/2 (342) bevartant

Sveiki,

Svetainėje, po žurnaliniu staleliu galima rasti leidinių, kurių tikriausiai niekas kitas namuose nevarto tik aš vienas. Atėjus atostogoms, galiu lengvai perversti literatūrinius ir meno leidinius, kurių taip negalėdavau atsiversti anksčiau.

Tais retais atvejais skaitau ir legendinį žurnalą „Kinas“, kurio kasmet pasirodo nedaug, tad ir neseku reguliariai, nors kažkada žurnalas buvo labai sudominęs. Ten rasdavau kaskart įdomių straipsnių apie tai, ką matau kine šiandien, tačiau paskutiniu metu taip atslūgo poreikis „susipažinti“ su kino užkulisiais, kad džiaugiuosi pamatęs filmą po sunkios darbo dienos.

Visgi šis numeris, ant kurio puikuojasi „Floridos projektas“ filmo fragmentas, leido vėl sustoti ir pagalvoti, ar ko nors neprarandu... Štai neseniai matyto filmo „Nematomas siūlas“ recenzija – yra ko pasimokyti iš pačių recenzentų, nes mano apžvalgos jau nusibodusios, standartinės, vos trijų pastraipų – esmė ir išvados, kartais norėtųsi ir plačiau kažką pakomentuoti apie filmą, galgi jį net paanalizuoti.

Įdomus kino maniakės Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie aktorių Joaquin Phoenix, o kur dar laukiantis Živilės Pipinytės straipsnis apie kvapus kine – tausoju jį, nes rodosi, kad jis šio numerio vinis. Perskaičiau ir interviu su „Floridos projekto“ režisieriumi, kuris, pasirodo, mano aktyvioji informacijos akis neužfiksavo, kad svečiavosi Lietuvoje.

Kadangi esu smarkiai nusivylęs lietuvišku kinu, net nežinau ko ir tikėtis iš „Kvėpavimas į marmurą“, bet štai mums sekasi su gamtos vaizdiniais, tad visai neabejoju, kad norėčiau pamatyti „Sengirę“.

Ilsisi Maištinga Siela ir ilsisi žurnalas „Kinas“, laukiantis, kada bus perskaitytas.

Jūsų Maištinga Siela