Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata (sentencija): J. M. Coetzee apie valstybės veikimo ir galios principus

Sveiki,

Vienas visų laikų (bent man) geriausių pasaulio rašytojų yra, žinoma, J. M. Coetzee. Šiandien dalijuosi jo citata iš lietuviškai neišverstos knygos „Blogų metų dienoraštis“ (Blogų laikų dienoraštis), kuriame taikli ir prieštaringa citata nusako mūsų valstybės mechaninius sraigtus. Juokinga, nes tai paskutiniu metu aktualu mums, lietuviams, kurie gyvena draudimų ir apribojimų laikais ir dūsta po valstiečių įstatymais. Esame valdomi kažkieno kito primestų ir neatsiklaustų moralinių „vertybių“. Apmąstykime, ką norėjo pasakyti J. M. Coetzee...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilnius ir jo G taškas - po G tašku besislepiantis moralinis skausmo židinys

Sveiki,

Žmonėms patinka ginčytis dėl seksualinių dalykų, nes jie visada mano, kad yra tinkamiausiai išauklėti tam reikalui įvertinti. Juk kaip galėjo bažnyčia, tėvai, galų gale mokytojai klysti, diegdami moralines vertybes? Liberalo akimis moralė apskritai tikriausiai nėra vertybė, nes vertybė yra šeima, meilė, santykiai ir kiti fundamentalūs dalykai, o padorumas, susilaikymas nuo sekso ir kiti kultūriniai normatyvūs dariniai tėra tik laikmečio susitarimo dalykai.

Tikriausiai būčiau prie liberaliųjų pažiūrų. Nemanau, kad drausdami seksualines potekstes, ką nors pasieksime, tuokart tikrai neapsaugosime vaikų, nors jų saugoti ir nereikia. Tai vėlgi tėvų, perdegusių nuo standartų, smegenų padarinys. Reikia viską drausti! Nieko nuostabaus, kad tokie „sėdi“ ir valdžioje. Su tuo konservatyviu sugedusiu požiūriu, kad aš atsakingas už visus ir turiu teisę nuteisti bet kurį, kurio moralė neatitinka mano moralinio lygmens. Bet juk tai juokinga, ar ne taip, ponas Zuokai? Šiuo atveju, visada palaikęs Zuoką, nesuprantu jo nuostatų. Veikiau jos ambicingos, politizuotos, norint kažką įrodyti, kad Vilnius be jo rankos smarkiai susimovė. Nesusimovė. Susimovė valstiečiai, Aurelijus Veryga, Jurga Petrauskienė ir ištisa gvardija ministrų ir jų patarėjų, kurie žvilgt į statistiką, kuriuos pakiša anketavimą atlikę „specialistai“, kurių duomenimis remdamiesi toliau šlubi šunys vairuoja valstybę. Man gaila, kad turiu glaustis ir taikytis po šių idiotų skėčiais... Bet juk dažnas pasakys: nepatinka, emigruok! Ir jie tikriausiai būtų teisūs.

Gerai, ne apie tai, bet apie merginą ant senučiukės Europos žemėlapio, netikėtai atradusią G tašką. Stulbinama reklama! Paveiki reklama! Daugeliui vaikų nesuprantama (todėl apsaugoti nuo trykštančio silikono, ak Dieve, ačiū ačiū už davatkiškumą!) ir originali, drąsi, galų gale žmogiškai fiziologiška. Mes tokie „cementuoti“, kad bijom poteksčių, bijom vienas kito kūno, bijom viešo nuogumo, nes mums taip įtašyta į galvą, jog tai nesaugu, nes nepadoru.

Žinoma, net žmogaus seksualumas reklamoje gali tapti politinių įtakų karų instrumentu arba nešvaria dėme virš žemai skraidančio angelų miesto. Sakysite, kad esu be moralės ir geriau emigruoti ir jūs tikriausiai būsite vėl teisūs, tačiau ar jums gera gyventi šitaip kaip želė moralės sustingdytoje visuomenėje, kur G taškas, žodžiai orgazmas, prezervatyvas (kuris beje prie kasos atkišamas prie kramtomosios gumos!) vis dar yra gėdingas, Dieve brangus, netgi einantis prieš patį Dievą ir motiną Gamtą? Pagaunate, koks tai absoliutus absurdas, palyginus su tikrosiomis skurdo, ligų ir socialinės atskirties problemomis, kurios metai iš metų paspiriamos po kilimėliu, nes politiko bizūnas panižo ir laikas paauklėti, kaip gyventi gražiai mano tautai, nuodėmingai ir vėl žvilgčiojančiai į aukso veršį.

Ne į aukso veršį, ponai moralės architektai, ne į veršį, o į savo kūniškąją prigimtį, kurios neišrausite net supančiodami šlaunis, kad koks gašlus plaukelis neišlįstų iš tvariai suspausto skaistybės diržo ir nenuskrietų, atplėštas vėjo, ant žemėlapio, kur įsikūręs Vilnius.

P. S. Šiaip ar taip, paaiškėjo sena tiesa – G taškas iš tikrųjų yra laibai jautrus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterų lyga" / "A League of Their Own"

Sveiki,

Tikėjimą senais ir laiko patikrintais filmais paskutiniuoju metu ganėtinai nusiviliu, tačiau vakar pažiūrėjau sportinę biografinę dramą „Moterų lyga“ (angl. A League of Their Own) (1992) likau kažin koks patenkintas. Sudėtinga man su sportinėm dramom, paskutinį kartą mačiau filmą „Lyčių kova“ – neseniai sukurtą filmą apie moteris tenesininkes ir vyrus, kurie teigė, kad moterys negali gerai žaisti teniso. Tuokart filmas be puikios atmosferos daugiau nieko gero nepaliko.

Panašiu principu sukurtas filmas ir „Moterų lyga“, kuri mus nukelia į XX a. vidurį, kada daugelis amerikiečių beisbolo žaidėjų išsiųsti į karą, vietiniams reikia pramogų, tad buvo nuspręsta suburti laikiną moterų komanda. Centre atsiduria dvi tarpusavyje konkuruojančios seserys, viena iš jų ištekėjusi. Iš esmės tai filmas ne vien apie sportinius (realiai kažkada buvusius) pasiekimus, bet tai gana feministinė juosta, kurioje įrodoma, kad moterys gali pajėgiai ir įdomiai konkuruoti brutalaus sporto aikštelėje. Juosta veikia vienu principu kaip istorinė juosta, liudijanti istorinę atmintį, ir kaip azartinė istorija už teisingumą. Pagrindinius vaidmenis sukuria legendinis aktorius Tom Hanks ir „Telmos ir Luizos“ žvaigždė Geena Davis. Prie jų, neįmanoma paminėti, prisijungia ir atlikėja Madonna, sukūrusi svarbų šiame filme vaidmenį ir pabaigos dainą. Nors aktoriai gerai žinomi, visgi jų kuriami charakteriai man pasirodė tipažinio braižo ir gana šabloniški, vertinant 1990-ųjų kino maniera.

Tiesą sakant, net nemėgstantiems sportinių dramų, manau, filmas turėtų patikti. Galiu pasakyti, kad jis pakankamai holivudiškos ir disnėjiškos dvasios – viskas jame pavaizduota itin teisingai, nes kiekviena sesuo gauna to, ko nusipelniusi pagal laikmečio moralines tendencijas. Filmas kelia įvairų jausmų: nuo liūdesio iki pergalingo džiaugsmo, nuo pasiaukojimo iki tyros meilės. Tiesą sakant, pagalvojau, kad neskaitant kelerių scenų apie moralę, šis filmas tiktų žiūrėti visai šeimai, nes jame yra ne tik istorija, pasakojimas, bet ir aiški pamokanti linija, tinkanti, mano galva, jaunajam besiformuojančiam kino žiūrovui. Šiaip tai nesitikėjau, kad filmas paliks tokią gerą vakaro pozityvumo galią.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Knygos: Tan Twan Eng "Vakaro Miglų sodas", Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sveiki,

Paskutiniu metu dėl vasaros aptingo mano skaitymo tempas. Ne tempas, o aš pats. Mieliau renkuosi „Tarnaitės pasakojimo“ seriją nei perskaityti knygos puslapį, tačiau kaip visada turiu daugybę dar nepaliestų knygų ir dar lentynos pildosi naujomis. Manau, kad iki rugsėjo mėnesio turėčiau įveikti pačias naujausias „Baltų lankų“ naujienas. Tai britų rašytojos Sarah Perry „Esekso slibinas“, kuri pelnė metų britų knygos titulą bei (bent man) visiška egzotika – rašytojas iš Malaizijos Tan Twan Eng „Vakaro Miglų sodas“. Nekantrauju „prisikasti“ prie šių knygų.

Apetitas, sako, atsiranda bevalgant.

Jūsų Maištinga Siela

Julian Barnes knygos "Flobero papūga", "Pabaigos jausmas", "Laiko triukšmas" ir "Gyvenimo lygmenys"

Sveiki,

Vienas mėgstamiausių tarp lietuvių užkietėjusių intelektualų ir literatūros gurmanų grožinės verstinės literatūros baruose tikriausiai yra britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946). Jis laikomas britų romanų architektu, bent taip teigiama atgaliniame viršelyje. Ilgai galvojau, ką tai galėtų reikšti, kaip tai pasireiškia jo literatūroje? Tiesa, dar liko neskaityta „Flobero papūga“, o iš trijų skaitytų čia pavaizduotų romanų man iki šiol taip ir neaišku, kuo jis toks novatoriškas.

Visų pirma sutinku su tuo, kad jis geras rašytojas, kruopštus, jį lengva skaityti ir priimti, išvengiant banalaus turinio. Apskritai tariant, tai rašytojo talentas yra paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, tačiau juk kiek britų rašytojų kuo puikiausiai galėtų pretenduoti į „romano architekto“ krėslą. Jau vien ką reiškia J. Barnes draugas Ian McEwan bei kiti dar gyvi britų klasikai.

Nepaisant etiketės, kuri, pripažinkime, yra veikiau reklaminiai motyvai, manyčiau, kad daugiau ar mažiau turėtume sulaukti visos J. Barnes literatūros lietuviškai. Nors man raiška, idėjomis ir viskuo kitu artimesnis J. M. Coetzee, bet manau, kad progai pasitaikius grįšiu prie „Flobero papūgos.

Jūsų Maištinga Siela