Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Vinilinė plokštelė: Ariana Grande - "Thank U, Next" [vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Ariana Grande - "Thank U, Next" [vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran "X" [vinyl, 2LP] (2014)

Informacija apie albumą: Ed Sheeran "X" [vinyl, 2LP] (2014)

Vinilinė plokštelė: Sam Smith - "The Thrill of It All" [Vinyl, 2LP] (2017)

Informacija apie albumą: [Vinyl, 2LP] (2017) The Thrill of It All

Spektaklis: "Mama Drąsa" (Režisierius Elmārs Seņkovs)

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu, užsiiminėti karo verslu.

Spektaklis „Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding, pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia, pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“ ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.

Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.

Būtent D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina, kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“ ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras, kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.

Negalėjau nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi, kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui! Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazuo Ishiguro "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Kazuo Ishiguro. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,  

Tikriausiai neįmanoma pradėti recenzijos be standartinių klišių – iškilmingo pristatymo, jog aptarsiu Nobelio laureato Kazuo Ishiguro (g. 1954) romaną Plūduriuojančio pasaulio menininkas (angl. An Artist of the Floating World), kuris buvo išleistas ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu 1986 metais ir susilaukė literatūros kritikų įvertinimo. Kol kas tai trečioji rašytojo knyga „prakalbusi“ lietuviškai. Iki tol turėjome Booker premija įvertintą Dienos likučiai bei Neleisk man išeiti, kurių ekranizacijos man labai patiko, o Dienos likučius laikau iki šiol nepranoktu autoriaus kūriniu.

Istorija poetišku pavadinimu pasakoja apie pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, šalis, kaip žinia, pralaimėjo Amerikai. Dėmesio centre – senas menininkas, norintis ištekinti savo dvidešimt šešerių metų dukrą pagal senąsias japonų tradicijas; jis važinėja po miestą ir bando išsiaiškinti, ar kartais ne dėl jo praeities klaidų niekas nenori vesti jo dukros... Pasakotojas ir yra pats menininkas Masudžis Ono, kurio nepatvari atmintis nuolat įtraukia skaitytoją į jo praeities įvykius. Pasakotojas nors ir pasakoja apie jo asmeninį gyvenimą, iš tikrųjų jo atmintis kaip laiko kirmgrauža grąžina į Japonijos istorinius laikus ir ieško priežasčių ir pasekmių ryšio, kad galėtų paaiškinti ne tik savo dukters nesėkmę, bet ir savo asmeninio gyvenimo bei visos šalies raidą.

Nuo pat pradžių pasakotojas pasakoja apie save istoriją taip tarsi jis būtų naivumo įsikūnijimas. Daugelis dialogų pateikti taip tarsi veikėjai kalbėtų „tarp eilučių“, užuolankomis ir užuominomis, kurių prasmės tokios neaiškios, kad verčia mąstyti, ar tai kokia nors japonų bendravimo maniera, ar autoriaus mėginimas išgauti nepatvarumo būseną, atmosferą. Tekste apskritai daug tradicinės japonų kultūros bendravimo, požiūrio ir gyvensenos detalių, kurios veriasi tapybiškai per pasakotojo kalbos srautą, todėl tekstas atrodo kaip tapyba. Nemažai dėmesio skiriama praeities miesto ir gamtos ryšio peizažams, pasakotojas nuolat lygina kvartalus tarsi atmintyje rikiuotų besikeičiančio vaizdo paveikslėlius ir, aišku, pagal juos punktyrais brėžia Japoniją iki karo ir jau po karo.

Daug esminių problemų atskleidžiama romane, tačiau jie tokie prislopinti, išreikšti ir atskleisti subtiliai, kad tikrąjį mastą skaitytojas gali regėti tik įsivaizduodamas, panašiai kaip išsiliejusi akvarelė, kuri praranda savo spalvų intensyvumą. Didžiausia Ono problema yra nepakeliamas kaltės jausmas, su kuriuo jis susiduria smerkdamas save. Jis keliauja per atmintį, prisimena griežtas tapytojų mokyklas, mokytojus, kolegas ir visur regi smerkimą, kad jis atsiskyrė nuo tradicinės japonų tapybos ir pasirinko nacionalistinį meną.

Čia tikriausiai reiktų paaiškinti metaforą plūduriuojantis pasaulis. Tradicinėje japonų tapyboje menininkas yra atsietas nuo politikos, apčiuopiamumo, jo tapyba trokšta užfiksuoti laikinumo įspūdį, tai, ko nebebus vos tik patekės saulė, todėl ir jis visu kūnu ir siela gyvena nepatvariame, plūduriuojančiame pasaulyje. Toks menas buvo suvokiamas kaip ilgas tradicijų tęstinumas, o menininkai gerbiami kaip išskirtinė kasta, tačiau dėl skurdo šalyje ėmė kilti nacionalistinės idėjos, kurios labai smarkiai pakeitė japonų tradicinę meno sampratą. Manding, panašūs procesais vyko visur, kur tik įsigalėjo diktatūra, ypač mums, lietuviams, gerai žinoma, kaip į valdžią atėję bolševikai ir įgalinę komunistines pažiūras teigė, kad menas priklauso liaudžiai, kas, kaip žinia, išsigimė į tai, kad menas buvo vertingas tik toks, kuris šlovina naciją, o visa kita – nevertinga, smerktina, naikinama.

Kazuo Ishiguro

Pasakotojas Ono pasirenka nacionalistinį meną ir prisideda prie tautos identiteto iškėlimo, kas reiškia, kad Ono išduoda gilias tradicijas, mokytojo kultą ir prisideda prie „Naujosios Japonijos“ judėjimo, dėl ko iš dalies ir kilo karas su Amerika. Po daug metų Ono apmąsto šį pasikeitusį santykį ir Japonijos įvaizdį. Kas anuomet buvo patriotiškai įkvepiančio, tas Ono senatvės laikais tampa smerktina, todėl įsiplieskia kartų konfliktas. Ono žentas, priklausantis naujajai kartai, nesutaria su uošviu, o mažasis anūkas, regis, visa siela paniręs į amerikietiškos kultūros pasaulį – taigi vėl perversmas, vėl tautinė tapatybės išdavystė, kaip anuomet Ono, kai išdavė mokytoją, taip anūkas gręžiasi nuo jo ir perima amerikietiškos elgsenos modelius ir kultūrą.

Dialoguose nuolat slypi nutylėtos karo piktžaizdės: „Tie, kurie išsiuntė tokius kaip Kendži žūti ta narsia mirtimi, – kur jie dabar? Jie toliau sau gyvena, galima sakyti, lyg niekur nieko. Daugeliui net labiau sekasi negu anksčiau, taip gražiai elgiasi prie amerikiečių – tie patys, kurie mus atvedė į katastrofą (p. 63).“ Kur kas nepalyginamai aštriau apie laiko formuojamą žmogaus įsitikinimų ir išdavystės priešpriešą kalba Svetlana Aleksijevič savo dokumentinės prozos knygose, K. Ishiguro tai irgi kalba. Šio romano ašis yra pelnytos ir nepelnytos kaltės santykis, kurį prisiima pasakotojas. Galiausiai romano pabaigoje atsiveria kiek netikėtas santykis, kad visgi pats pasakotojas Ono save teisia labiau už politinius anų dienų pasirinkimus nei jo dukros, žentas ir jaunystės kolegos. Kartais susikurtos iliuzijos slegia mus pačius labiau nei apie mus iš tikrųjų galvoja aplinkiniai, todėl atrodo, kad autorius sukūrė unikalią literatūros raišką, kada sugebėjo pavaizduoti, kaip pats žmogus savo požiūrio pasirinkimais ir įtikėjimais geba save naikinti iš vidaus.

Kai Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai liko kalti visam likusiam gyvenimui. Netgi dabar dažnas vokietis bodisi savo senelių kartos poelgių ir jaučia kaltę prieš visą pasaulį. Panašiai ir Plūduriuojančio pasaulio menininko knygoje, kurioje atskiriamos dvi Japonijos. Kai po karo visi laužo patriotines nuostatas ir kreivai žiūri į bet kokį nacionalizmą, kas, žinoma, apskritai pakeitė Japoniją amžiams ir ji tapo atvira visam pasauliui. „Ir aš nė kiek neabejoju, kad jūsų nauja vadovybė – patys gabiausi vyrai. Bet sakyk, Taro, ar kartais nekelia rūpesčio tai, kad galbūt mes truputį per daug skubam sekti amerikiečiais? Aš pats pirmas sutikčiau, kad daugelis senųjų metodų dabar privalo būti amžiams išnaikinti, bet ar negalvoji, kad sykiu su prastais dalykais kartais metam lauk ir tai, kas gera? Iš tikrųjų dabar pasitaiko, kad Japonija jau atrodo kaip mažas vaikas, besimokantis iš nepažįstamojo suaugusiojo (p. 194)“.

Šioji K. Ishiguro knyga nėra aštri, nėra šokiruojanti. Ji veikiau apie plūduriuojantį laiką ir tų laikų pokyčiuose „besimaudantį“ Masudžį Ono, kuriam leista patirti labai sunkius ir sudėtingus išbandymus, kurie sietini su tapatybės išdavyste. Ono „nugyvena“ dvi Japonijas, pakeičia politines pažiūras, mato, kaip keičiasi pasaulis, kaip vieną dieną tai, kas laikoma garbinga, staiga tampa pragaištinga ir smerktina, o tai kuo tikėjai ir tikėjaisi staiga ima ir apsiverčia – tampa ydinga ir gėdinga. Kaip su tuo visu gyventi, kai viskas taip nepatvaru, kai vertybės keičiasi, kaip visa tai ištverti ir priimti tuos pokyčius savyje, išlaikant žmogiškumą. Kaip gyventi, kai, atrodo, visas pasaulis priešinasi ir yra pripildytas požiūrių priešpriešos? Apie tai yra šis subtilus, gan greitai perskaitomas, bet kartu labai sudėtingas romanas, po kurio lieka daug ką apmąstyti.

Jūsų Maištinga Siela