Knyga: J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo"

J. M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiems metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na, o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.

Elizabeta Kostelo santūriai ir taupiai parašytas romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus, kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį konceptą.

Pasakojimo centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.

Daugiabriauniame pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius, sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį, bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi, nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.

Antrasis romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J. M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų mažiausiai genialu!

Trečiasis romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina, kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“ slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai, neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.

J. M. Coetzee

Ketvirtojoje dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai, todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos, visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma, kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.

Blogio problemos dalyje apskritai keliami labai įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje. Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai, įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E. Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl, kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.

Man asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas, kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas, galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B, C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“

Paskutinis romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą, gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi – mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“

Elizabeta Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo, mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, – gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti, per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės, kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena, nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E. Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus, aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga siela sveikina jus su šv. Kūčiomis, šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais: būkite patys sau tikri!

Sveiki,

Su kiekvienais metais, norėdamas ką nors pasveikinti, imu priešintis šiems žodžiams: laimės, sveikatos, pinigų ir meilės! Vėl tie patys metai iš metų žodžiai, vėl, kaip žmogus neturėjo laimės, meilės, pinigų, taip ir neturės, jeigu pats to nenorės. Ką palinkėti? Ir ar linkėti iš viso būtina, jeigu į linkėjimą neįdedame vidinės energijos, o žodžiai būna tušti kaip Kalėdų eglės burbulai? Bandai suvaidinti tą jausmą, bet supranti, kad gero troškimas kitam negali imti ir atsirasti iš kasdienybės pelenų, atėjus vien gruodžio 24 dienai! Tam turi būti kažin kokia vidinė motyvacija, liepsna, kuri įkvėptų dalytis geru žodžiu kaip gerąja naujiena, kai tą linki – laimės, meilės, pinigų, – iš tikrųjų jauti, kad tai vyksta...

Nelinkėsiu nei laimės, nei meilės, nei pinigų nežinau, kiek jų joms reikia, kas jums yra laimė, o kas man yra laimė ir pavyzdžiais gi neprivardysime. Ar kartais toks antiskepticizmas nėra tik mano negatyvumo išraiška? Gali būti. Tiesiog noriu po visais tais įsitikinimais, fake news, patarimais, etiketais, pareigomis ir įsipareigojimais vieni kitiems dovanoti ir sveikinti, tos tikros vidinės vibracijos, kad visa tai darau tam, kad aš to noriu ir matau tame visame tikslą.

Juk esame vieni kitų atspindžiai, kiek duodame, tiek ir gauname, tad imituodami pervargusį veiksmą ir apipildami kitus dovanomis, kažin, ar patys to norėtume iš kitų? Paleiskime tas dovanas ir įsitikinimus, prievoles vėjais. Būkime lapėmis, būkime sniegenomis, būkime kas tik norime, tačiau, Dieve-tu-brangus tik nebūkime tais, kuo nesame. To tikriausiai šiemet palinkėsiu šv. Kūčių vakarą, šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Kad jūsų vidinis pasaulis užderėtų vidiniu pasitenkinimu savimi, o kai būsite patenkinti savimi, savaime pasauliui spindėsime šį būvį ir pasaulis mums atlieps tuo pačiu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie fake news, melagingų naujienų poveikį žmonėms ir grožinei literatūrai

Sveiki,

Vis tęsiu lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk mintis iš jos Nobelio laureatės kalbos. Šįkart apie mus visus šį dešimtmetė itin puolusią fake news (melagingų naujienų) maniją, kuri tapo netgi didelių žiniasklaidos portalų informacinių karų forumais. Netgi TV žinios, kurios pateikia informaciją apie kitų šalių politiką, neretai būna jau perfiltruotos per kelis fake news filtrus ir mes daug ko nematome, daug ko nežinome... Praktiškai beveik visas pasaulis mums yra sudurstytas iš prieštaringų, vieną kitą ginančių ir tuo pačiu neigiančių informacijų, kurių pagrindinė funkcija yra klaidinti ir skaldyti žmones į stovyklas.

Man iš esmės artima idėja Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančių ir sąmoningėjančių žmonių pozicija apskritai nežiūrėti televizijos ir nesekti pasaulio įvykių, nes visa tai tėra tik melo aplipdyta projekcija, kuri kelia daug nemalonių emocijų. Kam mums visas tas susipriešinimas ir vizija, kad pasaulis eina vis prastyn? Olga Tokarczuk jaučia, jog šis informacinis karas iš esmės išmušė mums pagrindą iš po kojų t. y. tikėjimą savo ir kitų vidinėmis kūrybos galiomis, tikėjimą kūryba kaip energija, nes daug svarbiau šiandien žinoti, kokią nesąmonė leptelėjo D. Trumpas ir dėl to piktintis... Nesiginčysiu, kur prasideda ir kur baigiasi tiesa informacijos pasaulyje, nes kiekvienas atsirenkame patys, kuo tikėti ir pasitikėti, tačiau tas susipriešinimas iš esmės davė nemenko peno nusigręžti nuo pamatinių žodžio kaip kuriančiosios galios sampratos, ji tapo galia griauti ir skaldyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktieji paukščiai. Filmas 2" / "The Angry Birds Movie 2"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar kone paspringau juoku žiūrėdamas „Piktieji paukščiai. Filmas 2“ (angl. The Angry Birds movie 2) (2019), kurį su šeima pasirinkome neįpareigojančiam vakarui prieš pačias šventes ir tai tapo išties neblogu pataikymu, norit pakelti smuktelėjusį priešventinį ūpą. Tiesą sakant, nelabai prisimenu, kas vyko pirmojoje filmo dalyje, tačiau tai nėra tas filmas, kuris skirtas analizei ar labai dideliam įkvėpimui.

Šioje dalyje pasakojama apie Paukščių ir Kiaulių salos gyvenimą, kurį sudrumsčia trečioji pavojinga sala, kurioje gyvena plėšrūnė Zeta, nusiteikusi užkariauti abi salas. Iš tikrųjų filmas tęsia pirmosios dalies veikėjus, prigalvota jiems naujų nuotykių ir išbandymų, tačiau jie pateikti tokiame naratyve, kad viskas, ką veikėjai bedarytų, atrodo, kvaila, juokinga, net absurdiška, todėl žiūrovas, atpažinęs universaliuosius kultūrinius dalykus yra priverstas kvatoti. Tiesą sakant, visi pokšto elementai, ar tai būtų seno erelio meilės istorija, ar mažųjų paukštelių susidūrimas su pitonu, ar kiaulių technologijos, viskas kelia juoką ir tai yra pagrindinis „Piktųjų paukščių“ koziris.

Žinoma, galima sakyti, kad filmas absoliučiai pramoginis, (kas ir yra tiesa), neturintis ilgos išliekamosios vertės, (kas irgi yra tiesa), bet Dievas mato, kartais toks juokingai ir neprastai sunertas humoristinis naratyvas kaip reikiant pakrauna žiūrovą. Kitaip sakant, tai juokaujantis filmas, skirtas ne tik mažiesiems, bet ir visai šeimai, kuris nepasiūlo didelių ir išmintingų poteksčių, tačiau leidžia trumpam atitrūkti nuo gyvenimo ir pasimėgauti ankedotinėmis situacijomis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie literatūrą kaip demokratijos erdvę

Sveiki,

Šioji rašytojos Olgos Tokarczuk citata iš Nobelio ceremonijos ir jos vienos valandos trukmės kalbos, kurioje svarstoma literatūros demokratiškumo principas. Paskutiniuoju metu „laisvi“ rašytojai nacionalistinėse, patriotinių pažiūrų persirijusiose valstybėse tampa nebepatogūs, autorius bandoma sumenkintai nustumti iš dėmesio epicentro į marginaliųjų menininkų periferiją.

 Olga Tokarczuk savojoje Lenkijoje irgi priimama kontraversiškai, kadangi ji nėra patogi lenkų nacionalistinei politikai; jos pasisakymai apie žmogaus teises ir kitais klausimais yra kritiški, o štai dar ir Nobelis po sėkmingo Booker premijos kaip rakštis politikieriams. Visgi kas tiesa, tas ne melas, jog literatūra viena iš tų meno formų, per kurią galima kalbėti ir liudyti tiesą savu balsu, o tai juk grynų gryniausia demokratinė erdvė, forumas, pralenkiąs jau seniai visas demokratijos masturbacijos institucijas, kurios tik prisidengusios konstitucija tarsi figos lapeliu vaidina demokratijos angelus, kai iš tikrųjų gerklėje vis dar smirda demoniška pragaro politikos maita.

O mes, žmonės, vis rašome apie save, vis byloja.

Už citatą dėkoju www.bernardinai.lt  

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Troškimų kambarys" / "The Room"

Sveiki,

Siaubo filmas „Troškimų kambarys“ (angl. The Room) (2019) yra dar vienas Holivudo pavyzdys, kaip geras scenarijus „suryjamas“ prasto režisieriaus ir prastų, antiambicingų projekto realizavimo užmačių. „Troškimo kambario“ istorija prasideda standartiškai, kai naujagimio susilaukti negalinti šeima įsikrausto į senai pastatytą namą, kuriame, pasirodo, – oi, kaip netikėta! – buvo įvykdytos žmogžudystės.

Žiūrėdamas pirmąjį pusvalandį filmą negalėjau savyje nutildyti bambeklio skeptiko: kodėl tiek daug skiriama dėmesio ir pinigų prastiems mistiniams ir siaubo filmams, kurie neturi jokių ambicijų, užuot pakartoti jau matytus scenarijus, jau išnagrinėtus siaubo elementus... Ir Olga Kurylenko! Ką ji veikia tokiame prastame projekte? Pagalvojau, kad tiek to, sukąsiu dantis ir pažiūrėsiu filmą iki galo prieš miegą, nes nebesinorėjo nieko sunkaus ir sudėtingo...

Visgi filme plėtojama super kambario idėja buvo labai gera. Stebuklų mažytę oazė, kuri paneigia žmogiškuosius ribotos realybės aspektus ir apgaudinėja matricą. Sudėtingas senas materializacijos kompiuteris primena senus gerus „Matrica“ arba neblogus vadinamuosius mindfuck filmus, kur viskas susukta kaip Minotauro labirinte, sumaišant laikus ir erdves... Tačiau be mindfucko struktūros filme nieko nebelieka. Aktorių vaidyba apgailėtinai įrėminta netikruose šablonuose, bandant pritempti prie klasikinės siaubo atmosferos, tačiau nieko nevyksta. Tos pačios banalios, paviršutiniškos ir mokyklinės potekstės – atsargiai su norais, nes jie gali pražudyti tave! Vaje, kur aš tai jau girdėjau?

Pasakysiu taip, kad gerą scenarijų sudirbo ambicijų neturėjimas, vaikymasis užsakomųjų mentoriaus reikalavimų, bijant eksperimentuoti ir neįtikti masėms, neskaitant to, kad masės jau pavargo nuo dirbtinai modifikuotų ir vienas į kitą panašių kino projektų. Žinoma, jeigu jūs šio filmo nepamatysite, nieko neprarasite. Jeigu jums rūpi istorijos forma, gali būti, kad filmas patiks, bet jeigu jums rūpi ir filmo turinys, manau, galite drąsiai sakyti thank you, next.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela