Šios dienos daina: Hooverphonic - Release Me {lyrics / žodžiai] Eurovision Belgium 2020

Sveiki,

Man gan neblogai žinoma belgų muzikos grupė Hooverphonic, kuri susikūrė maždaug 1995 metais ir per savo gana ilgą gyvavimą pakeitė ne vieną pagrindinę vokalistę. Paskutinįkart savo geriausius hitus jie įrašė su visai kita atlikėja 2014 metais ir tai buvo man gana didelis atradimas. Su gyvo garso orkestru jie perdainavo stilingus ir gerus savo muzikos kūrinius. Tas albumas išties tebėra ir šiandien labai geras!

Net nesitikėjau, kad vieną dieną Hooverphonic Eurovizijoje atstovaus Belgijai su jau kita vokaliste. Kūrinys „Release Me“ iš esmės pasako, kokią muziką atlieka Hooverphonic: gana lėtą, stilingą, truputį melancholišką, tačiau išsiskiriančią iš karnavalinio eurovizinio šurmulio. Tuo jie man ir patinka! Jie subtilūs! Tokia daina kaip „Release me“, žinoma, šansų laimėti pačios Eurovizijos neturi, tačiau jie mano asmeniniame penketuke, nes jų paprasčiausiai jų gera klausytis.

Galite padaryti neblogą eksperimentą. Internete greituoju būdu praklausyti visas šių metų Eurovizijos dainas ir užlenkti pirštus ties tais, kurie iškrenta iš konteksto ir skamba kitaip nei daugelis dainų. Hooverphonic, manau, pas daugelį būtų ties užlenktu pirštu.

Rami, svajinga, ilgesinga daina apie asmenybės sukūrimą gal kiek ir per monotoniška, gal kiek ir per kai kam įkyriai „apie nieką“ kartojant tą pačią frazę, bet, dievuli, kaip gražiai skamba ir dar gražiau iškrenta iš tų divų ir super šiuolaikiškų dainų konteksto, sakydama, kad old school vis dar veikia!

Pasiklausykite.

Žodžiai / Lyric

Hooverphonic – Release Me

Release me
Don't talk the way
Release me
It's not right to make me stay
All the lies and all the pain
Only you can make them go away
Yeah, release me from this sad and losing game

Release me
Don't say what I already know
Release me
Only trouble steals the show
All those words won't comfort me
It's clear we are not meant to be
Yeah, release me from this sad and losing game

You're all I want
A dangerous me
It's wrong to keep you close to me
And if you dare, if you care
Then cut the ropes and float away
Yeah, release me, if you love me let me go

Release me
Don't talk the way
Release me
It's not right to make me stay
All the lies and all the pain
Only you can make them go away
Yeah, release me from this sad and losing game

You're all I want
A dangerous me
It's wrong to keep you close to me
And if you dare, if you care
Then cut the ropes and float away
Yeah, release me, if you love me let me go

All the lies and all the pain
Only you can make them go away
All those words won't conquer me
It's clear we are not meant to be
Yeah, release me from this sad and losing game
Oh, release me, oh, release me from this sad and losing game
Oh, release me, oh, release me from this sad and losing game

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Aleah Chapin paveikslai, nuogos senos moterys, aktai, tapyba, realizmas

Sveiki,

Gana retai darau įrašus apie man patinkančius dailės kūrinius. Retai ji ir užklysta į mano meno žiūros lauką, tačiau viskuo, kas patraukia dėmesį, stengiuosi su Jumis pasidalyti.

Šįkart noriu pasidalyti amerikietės iš Vašingtono tapytojos Aleah Chapin (g. 1986) realistiškais nuogų pagyvenusių moterų akto darbais. 2012 metais jauna tapytoja laimėjo vieną perstižiškiausių tapytojų apdovanojimų – BP Portrait Adward. Tai pirmas kartas, kada portreto konkursą laimėjo ekshibisionistinis dailės kūrinys.

Nežinau, kaip jums, tačiau kartais nepakeliamai sunku žiūrėti į susenusį žmogaus kūną, o jaunoji dailininkė jau dešimtmetį tuo domisi ir tokiame kūne įžvelgia grožį ir nykstančio žmogaus skausmą, paskutinį žydėjimą, kuris ir trapus, ir liudijantis žmogaus trumpalaikiškumą fiziniame apvalkale.

Stebint autorės darbus, kurie gana didelio formato, kirba daug minčių. Kodėl moterys? Kodėl senos? Kodėl dažnai vaizduojama moterų sąjunga, savotiškas feministinis kultas? Ar tai turi seksualinių užuominų? Manau, kiekvienas iš mūsų paveikslus supras vis skirtingai ir tai yra labai įdomu. Bet kokiu atveju tuo dailė ir įdomi, kad kiekvienas interpretuojame ir jaučiame vaizdą pagal savo emocinio intelekto lygį.

Daugiau apie autorę ir jos darbus rasite http://www.aleahchapin.com/about

Pasigrožėkime Aleah Chapin darbais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kosminė paslaptis" / "The Cosmic Secret"

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus matytas filmas „Virš paslapties“ arba „Virš didybės“ (2018) apie Žemės planetoje vykdomas sąmokslo teorijas, kitos rasės, reptilijų ir jų hibridų formas, apie slaptas bazes po žeme ir tikrus žmonių liudijimus, kuriuos oficialiai bandoma sumenkinti valdžios, man asmeniškai padarė didelį įspūdį, kadangi patvirtino tą informaciją, kuri dešimtį metų vienokiais ar kitokiais kanalais ateidavo pas mane. Naujausias tų pačių kūrėjų filmas vadinasi „Kosminė paslaptis“ (angl. The Cosmic Secret) (2019), kurį išvertė ir patalpino Donatas Banaitis.

Šiame Corey Gode, Roger R. Richards ir David Wilcock dokumentiniame filme, kurį tikrai priims ne kiekvienas, o dažnas skeptikas numos ranka, nors tai, tiesą sakant, nesvarbu, kadangi filmas daro milžinišką tiesos pliūpsnį apie mūsų dirbtinai sukurtą pasaulį ant melo pamatų tiems, kuriems reikia kelti sąmoningumo lygį. Kiekvienas tikriausiai savo tiesą atsirenka pats. Vieniems tai „neginčytini“ moksliniai faktai, pagrįsti išgalvota evoliucijos teorija, o kitiems, sakyčiau, prabundantys ir suprantantys, kaip veikia Didžioji Sąmonė ir gyvenimas formomis joje, suvoks, jog šis filmas yra nepaprasta mūsų realybės dėlionė, kuriame yra net labai daug tiesos. Juk iš esmės mes gyvename kaip filme „Trumeno šou“, tik sunku tuo patikėti, kad kino filmai leidžia tai pamatyti iš šalies, nes tai baisi paslaptis, bet... Duok atsakymą kaip žaidimą ir žmonės nepatikės, kai reikės suvokti tikrąją tiesą.

Filmas kviečia pažvelgti šįkart į mūsų galaktikos sandarą, tiksliau į tarpžvaigždines ateivių rases, suvokti žmogaus atsiradimo tikrąją evoliuciją, tvirtinant daugybės žmonių, galinčių prisiminti ne tik praėjusius gyvenimus, bet ir regėti praeities įvykius iš dabarties – jų regėjimai sutampa, kaip sutampa ir archeologiniai pavyzdžiai, liudijantys visiškai kitokią žmonijos raidą, nei manėme iki šiol. Tai ne filmas apie plokščiažemininkus, tai kur kas daugiau. Tai, kas mano supratimu, atitolina nuo mums suinstaliuoto siauro mokslo, mums nupiešto istorijos vadovėlio...

Filmas prasideda Saulės sistemos susiformavimu, kuris neatitiktų astrofizikų teorijos. Didelė civilizacija anksčiau egzistavusi Marse, kuri sunyko ir persikėlė į dirbtinį Mėnulį ir priartėjo prie Žemės. Kaip susikūrė tikrasis žmogaus hibridinis DNR, kaip atsirado Atlantida ir kam buvo pastatytos piramidės ne tik Žemėje, bet ir kitose Saulės sistemos planetose... Galėčiau visa tai priimti kaip mokslinės fantastikos žanrą, tačiau paklausęs tam tikrų regresinės hipnozės įrašų (jų pilna YouTubėje lietuvių kalba!), galima nesunkia susieti su visu dokumentinio filmo turiniu apie civilizacijų ciklus ir nuolat besikeičiančią dirbtiniu būdu Saulės sistemą.

Galiausiai filmas pamažu gręžiasi nuo materinės struktūros prie žmogaus dvasinės evoliucijos, susijusių su dažniais ir vibracijomis, sąmoningumu, dalelėmis, sklindančiomis per kosmosą. Apie pakylėjimą ir pabudimą jau prirašyta daug straipsnių, apie tai kalba net Kristus, tačiau iki tol realių įrodymų neturėjome, filmas visgi kreipia ne į panikos ir baimės pandemiją, bet į žmogaus gelmes, nes būtent nuo vidinio dažnio priklauso Žemės ir žmonijos ateitis.

Tiesa, man sunku suvokti žmogų, žiūrintį šį filmą, kuris absoliučiai nėra rinkęs informacijos ir nėra susidūręs su dvasiniais ieškojimais ir praktikomis. Filmas gali pasirodyti „pačiuožęs“, kažkokia konspiracija, bet esmė tokia, kad viskas yra priešingai – jis demaskuoja konspiracijas ir praplečia žmogaus sąmonę. Manau, tai labai svarbu ir, manau, nereikia nusiminti, kad daliai žmonių šioji informacija tiesiog nepasieks, o jeigu ir pasieks, surezonuos ne visiems.

Visgi dalijuosi lietuviškai įgarsintu filmu. Gero žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:7.2

Video, filmas lietuviškai „Kosminė paslaptis“ (The Cosmic Secrets)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Tom Leeb - The Best In Me [lyrics / žodžiai] Eurovision French 2020

Sveiki,

Šia Prancūzijos pasirinkta šiųmete daina, kurią atlieka Tom Leeb (g. 1989), dalijosi net Lietuvos intelektualai, kurie nuogąstavo, jog šioji daina, kadangi jiems patinka, todėl neturi didelių šansų. Eurovizija atspindi daugiau masinę minios nuotaiką ir pomėgį, kas, aišku, nėra blogai, tačiau pastebiu, kad šiemet man yra nemažai dainų, kurios man patinka. Nesakau, kad esu koks intelektualas, tačiau tai, mano supratimu, rodo, kad Eurovizijon galima siųsti ne tik popsą, karnavalą ir net labai įmantrius kūrinius, bet ir paprastas nuoširdžias dainas, kaip būtent man itin patikusią Tom Leeb dainą „The best in me“.

Subtili daina, kurios vaizdo klipas nufilmuotas prie Eifelio bokšto, savotiško Prancūzijos įvaizdžio stabo, gal ir neturi didelių šansų reitingų lentelėse, tačiau kartais tai nėra itin svarbu, jeigu daina kam nors patinka tiesiog, kad ji yra gera daina. Nors niekada nemėgau dainų, kurios atliekamos politiniais sumetimais dviem kalbom, šioji, regis, tampa retesne išimtimi.

Atlikėjas šaliai žinomas nuo maždaug 2018 metų. Jo dainos nėra itin populiarios, tačiau turi savo klausytojus ir to tikriausiai pakanka norint laimėti Prancūzijos nacionalinę atranką. Vyrukas taip pat žinomas kaip aktorius ir komikas. Eurovizija jam yra didelis šuolis karjeroje. Na, o dainą galite pasiklausyti ir nuomonę parašyti komentarų skiltyje saite arba facebook paskyroje po šiuo pasidalijimu.

Žodžiai / Lyrics

Tom Leeb – The Best in ME

La nuit comme un écho
Comme un reflet à tes mots
Dans mon cœur, je lis
Un éternel récit
De toi
De toi, de toi, de toi

You, you are the best in me
You're making it all complete
You are, you are, you are
In every breath I breathe
Forever eternally
You are, you are, you are
You are the best in me

J'irai au bout des sens
Faire voyager mon innocence
Pour qu'ils donnent vie
À tout c'qu'on s'est promis
You are
You are, you are, you are

You, you are the best in me
You're making it all complete
You are, you are, you are
In every breath I breathe
Forever eternally
You are, you are, you are
You are the best in me

Mon alli, mon alliée
Même si le temps devait s'arrêter
Sans toi, je perds le meilleur de moi

You are the best in me
(You are the best in me)
(You're making it all complete)
You are, you are, you are
You are the best in me
You're making it all complete
You are, you are, you are
In every breath I breathe
Forever eternally
You are, you are, you are
You are the best in me
You are the best in me.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įtūžis" / "Frenzy" / "Abluka"

Sveiki,

Artėjant dar vienam Kino pavasario sezonui, nusprendžiau jau pamažu ruoštis ir šį bei tą pasižiūrėti iš archyvinio rezervo, ko dar nebuvau matęs iš ankstesniųjų sezonų. Ir šįkart apie turkų režisieriaus Emin Alper filmas „Įtūžis“ (turk. Frenzy) (2015), kuris buvo įvertintas įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Filme pasakojama apie vyruką, kuris kalėjime praleido 15 metų ir su išlygomis tarnauti policijai yra paleidžiamas keleriais metais anksčiau.

Pagrindinis veikėjas Hadiras po daugybės metų pasimato su broliu Ahmedu, kuris nelabai linkęs į kontaktą su broliu iš kalėjimo. Šalyje siautėja teroristai, o Hadiras mokosi šiukšlių konteineriuose atpažinti sprogmenis. Galiausiai viskas intensyvėja ir taip tirštėja, kad filmas praranda aiškią racionalią struktūrą ir sukelia haliucinacinį efektą, dėl ko ima sunku nustatyti vaizduotės, teroro grėsmės sąmokslo teoriją ir tikrąjį Hadiro gyvenimo peripetijas.

Iš vienos pusės filmas atmosferiškai „turkiškas“. Tai, ką tenka Kino pavasaryje matyti iš turkų kino, jis galėtų atitikti gana turkų gerojo kino tendencijas: ryški socialinė beprotystė, vyriško pasaulio fasadas, ryškių konfliktinių gyvenimiškų ir politinių išryškinimas. „Įtūžis“ kiek neapibrėžtas filmas, kuris fokusuoja žmogaus vidinį nerimą ir nepasitikėjimą su teroristiniais šalyje esančiais išpuoliais. Visuomenė įbauginta, ji palaikoma baimės nuotaikomis, todėl ir paties filmo siužetas išdrikęs, nėra žiūrovui patogiai „suveržtas“, kaip, pavyzdžiui, būna rumunų Naujosios bangos filmai. Režisierius akivaizdžiai pasiduoda iš pradžių realistiniam ir įtaigiam šeimos brolių tragedijai, kuri išauga į grėsmingą visuomenės būsenų psichodelinę beprotybę su kriminaliniais šiurpiais aktais...

Gal pasakysiu, kad pirmoji filmo pusė kiek labiau patiko, o antroji, kai akivaizdžiai filmas ima skilinėti į versijas ir perspektyvas, kiek panašėjo į beprotybę, kuri šiek tiek prailgo. Bet kokiu atveju, filmas sodrus, egzistencialistiškai niūrus ir tamsus, tačiau, matyt, būtent Turkijoje, po švytinčiais turistiniais katalogais persišviečia atokesnių kvartalų vietinių gyventojų realybė, apie kurią dažniausiai nutylima. Filmas įtaigus, stiprus ir paveikus, skirtas europietiškojo kino žiūrovui, tačiau visumoje, bent man, filmui pristigo konkretumo siužetiniuose vingiuose.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirties app'sas" / "Countdown"

Sveiki,

Šio filmo niekada taip ir nebūčiau pamatęs, jeigu ne vieno žmogaus irzlus prašymas pažiūrėti ir padiskutuoti, ar jis tinkamas rodyti vaikams, kurie nori žiūrėti siaubo filmą. Manau, kad netinkamas siaubo filmo žanras apskritai vaikams, tačiau net aš būdamas vaiku troškau pamatyti visus „Košmaras Guobų gatvėje“ dalis ir kitus kultinius tuokart rodytus filmus.

Filmas „Mirties app‘sas“ (angl. Countdown) (2019), suprantama, išmaniųjų telefonų eroje, tikriausiai traukia ne vien jaunuosius žiūrovus, bet ir visus, kurie naudojasi šiuo prietaisu ir suvokia, kas yra app‘so pobūdžio programėlės. Mirties datą nusakanti programa išties veikia šiame scenarijuje ir ne juokais baugina, o ką mes visi iš tikrųjų darytume, jeigu taip lengvai galėtume sekti savo „galiojimo laiką“? Taip, kaip neretai būna su itin vidutiniais siaubo filmais, kurie pasiūlo geras idėjas, be didesnės aistros ar režisūrinio talento paleidžia kaip produkciją masiniams kinui palaikyti...

Filme, mano galva, yra viskas, ko reikia vidutiniam, neišrankiam siaubo kinui. Primityvoko siužetinio vingio, žiupsnelis patogaus nuspėjamumo, šiek tiek japoniškojo stiliaus siaubo elementų, kaip antai vonios kambarys su neperšlampama užuolaida, už kurios tikrai kažkas yra tamsoje, truputis trilerio, skubėjimo į tikslą... Ir po to šiek tiek stereotipinių gyvenimiškų detalių, kaip antai seksistiniai gydytojo gundymo metodai šiuolaikiniame #metoo kontekste.

Iš esmės filmas tuščiaviduris, kuris prilaikomas jau kiek atgyventomis siaubo elemento idėjomis. Kitaip ir negalėjo būti, nes retas reiškinys yra geras komercinis siaubo filmas. Paskutiniuoju metu buvo sukaltos kelios S. Kingo knygų ekranizacijos, kurios visai gerai ir kokybiškai žiūrisi masėms. „Mirties app‘sas“ šiuo atveju gali pasiūlyti baimę, nuorodas į siaubingus susimąstyti verčiančius dalykus, tačiau be novatoriškos idėjos, kad Liuciferis gali ateiti tiesiog išmaniosiomis programėlėmis, nemanau, kad kažką dar pasiūlo. Kino kritikai šį filmą sumalė į miltus. Na, filmas tikrai nėra pats prasčiausias, žiūrėjau netgi su užsidegimu, tačiau atsikvošėjęs suvokiau, jog tiesiog žiūrėjau eilinį „siaubeką“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela