Vinilinė plokštelė: Jurga Šeduikytė - Ten, kur tu - Geriausios dainos - [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Jurga Šeduikytė - Ten, kur tu - Geriausios dainos - [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Michael Kiwanuka - Love & Hate [Vinyl, 2LP] (2016)

Informacija apie albumą: Michael Kiwanuka - Love & Hate [Vinyl, 2LP] (2016)

Vinilinė plokštelė: Thomas Anders - History [Vinyl, 2LP] (2016)

Informacija apie albumą: Thomas Anders - History

Filmas: "Platforma" / "El Hoyo" / "The Platform"

Sveiki, skaitytojai,

Dviem Gojos kino apdovanojimais įvertintas ispanų mokslinės fantastikos filmas „Platforma“ (ispan. El Hoyo) (2019) paskutiniu metu tarp lietuvių, sėdinčių namuose dėl karantino, tapo internetine kino sensacija. Niūrioje ir tamsioje juostoje pasakojama apie keistą kalėjimą primenančią „skylę“, kurioje patekę savanoriai ir kaliniai gyvena didžiulėje ir gilioje šachtoje, kurios gyvenamąjį aukštą žmogui pakeičia kas mėnesį atsitiktiniu būdu. Visų tikslas – išgyventi ir tikėtis, kad papulsi kitąkart į aukštesnį aukštą, kur maisto davinys daug geresnis.

Pradėsiu nuo to, kad filmo ir scenarijaus idėja, vaizduoti ateities ar paralelinį pasaulį, kuriame galiotų socialinės klasės kiek kitoje erdvėje, iš tikrųjų veikia. Pirmiausia filmo idėja yra atskleisti sutartinus bendražmogiškuosius siekius t. y. iškelti idėją, kad altruizmas ir humanizmas ekstremaliomis sąlygomis išnyksta, o žmogus pavirsta konkurencingu žvėrimi, kur ankstesni sutartini moraliniai dėsniai nebegalioja. Kitaip sakant, filmo tikslas gana destruktyvus ir toli gražu neįkvepiantis – parodyti, kad didžioji dalis žmonių tėra gyvuliai, o jų platformon patekęs idealistas, tikintis bendruomeniškumu kaip išsigelbėjimo galimybe, tampa Don Kichotu autsaideriu.

Filmui pavyko išgryninti filmo struktūriškumą, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip visa šioji izoliuota sistema veikia, ir kad tai iš esmės yra vienos ar kitoks mūsų „laisvos“ visuomenės atšvaitas, simbolis, jeigu palyginsime afrikiečio kasdienybę su, tarkim, švedo – skirtumas akivaizdus.

Žinoma, filme nemažai psichologinės įtampos, kanibalizmo atvejai primena siaubo filmą ir kažkiek tai atrodo kaip „Bado žaidynės“ kitaip – išgyvena tik tas, kuris turi peilį užantyje. Filmas prikausto dėmesį, jis žiūrisi kaip idėjinis filmas, tačiau tenka pripažinti, kad filmas negatyviai angažuotas, hiperbolizuotai žiaurus. Labiau abejotina filmo vieta tampa atomazga, kuri, bent man, nepatiko, neįtikino. Tas „žinutės“ pasiuntimas į viršų atrodo toks suplokštėjęs ir pernelyg simbolinis, kad netenka viso filmo aštrumo. Kitą vertus, galbūt galima į finalą žiūrėti kaip į mažą vilties simbolį, kuris turėtų nuskaidrinti šiaip jau visą filmą rodomus negatyvius dalykus. Bet kokiu atveju filmas turi šį bei tą pasakyti, tačiau tokių eksperimentinių filmų turime ne vieną. Dabar į galvą ateina tokie filmai kaip „Eksperimentas“ arba „Egzaminas“, kur hiperbolizuotomis ekstremaliomis sąlygomis pertransformuojamas socialinis žmonių elgsenos siaubas ir išryškinta negatyvioji, gyvuliškoji žmogaus prigimties dalis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žydras' / "Moffie"

Sveiki,

Su Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie 1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.

Visgi režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais. Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais, kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas, kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti. Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų Afrikoje išvedė iš proto.

Kodėl šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Deividas Šlekys apie filmą „Žydras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvaras" / "Malmkrog" / "The Manor"

Sveiki,

Kino pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras. Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020) pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...

Filmas iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas, kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto, kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.

Visi veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui, Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai, patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba, kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.

Kitą vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo. Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.

Antra vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos, nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti, todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų, manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą, kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?

Ingridos vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu, kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas, tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Mantė Valiūnaitė apie filmą „Dvaras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsargiai - vaikai" / "Barn" / "Beware of Children"

Sveiki,

Po ilgų klajonių po įvairius Kino pavasario filmus grįžtu prie to, kas visada pasiteisina – skandinaviškas kinas. Ir šįkart norvegų drama „Atsargiai – vaikai“ (norv. Barn) (2019), kuriame atskleidžiama gana kuriozinė, tačiau visiems siaubinga katastrofa. Berniukas futbolo aikštelėje pargriūva ir greitai miršta, o mergaitė, kuri jį pastūmė, tampa visuomenės smerkimo subjektu...

Ši gana intensyviai rutuliojama skandinaviška drama panaši į TV kelių dalių serialą, skirtą pedagogams, mokiniams ir tėvams. Tai išties labai pedagogiškas filmas, kuriame sprendžiama mokyklos vidaus taisyklių ir moralinės atsakomybės dilema. Čia daug šnekama, diskutuojama, jaudinamasi dėl įvairių kasdienių situacijų, kurios dažnai ne tik nemalonios, bet ir traumuojančios psichiką. Filme itin daug veikėjų, tačiau režisierius juos ne šiaip sau kaip dekoracijas naudoja, bet išplėtoja jų gyvenimo istorijas, susieja į bendrą mokyklos bendruomenės sistemą, kurioje ne viskas atrodo taip gerai, kaip norėtųsi.

Iš esmės filmas „Atsargiai – vaikai“ leidžia dirstelėti į išliaupsintą skandinavišką švietimo sistemą. Apie tą perdėtą atsakomybės jausmą ir norą neutralizuoti, užauginti vaikus šiltnamio daržovių sąlygomis, pamirštant, kokiomis atšiauriomis sąlygomis gyvena patys suaugusieji. Man tik peršasi tokia mintis, kad negalima ugdyti vaiko idealiai steriliomis sąlygomis, kai suaugusiųjų pavyzdys neatitinka ugdomų vertybių ir „piešiamo“ idealaus pasaulio. Labai taikliai ir įtikinamai perteiktas pedagogų gyvenimas, ypatingai homoseksualios poros, kuri iškėlė labai įdomią mintį. Ar gali žmogus, pats neturintis vaikų, būti pavyzdingu mokytoju vaikams? Tai tėvystės patirties perdavimas per pedagoginę praktiką, tačiau, jeigu pažiūrėsime iš mūsų perspektyvos, itin daug vienišų bevaikių moterų būtent ir būta pedagoginė srityje.

Kita aštri tema yra begalinis tėvų skausmas ir kaltės atpirkimo (keršto?) vaizdavimas. Politinių partijų ir politinių pažiūrų užaštrinimas tik papildo bendrą Norvegijos socialinių problemų kraitį. Filmas turi labai gerą scenarijų, labai aiškias problemas, kurios dažnai iškeliamos, tačiau viską išsprendžia supratingumas, kurio dažnam kartais trūksta. Tai universalus filmas, kuris įtraukia, kuris nenuobodus, jame yra labai daug mūsų kasdienybės, mūsų pačių atšvaitų ir ne visada tokių, kuriais didžiuotumėmės.

Nesiruošiu ginti nė vienos filme pavaizduotos pozicijos, tai sudėtingi dalykai. Nė vienas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Filmas vertas diskusijų. O kas, jeigu jūsų kieme nutiktų panaši situacija?

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela