Knyga: Tarjei Vesaas "Ledo rūmas"

 Tarjei Vesaas. „Ledo rūmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 192.

 

Sveiki skaitytojai,

 

Skandinavų literatūra ne vien tik vienas po kito Lietuvoje verčiami ir leidžiami detektyviniai veiksmo trileriai, bet ir įdomios bei provokuojančios istorijos. Štai vienas garsiausių XX amžiaus norvegų rašytojų Tarjei Vesaas (1897-1970) buvo netgi dukart nominuotas Nobelio premijai pelnyti, rašytojas kuria, atrodo, tai kas nepopuliaru, arba tai, ką būtų galima pavadinti „rimtąja literatūra“, kurios nesuskaitysi kaip iš kojų verčiančio nūdienos bestselerio. Jo mažas juvelyrinis romanas Ledo rūmas (roveg. Is-slottet), parašytas XX amžiaus viduryje, laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių. Daugelis literatūros kritikų tvirtina, kad vienas iš pagrindinių geros ir aukštos prabos literatūros kriterijų yra laikas. Būtent nesenstanti literatūra, kuri aktualijomis „nenusidėvi“ per tam tikrą laiką, yra tvarumo ženklas. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Justė Nepaitė.

 

Kažkada prikeltas John Williams romanas Stouneris, taip ir T. Vesaas su Ledo rūmu, vis išlenda iš mums, lietuviams, mažai žinomo pasaulietinės literatūros lobyno ir byloja apie tai, kad literatūra nesenstanti. Bent jau iš dalies ne taip greitai, kaip kartais galvojame, skaitydami tik naujausią ir tik populiariausią literatūrą. Visgi šioji norvego literatūra be esminių laiko žymių, sunku pasakyti, kada vyksta veiksmas. Atokiame Norvegijos miestelyje, o gal net gyvenvietėje, šis pasakojimas galėjo vykti šią žiemą, o gal ir prieš 100 metų. Autorius išskirtinai grynindamas tekstą, atsisako istorinių epochos atributų, nesistengia pasakojimo įkomponuoti nei į socialinius, nei į nacionalistinius rėmus. Lieka tik žmogus ir gamta.

 

Šiaurietiškos gamtos atmosferoje istorija pasakoja mums apie dvi mergaites. Savo klasės lyderė Sisė ir neseniai savo mamos netekusi ir į šiuos kraštus atsikrausčiusi Unė. Unė mokykloje atsiskyrėlė, galgi net drovi keistuolė, tačiau Sisė iškart pajunta dvasinį prielankumą naujokei ir bando užmegzti ryšį. „Vaikai susivokė, kad Unė kur kas svarbesnė, nei jiems patiems atrodė. O gal tai nujautė visą laiką. Turėjo girdėti, kokia ji sumani. Bet visada likdavo nuošalyje. Jei ir įsitraukdavo į kokį nors žaidimą, tai jam pasibaigus vėl atitoldavo, stovėdavo nuošalyje, lyg būtų aukščiau kitų (p. 69).“

 

Šį ryšį autorius perteikia taip magiškai, abstrakčiai ir neįvardijamai, lyg tarp mergaičių būtų kokia nors energetinė trauka, pats likimas. Mergaitės jaučia tarpusavyje kunkuliuojančią jėgą ir tapatumą. Vieną dieną Unė pasikviečia Sisę pas save į namus ir mergaitės susidraugavusios ima dūkti, tačiau atsitinka ir visiškai netikėtas, tekste taip iki galo ir neįvardytas dalykas: mergaitės žaidžia veidrodžiu, jos pamato viena kitą ir Sisė išsigąsta tos jėgos, kurią pamatė veidrodyje. Nuolat kirba klausimas: o kas tai? Ar autorius mistifikuoja? Ar jis kuria skandinavišką magišką realizmą? Sunku tą jausmą tekste įvardyti, nes T. Vesaas iš tikrųjų yra tylos ir nutylėjimo, neįvardijimo meistras. Visas teksto magiškas magnetizmas lieka už pasakojimo. Kitą vertus, kadangi pačios mergaitės negali to įvardyti, nes neturi tinkamų žodžių besimezgantiems seseriškiems ryšiams nusakyti, lieka tik jausmas be verbalinės išraiškos. Vaikai dar nemoka konkretizuoti ir įvardyti. Panašių nutylėjimų, kaip vieną pagrindinių teksto meninių priemonių, perteikiant augančio ir savo patirtis pradedančių suvokti vaikų, naudoja ir Ray Bradbury romane Pienių vynas. Iš mūsų – Ieva Simonaitytė epinėje knygoje O buvo taip...

Tarjei Vesaas

 

Knygos audinį sustiprina ir šiaurietiška atmosfera – kaimynystėje tekančios upės krioklys, kuris kasmet dėl šalčių ir vėjų suformuoja įspūdingą žalsvo ledo rūmus. Po lemtingo Sisės ir Unės susitikimo viena mergaitė pasiklysta ir dingsta tuose ledo rūmuose. Kitą dieną jos susiruošia ieškoti visas miestelis. „Buvo priversti pralaimėti ledo rūmui. Lyg juos kas būtų apsėdęs – karštligiškai ieško kažko brangaus, ko nevalia netekti, bet patys pajunta grėsmę. Pavargę, rūstūs vyrai, besiaukojantys dėl rūmo kerų ir sakantys: čia ta vieta. Stovintys ledo mūro papėdėje niūriais veidais, kone pratrūkstantys rauda uždaro viliojančio rūmo akivaizdoje – jei kuris išdrįstų užgiedoti, įsitrauktų visi iki vieno (p. 90).“

 

Ledo rūmas, jo įšalas ir pavasarinis tirpimas tiesiogiai koreliuoja su Sisės būsenomis. Mergaitė duoda pažadą Unei, kad ši jos neišduos ir niekada negrįš į klasės lyderės poziciją, kitaip sakant, jos širdis įšalusi kartu su Unės dingimu. Sisė ilgai kankinasi ir mąsto apie mergaitę, ji nešiojasi tikriausiai pirmąjį savo aiškų suvokimą, kad pasaulyje egzistuoja mirtis ir ji gali pasiglemžti ne tik senolius ir ligonius, bet ir tokio pat amžiaus kaip ir Unę. Sisė vis galvoja, kad suaugusieji pamiršo Unę, kad tik ji viena neša mirties suvokimo ir žmogaus laikinumo suvokimo naštą. Subtiliai perteiktas mergaitę traumuojantis įvykis iš tikrųjų byloja, kad mes visi augame ir bręstame ne vien saugiame pasaulyje, mus formuoja ir netektys. Galiausiai pavasarį Sisė grįžta į sociumą, ji vėl bando tapti tokia, kokia buvo, bet net ir skaitytojas, ir net pati Sisė supranta, kad nutirpęs ledo rūmas iš tikrųjų nebeatveria tokių pačių vandenų. Kartą gyvenime pažinę tai, kas sunku, toji patirtis mus pakenčia amžiams.

 

Graži ir taupi pasakojimo estetika, kurioje veriasi giluminiai augančių ir netrukus bręsti pradėsiančių vaikų dvasiniai potyriai. Jie pirmąkart bando suvokti faktą, kad net ir jie yra mirtingi ir kad šis gyvenimas vieną dieną pasibaigs. Tai absoliučiai viskio amžiaus grupėms paskaitomas kūrinys. Romaną gali skaityti ir paaugliai, ir jaunuoliai, ir tėvai, ir seneliai. Manau, kiekvienas iš šios trumpos, neskubrios ir į vieną įvykį sutelktos istorijos, gali pasisemti ne vien tik gyvenimo išminties, bet ir mėgautis kondensuotu, išgrynintu ir magišku, literatūriškai juvelyriškai parašytu romanu, kuris ugdo literatūros estetinį jausmą ir leidžia suvokti, kas yra geras ir meistriškas pasakojimas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Quo Vadis, Aida?" / "Quo Vadis, Aida?"

 Sveiki,

 

Praėjo jau geri 10 metų, kai „Kino pavasaryje“ kone pustuštėje salėje Forum Cinemas salėje 2010 metais režisierė iš Bosnijos ir Hercegovinos Jasmila Žbanić su komanda pristatė savo Balkanų dvasia pritvinkusią dramą „Pakeliui“ (2010). Tuokart kiek buvo nesmagu, kad daug diskusijų ir klausimų tikėjęsi svečiai praktiškai atsakė į kelis „kosmetinius“ klausimus ir tuo viskas pasibaigė. Buvo darbo diena, dienos metas, gal dėl to tiek mažai žiūrovų. Kas galėjo pamanyti, kad po dešimties metų vėlei „Kino pavasaryje“ (kiek kitokiomis sąlygomis) žiūrėsiu tos pačios režisierės filmą „Quo Vadis, Aida?“ (angl. Quo Vadis, Aida?) (2020), kuris pasakoja apie 1995 metais realius karo įvykius Balkane, kai serbų kariai įsiveržė į Bosnijos miestelį.

 

Dėmesio centre – buvusi mokytoja, karo sąlygomis tapusi vertėja iš (ir į) anglų kabą. Ji bendradarbiauja su Jungtinių Tautų taikos nariais. Netrukus į mažą miestelį įsiveržia serbai ir tūkstantinės minios patraukia į JT štabą, tačiau būstinėje ribotas plotas, todėl šimtai pakliūva į paviljoną, o dar didesnį dalis lieka šalia neįleidžiame. Be vandens, maisto ir tualetų jie gyvena itin aštriomis politinėmis sąlygomis. JT nariai ir bosnių atstovai bando užmegzti dialogą su okupantais ir čia vertėja, matydama, kad vyksta tiesioginis žmonių genocidas, bando išsaugoti savo vyrą ir du sūnus. Filmas išties nelengvas, jis neprimena tų amerikietiškų filmų su hiperbolizuotu trileriui būdingu aštrumu ir finaliniu heroizmu. Aida iš tikrųjų yra motina, kuri nesirenka, ji daro daugiau, nei leidžiama, ji žūtbūt reikalauja išgelbėti šeimą, tačiau JT nariai griežtai laikosi įstatymų. Paklaikusi nuo baimės prarasti šeimą, Aida tampa bebaime moraline didvyre, įkūnijanti visų motinų karo netekties skausmą. Ar jai lemta apsaugoti? Turint galvoje Holivudo filmą ir europietišką kiną, nesunku numanyti šios istorijos baigtį...

Visgi filmas emociškai aštriai paveikus. Jeigu turite neblogą empatijos jausmą, nesunku įsijausti ir galvoti: o ką aš vietoj Aidos daryčiau? Argi ne tą patį? Karo kontekste ir vaikų akyse nebelieka įstatymų, vienintelis įstatymas yra išlikti. Viename kadre, kuris vaizduoja 1993 metus, visi smagiai šoka, renkama Balkanų miss šukuosena, bendruomenės moterys šypsosi, o kitame kadare jos bando Aida įgrūsti savo vaikus, kad juos išgelbėtų, nors dar neseniai varžėsi dėl tokių banalybių kaip šukuosenos... Tai sudėtingi ir gana įtaigiai perteikti sprendimai, kurie kaip niekas kitas karo sąlygomis „pamatuoja“ tai, kas mums svarbiausia.

 

Apie serbų invaziją Jugoslavijos regione ir karus kalba anuomet labai didelį įspūdį padaręs kroatų režisieriaus Arsen A. Ostojic „Niekino sūnus“ (2008). Kas nematė, tam labai rekomenduoju. Na o „Quo Vadis, Aida?“ praplečia protu nesuvokiamą Balkanų karo tikrovę. Ir nors dialogai ir lyriniai nukrypimai buvo reikalingi, kaip teigiama filmo pradžioje, tačiau vis tiek apgaulingas „taikos“ manevras karo kontekste atrodo bauginantis, kai vežami vyrai autobusu be teismo sušaudomi prie sienos t. y. tarp asmeninės istorijos veriasi ir šokiruojantys politiniai karo sprendimai. Iš vienos pusės tai filmas apie karą, iš kitos – apie motinos besąlyginę meilę, dar iš kitos – kokie iki kraujo lemtingi JT ir kitų nacijų priimami sprendimai. Labai įsiminė man šįkart pagrindinės serbų aktorės Jasna Djuricic pasirodymas Aidos vaidmenyje. Norėčiau sakyti, kad tam tikri kine esantys kontrastai stebino, bet iš tikrųjų dėsningai patvirtino tą patį, ką regime ir Baltarusijoje: viename suole kažkada sėdėję mokiniai ar studentai vieną dieną tame pačiame mieste gali tapti kraugeriais žmogžudžiais tik dėl įsitikinimų ir politinių įsakymų. Gera, paveiki ir istorines žinias praplečianti suasmeninta istorija.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tapytoja ir vagis" / "The Painter and the Thief"

Sveiki skaitytojai,

Būna, kada „Kino pavasaryje“ ima ir sublizga dokumentinis kino žanras ir būna metai, kada nepažiūriu nė vieno dokumentinio, nes absoliučiai niekas netraukia. Matyt, šie metai visgi bus orientuoti į dokumentinį kino žanrą. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Benjamin Ree režisuotą filmą „Tapytoja ir vagis“ (angl. The Painter and the Thief) (2020), kuriame pasakojama dviejų labai skirtingų žmonių kūrybinė, emocinė ir, sakyčiau, netgi paradoksali dvasinė sankirta.

 

Filmas toks keistas ir netikėtas, kad visąlaik atrodo ne kaip dokumentinis, bet labiau eksperimentinis, kai tam tikroje buityje, pavyzdžiui, tapytojos studijoje, susitinka jos dviejų paveikslų vagis Karlas su tapytoja Barbora ir jie kalbasi, bendrauja įvairiomis temomis. Kai kada atrodo, kad režisieriui pavyko „pagauti“ tikrą emociją, o kai kada atrodo, kad veikėjai „jaučia“ kamerą ir tyčia elgiasi ir imituoja savo elgseną ir pokalbius žiūrovui. Tai filmas išties toks įdomus realybės šou tipo lipdinys, perteikiantis dviejų nelabai sėkmingus periodus išgyvenančius žmones.

Barbora – talentinga realistinių paveikslų tapytoja, kilusi iš Čekijos. Anksti atvyko į Berlyną, kur patyrė iš vyro tokį fizinį ir psichologinį smurtą, kad jos kaip tapytojos entuziazmas smuko iki ribinės kartelės. Pabėgusi su kitu draugu į Norvegiją, ji imasi tapybos kaip terapijos, tačiau finansiškai išgyventi, kai esi tapytoja, yra be galo sunku. Ji susibendrauja teismo salėje su savo dviejų paveikslų vagimi narkomanu Karlu, kuris tampa nauju jos pozuotoju. Kol moteris tapo jį, tarp jų mezgasi ryšys, Karlas pamažu atsiveria, papasakoja savo gyvenimo istoriją, kodėl jis tapo toks, koks jis yra šiandien. Pirmuosiuose kadruose Karlas akivaizdžiai nuolat apsinešęs, jis vartoja narkotikus, kol vieną dieną, befilmuojant šį filmą, jis patenka į tikrą avariją ir yra nuteisiamas vieneriems metams kalėjimo...

 

Filmas filmuotas nuo 2016 iki 2019 metų, fragmentiški susitikimai sukomponuoti gana įdomiai, jie tyčia lipdomi pusiau detektyviniu braižu, nes Karlas dėl narkotiko poveikio neprisimena, kur padėjo paveikslus. Po vienerių metų kalėjimo Karlas išeina į laisvę ir pradeda naują kokybišką gyvenimą, žiūrovai mato ne tik jo emocinį pokytį, bet ir fizinį: iš sudžiūvusio narkomano jis tampa randuotu ir tatuiruotu sportiško vikingo išvaizdos vyru, kuris stato savo gyvenimą, o ir tapytoja Barbora, atrodo, išgyvena savo socialinį skurdą, vis tiesiasi naujoms idėjoms...

 

Filmas emociškai paveikus, primena dviejų puolusių ir skriaudžiamų žmonių išpažintis. Tapytojos ir vagies dialogai ir jų bendravimas atrodo tokie nerealūs, kad sunku patikėti, jog tai įmanoma. Tai tarsi išprievartautosios ir agresoriaus gydymo drauge terapija – tam reikia nemenko emocinio intelekto, kitoniško pasaulio matymo, todėl filmas, bent jau man, išplečia socialinius gėrio ir blogio sampratos rėmus. Kai man pasakodavo, jog Norvegijos kalėjimuose vyrukai turi švarias nuosavas celes ir kasdien dirbdami pasirenkamas veiklas bendrauja su psichologais – negalėjau patikėti, nes toks ir turėtų būti kalėjimas nusikaltėliams t. y. tam tikra izoliacinė vieta, kur tu permąstai, keitiesi, o mūsų posovietinės landynės yra tik dar didesnė atskirtis, dar didesnė vieta rastis smurtui. Tai skandinaviškas požiūris į nusikaltėlio psichiką, kad ją reikia gydyti, o ne įmesti „tarp panašių“, kad išėjęs į laisvę dar daugiau padarytų žalos. Mūsų samprata apie kalėjimus ir elgesį su nusikaltėliais vis dar labai negatyvus. Visgi filmas ne vien apie skandinavišką požiūrį, tai apie netikėtinus terapinius ryšius, tam tikra prasme, realybėje besimezgantys santykiai tampa nauja meno forma ir būdu ne tik praplėsti pasaulio ribas, bet ir pažinti save.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

 Sveiki,

 

Antras iš eilės stiprus „Kino pavasario“ filmas! Ir šįkart rumunų režisieriaus Radu Jude provokatoriaus filmas itin keistu pavadinimu „Nesėkmingas pasidulkinimas arba šelmiškas porno“ (rumun. Babardeala cu bucluc sau porno balamuc) (2021). Rumunų kinas vis dar nesiliauja stebinti! Taip prieš kelerius metus norėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo darbą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018), tačiau tam nebuvo sąlygų, įtariu, kad anas filmas būtų lygiai taip pat patikęs kaip ir šis.

 

Šiame naujausiame režisieriaus darbe pasakojama apie istorijos mokytoją, kurios filmuoti sekso žaidimai publikuojami internete. Apie šiuos vaizdus sužino ne tik direktorė, bet ir mokiniai, jų tėvai. Mokytoja pirmojoje istorijos dalyje vaikšto po miestą ir ruošiasi tėvų susirinkimui, kurio metu tėvai spręs, ar mokytoja gali toliau mokyti vaikus. Daugiau nei pusvalandį mokytoja blaškosi po miestą, mes regime daugybę vitrinų, automobilių, judrių gatvių. Nuo paprasto sausakimšų miegamųjų rajonų su mažomis vitrinomis ir turgeliais mokytoja leidžiasi į prabangų senamiestį ir mes regiame besikeičiančius miesto vaizdinius. Vis galvojau, kodėl? Ar tai neturėtų pasakoti apie pačią mokytoją? Galiausiai tai ir miesto, ir visos Rumunijos istorija, o tos reklamos ir afišai yra „susisluoksniavusi“ istorija, kurią režisierius ciniškai ir sarkastiškai reflektuoja antrame filmo skyriuje, kai absurdiškai pateikia Rumunijos ir viso pasaulio faktus. Šitaip taikliai ir sarkastiškai kone anekdotiniu žanru ir vaizdiniais sustyguoti paskutiniųjų šimtmečių istorinių vyksmų kritika, pradedant nuo rasizmo, homofobijos ir baigiant Antruoju pasauliniu karu, kai Rumunija išdavė Vokietiją, nuo antisemitizmo iki moterų teisių. Ilgą laiką tas šmaikštumas stebina ir verčia i pergalvoti, kokiose dažnai banalybėse mes visi „maudomės“.

 

Iš tikrųjų tokiu būdu stengiasi nesumenkinti istorijos, tačiau būtent tokiais akibrokštais permąstyti, kad neretai žmonių kova dėl įsitikinimų ir prietarų neatitinka žmogiškųjų faktorių. Kai suokalbiškai garbiname didvyrius, kurie eina į karą iškėlę pergalingus kumščius, o kitame kadre matome dokumentines nuotraukas su tų pačių didvyrių lavonų krūvomis, arba kai aukšto rango politikai karininkai suokia apie šviesią šalies ateitį ir tuoj rodomi badaujantys vaikai, arba kaip taksistas šluotkočiu talžo romų tautybės moterį – iš tikrųjų tai pasakoja apie mūsų civilizacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Ant šių įvykių „susluoksniuotos“ didžiosios afišų ir produktų kompanijos, kurias regėjome, mokytojai einant į susirinkimą. Mes vargani savo netobulos civilizacijos kūrėjai ir savo kūrinių įkaitai. Galiausiai mokytojos teismas tampa Magdalietės teismo procesu, kai tėvai žeminančiai prie jos peržiūri pornografinį įrašą. Vyrai mąsto stereotipiškai, moterys davatkiškai, galiausiai tėvai šiame Linčo teisme tampa tam tikrų istorinių įvykių karikatūromis, kurios atkartoja suskilusio pasaulio vaizdinį tais pačiais istoriniais faktais.

 

Visa tai perteikiama hiperbolizuotai komiškai, kad net beveik tampa civilizacijos parodija. Tėvų susirinkime mokytoja taip pažeminama, kad veikėjai iš esmės tampa personažais – tai panašu į geneliai suregztą pamišėlių teatro šou. Kitaip sakant, režisierius randa aštrų būdą, kaip paprastomis ir daug finansų nereikalaujančiomis priemonėmis – sarkazmu, komedija, cinizmu, ironija – perteikti dirbtinius socialinius primestus konstruktus, kurių įkaitais mes tampame. Mokytoja, kuri negali mylėtis, nes ji mokytoja, o jos moralę apsprendžia ne jos pasirinkimas, o sociumo žeminantis teismas. Tai taip panašu į šių dienų Lietuvą, kur galima rasti susiskaldžiusių ir smarkiai praskalautų smegenų socialines grupes, kurios bando daryti perversmus, pridengusios savo tamsumą trispalvėmis ir prisiskyrusios sau dievo vaidmenį nurodinėti, kaip ir pagal kokias moralines normas gyventi kitiems.

 

Filme yra pornografinių intarpų ir jie taip aiškiai ir aštriai koreliuoja su tuo, kas šiaip žmogiška (mylėtis, mėgautis kūnu, santykiais) ir tuo, kas nėra prigimtis, pavyzdžiui, vaizduoti mokytojos statusą tarsi moters kūnas ir geismas neegzistuotų. Žodžiu, man šis filmas komiškai tobulas istorijos vadovėlis, kuriame galima per įvairias perversijas įvertinti mūsų nacionalizmą ir globalizmą. Filmas nufilmuotas pirmosios pandemijos bangos, veikėjai vaikšto su kaukėmis, tačiau kartu tos kaukės tampa dar ir įsitikinimų ir nuomonių apynasrių simboliais.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Blogio nėra" / "There Is No Evil" / "Sheytan vojud nadarad"

 Sveiki skaitytojai,

Vakar atsidarė Kino pavasaris 2021! Kaip jau galėjome numanyti, jis vyks namuose, nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės netenkame važiavimo į kino teatrą ceremoniškumo ir garso bei vaizdo kokybės, iš kitos – visoje Lietuvoje žmonės gali žiūrėti visus festivalio filmus bet kuriuo paros metu! Ir jeigu reikia, išleisti tam visą savo atlyginimą ir paskirti bemieges naktis.

Pirmuoju filmu pasirinkau Irano režisieriaus Mohammad Rasoulof „Blogio nėra“ (angl. There Is Not Evil) (2020), kuris tarptautinėje Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą. Šiame pustrečios valandos trunkančiame epiškame pasakojime iš esmės kalbama apie tą blogį, kurį nekalti žmonės dėl įvairiausių aplinkybių yra priversti daryti vieni kitiems. Pasakojimas susideda iš keturių dalių: 1) pasakojama apie sunkiai dirbantį vyrą, kuris dienomis tveria kaprizingos žmonos emocinius pliūpsnius, rūpinasi motina ir dukrele; 2) kareivis, kuris turi egzekucijos metu paspirti mirtininkui kėdę, kad šis būtų pakartas; 3) liūdną gimtadienį švenčianti mergina, kurios mylimasis grįžta iš karinės prievolės ir bando pasipiršti; 4) mergina pas gimines praleidžia kelias dienas dykumų provincijoje. Visas šias istorijas jungia tam tikri siužetiniai sąryšiai, todėl visos keturios istorijos primena atskiras noveles, kurias bežiūrėdami nesunkiai galime nusibraižyti įvykių pasekmių ir priežasčių žemėlapį.

Šios keturios kino novelės turi savo lėtą pradžią, gausių dialogų pliūpsnį ir netikėtą atomazgą, kurioje išryškėja šiurpi tiesa. Prisipažinsiu, kad pirmosios dvi pasakojimo dekados man patiko labiausiai, maniau, kad filmas iš tikrųjų vis aštrės ir atvers vis žiauresnių ir brutalesnių jungčių, kurie prieštarautų filmo pavadinimui, kad blogio nėra, tačiau visas filmas, apimantis 20 metų istorijos vyksmą, išlaiko balansą tarp gėrio ir blogio. Vienas kraupiausių pasakojimo momentų yra trilerio vertas siužetas, kaip kareivis suvokia, jog negalės įvykdyti egzekucijos, jis veikiau išžudys visus tuos, kurie reikalauja iš jo žudymo akto, nei beginklį tariamą nusikaltėlį. Ta įstatymo ir įsakymo prievolė taip smarkiai kertasi su žmogiškaisiais dalykais, kad nejučia imame matyti, kaip veikia per valdžios ir politikos sistemas pats blogis, kaip jis pacifistus paverčia budeliais, moraline prasme juos sugniuždo, paverčia kiborgais. Kai kurie tokiais tampa priimdami įsakymus kaip aukščiausią įstatymą, kai kurie negali to suvokti nei protu, nei širdimi, todėl bėga. Tik ar pasipriešinimas blogiui kartais nesudaro patogesnių kelių plisti kitokiam blogiui? Bėglys po daugel metų susiranda kadaise dėl sunkios padėties paliktą dukrą, kuri jam negali atleisti...

Iš tikrųjų šiame kompoziciškai nebanaliame ir sudėtingame pasakojime veriasi išties diskutuotinos situacijos, kaip tampama aplinkybių auka ir kaip agresoriumi. Ar žmogus ribinėse situacijose turi pasirinkimą tarp priverstinės pareigos tėvynei ir atsisakymo neprisidėti prie blogio, paaukojant savo laisvę? Daug tokių subtilių politinių ir vertybinių niuansų, kuriuos labai greitai galime analogiškai atsekti nūdienos Lietuvoje, kur vyksta nacionalistų tautininkų kiršinimas ir puolimas prieš liberalias europietiškas vertybes. Irano kinas, kad ir nedaug jo kasmet pamatome, bet kas ateina iki mūsų festivalių, tas dažniausiai dvelkia nevienadiene kokybe ir filosofiniais, kartais labai šokiruojančiais ir emocinę įtampą keliančiais veiksmais ir vaizdiniais. Šis filmas, ko gero, vienas stipriausių „Kino pavasario“ atidarymo filmų, kokius atsimenu, nes paprastai atidarymo kinas būna ganėtinai drungnas ir man pernelyg silpnas, šitas – priešingai, įtraukia ir nepaleidžia.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuo Lietuvos nepabėgsi"

 Sveiki,

Paskutinis iššūkio filmas iki „Kino pavasario“. Tryliktasis filmas.

Deja, taip ir neteko pamatyti 18 filmų iki šių metų „Kino pavasario“, paskutinis, kurį spėjau pažiūrėti yra lietuvių jaunosios kartos režisieriaus Romo Zabarausko filmas „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), kurį ne taip seniai rodė LRT televiziją. Tai jau trečiasis ilgo metražo režisieriaus darbas ir antrasis, kurį man teko matyti. Viešojoje erdvėje pastebiu R. Zabarausko aktyvias diskusijas ne tik apie kino meną, bet ir apie LGBTQ teises. Dar prieš dešimtmetį jis vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie homoseksualumą ir neslėpė, kad pats toks yra ir taip pat jo kine dominuoja būtent šioji tema. Kiek permetu savo atmintyje, tai unikalu, nes daugiau nėra mūsų režisierių, kurie kurtų filmus homoseksualumo tema Lietuvoje.

Tiesa, tenka pripažinti, kad matytas režisieriaus debiutas „Porno melodrama“ (2011) buvo skaudžiai nuviliantis reikalas: aktoriai buvo beveik mediniai, siužetas išskydęs, atmosfera tokia pilka ir viskas taip sąlygiškai statiška, kad paliko kraupius prisiminimus. Gal dėl to labai vengiau žiūrėti „Streiką“, tačiau nusprendžiau suteikti dar vieną šansą bent filmui „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Tikėjausi išties niūraus ir slogaus filmo su prastoka režisūra (nes Zabarauskui išties sunku su filmų finansavimais, o tai labai atsiliepia filmo kokybei), tačiau gavau kiek priešingą efektą – seansas buvo kaip niekad smagus ir gana įtraukiančiai susižiūrėjau.

Istorija pasakoja apie aktorę Indrę (aktorė Irina Lavrinovič), kuri iš dalies dėl pinigų, iš dalies dėl nuoskaudų nenorom užmuša savo motiną. Nežinodama, ką daryti, ji pasibeldžia į draugo režisieriaus Romo Zabarausko (aktorius Denisas Kolomyckis) duris. Galiausiai Romas nusprendžia išgabenti Indrę su pinigų krepšiu iš Lietuvos lengvuoju automobiliu, o į kelionę leidžiasi ir jo dabartinis širdies draugas meksikietis Carlosas (aktorius Adrian Escobar). Na ir šioji trijulė kelyje patiria tai, ką patiria daugelis „kelioninių ir bėglių filmų“ veikėjų: atsivėrimą, šmaikštumą, suartėjimą ir barnius. Čia žiūrėdamas prisiminiau kitą lietuvišką filmą „Išgyventi vasarą“.

Visgi, gilinantis į siužetą, tikrasis Romas Zabarauskas, kuris parašė scenarijų savo filmui, sudėjo keletą žanrų: savo asmenines vaikystės ir mokyklinių metų patirtis, kriminalinio trilerio štrichus bei santykių melodramas. Kad filmą nebūtų nuobodu žiūrėti, šiek tiek paaštrina ir homoerotika, todėl pasikvieti meksikietį aktorių atlikti eskorto vaidmenį, sakyčiau, buvo ne tik egzotiškas bendradarbiavimas, bet ir vizualiai pasiteisino (merginoms ir gėjams iš tikrųjų yra kur akis paganyti!). Visgi tie tokie knyginiai netikėti siužetiniai posūkiai primena kiek dirbtinokus siužetinius sprendimus: nuo žmogžudystės iki bėgimo automobiliu per Lietuvą, nuo maudynių tvenkinyje iki heteroseksualaus sekso (ir išdavystės panosėje!) miške – tai iš tikrųjų yra telenovelės hiperbolizuoti sprendimai, kada serialo klišiniai siužetiniai vingiai sutalpinami lietuviškuose greitkelio kilometražuose.

Visgi žiūrėti tikrai nėra liūdna, nes palyginus su „Porno melodrama“ autorius smarkiai patobulėjęs, čia jis vienu metu ir dinamiškas, ir kartu skiria dėmesio asmeninėms veikėjų istorijoms, psichologizuoja, pavyzdžiui, Indrė turi menkavertiškumo kompleksą, nes jos giminės vyrai laikomi genijais ir jiems buvo visos galimybės pasireikšti, o ji kaip šeimos autsaiderė dėl to, kad ji moteris. Romas taip pat su istorija: nutrūkę santykiai su tėvu dėl homoseksualumo, slapta tėvų nupirkta mokyklinio aktoriaus sėkmė, kuri neleidžia visiškai pasitikėti kaip kūrybingam režisieriui gyvenime. Visas tas traumų ir menkinančių patirčių bagažas smarkiai lemia dabarties Romo ir Indrės pasirinkimus. Yra ką paanalizuoti, nors kažko išskirtinio siužetuose lyg ir nėra, tačiau įtariu, kad Zabarauskas su šiuo filmu iš esmės pasiekė naują savo lygį, nes apie turinį tikrai pagalvota, o ir teatralizuoti intarpai, kai pasakotojo balsas pasakoja „ant filmuojamų mobiliuoju telefonu kadrų“ irgi atrodo vietoje ir laiku. Bet visgi negaliu dovanoti vieno: kodėl Vaido Baumilos personažas taip ir nepasibučiavo su filme vaizduojamu Romu Zabarausku!

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela