Šios dienos daina: Vaidas Baumila – Kunigunda [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Vaidas Baumila šią vasarą duoda garo. Per mėnesį ir kelias savaites savo YouTube paskyroje sugebėjo surinkti beveik pustrečio milijonų peržiūrų su savo naujausia daina ir vaizdo klipu „Kunigunda“. Tiesą sakant, internete užmačiau, kad šis muzikinis kūrinys toks populiarus, kad jį leidžia daugelis radijo stačių ir jį galima išgirsti populiariose viešosiose vietose, nors nė karto negirdėjau. Tiesa, nedaug kur ir lankausi, kad suspėčiau įsitikinti šios dainos „brukimu“ per visus galus. Visgi dainą buvau išklausęs vos tik ji pasirodė ir man tas keistas raganiškas, kone valpurgiškas, sektantiškas, feministinis, raganiškas vaizdo klipas buvo toks netikėtas ir neįprastas, kad pamaniau sau: ne, lietuviams reikia užpakalių kratymo ir kažko amerikietiško, bet klydau, oi, kaip smarkiai klydau!

Žmonės dar mėgsta lietuvišką muziką! Kai aš asmeniškai jos itin mažai klausau, man atrodo, kad ji susitraukusi ir menkai egzistuoja, tačiau, kai drioksteli koks Jarutis, Baumila ar Jazzu su Saulės kliošu, imu ir nustembu, kad tas vadinamasis lietuviškas popsas dar ir koks gyvas, jis klausomas ir populiarus, nes, matyt, žmonėms vis dar reikia paprastučių dainų. Visgi Igno Šeiniaus „Kuprelio“ bažnytkaimio gražuolė Kunigunda Vaidos Baumilo klipe virsta valkirijomis ar net savotiškomis bakchantėmis, todėl labai smagu, kad etniniai elementai, naujas atrastas rakursas, primenantis vieną originaliausių pastarųjų metų siaubo filmą „Saulės kultas“, prikelia ilgą laiką nuslopintą lietuviško kaimo atmosferos magiją. Beje, ar pastebėjote, kaip iš didmiesčių visi nori vasaromis į savo sodybines rezidencijas? Manau, lietuviškas kaimas, nors jau ir nebe kolchozinis ir ne su penkiomis karvėmis bei alinančiais ūkio darbais, bet vis tiek savotiškai atgimsta naujai, kaip ramybės oazė.

Kalbant apie pačią dainą ir jos skambesį, atrodysiu banalus, bet baisiai man šliejasi prie kai kurių legendinių grupės „Hiperbolė“ kūriniais, bet ir išlieka baumiliškas savitumas. Sveikinu tokius drąsius lietuviškai skambančius kūrinius!

Žodžiai / lyrics

Vaidas Baumila – Kunigunda

 

Netgi vidury nakties mano ugnį užkurtum,

Žalios akys pakerės, tie vidurnakčio burtai.

Mūsų taurė sklidina – rankoj supasi, dega,

Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda.

 

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,

Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.

Turėsi palaukt, turėsi palaukt,

O kai pamatysi mane – pašauk.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

 

Net kai paliečia aušra mūsų ugnys rusena,

Akys žalios nejučia miško paslaptį seka.

Mūsų taurė vėl pilna – rankoj supasi, dega

Laumė, miško ragana, vėl man atima žadą.

 

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,

Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.

Turėsi palaukt, turėsi palaukt,

O kai pamatysi mane – pašauk.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

(x2)

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: Tarnaitės istorija (Tarnaitės pasakojimas) / The Handmaid's Tale (4 sezonas / season 4)

 Sveiki,

Ketvirtasis Tarnaitės istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale) sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.

Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...

Tuo tarpu veiksmas vyksta ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai, ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta Giliados aukoms.

Iš esmės šiame sezone labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug, tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.

Štai pabėgėliai vaikai išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės, jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“ tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai – didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati prisiprašė ir t. t.

Kadrai iš ketvirto sezono.

Visgi labiausiai nuvilia silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia, kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja, tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas, stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.

Iš esmės šis serialas, kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir „bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad penktasis sezonas būtų paskutinis.

Jūsų Maištinga Siela  

Vinilinė plokštelė: Björk - Biophilia [Vinyl, 2LP] (2015)

 
Informacija apie albumą: Björk - Biophilia [Vinyl, 2LP] (2015)

Vinilinė plokštelė: Hooverphonic – Hidden Stories [Vinyl, LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Hooverphonic – Hidden Stories [Vinyl, LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Moulin Rouge - Music From Baz Luhrmann's Film [Vinyl, 2LP] (2001)

 

Knyga: Dainius Vanagas "Oderis"

 Dainius Vanagas. „Oderis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 272.

Sveiki, skaitytojai,

„Tik pažiūrėkite, kaip išgražėjo mūsų gatvės ir parkai, – pasaka (p. 98)“.

Lietuvių literatūros padangėje paskutiniuoju metu atsiranda skaitytojams patrauklių distopinių lietuviškų romanų. Marijus Gailius neseniai pelnė Metų knygos apdovanojimą už romaną Oro, vadinasi, knyga pastebėta, įvertinta, skaitoma. Su Jaroslavo Melniko vėžiomis, sakyčiau, pradėjo kurtis lietuviško distopinio romano tradicija, bet vėlgi – ar tradicija, jeigu distopinio romano struktūros, idėjos perimamos iš pasaulietinių distopinių kūrėjų klasikų: G. Orwell, M. Atwood, A. Huxley ir kt. Kol kas sunku apibrėžti, kas yra lietuviška distopija. Panašiais rakursais perteiktas ir naujausias Dainiaus Vanago (g. 1989) distopinis romanas Oderis, kuris, mano pastebėjimu, yra pastaruoju metu labiausiai aptariamu grožinės literatūros kūriniu internete ir spaudoje, todėl nekantraudamas suskaičiau, tikėdamasi, kaip internautai sako: gaivaus oro gurkšnio lietuvių literatūros padangėje.

Romanas Oderis pasakoja apie ateities pasaulį maždaug 2050-aisiais, kai Europos didmiesčiai apsitveria tvoromis ir tampa citadelėmis su savo vidiniais įstatymais. D. Trumpas statė sieną su Meksika, o Lietuva šią vasarą įnirtingai bando apsisaugoti spygliuotomis tvoromis nuo iš Baltarusijos plūstančių pabėgėlių, atrodo, kontekste šis distopinis romanas itin aktualus. Labai tinka romano perkamumui paskatinti! O kad literatūra dažnai būna tam tikrų analogiškų įvykių pranašė, jau nebe pirmas kartas, kai tai pasitvirtina.

Knyga konstruojama iš trijų atraminių pasakojimo perspektyvų, kurios pabaigoje viena kitą paaiškina. Vienoje iš pasakojimo gijų vaizduojamas Oderio miesto politiko tardymas. Tyrėjas, perduodamas slaptus įrašus savo draugei, bando iš Oderio politiko išgauti prisipažinimą. Kokį? Sunku pasakyti. Atrodo, kad klausinėtojas bando psichologiškai palaužti ir pripažinti, kad Oderis iš tikrųjų buvo tik tam tikras žmonių išnaudojimo getas. Oderio miestas pasižymi tuo, kad kiekvienas žmogus, norėdamas pasilikti šiame mieste, turi visada dirbti, kitaip jis bus ištremtas. Knygoje minima apie nelegalius pabėgėlius, netgi teisėtus žmonių žudymus. Taigi suimtasis politikas, vienas iš pagrindinių Oderio įstatymų kūrėjų, nuolat pateisina šio miesto struktūros idėjas. Vienas geriausių viso romano elementų yra D. Vanago gebėjimas perteikti vingrius šio politiko teiginius ir pagrindimus, kuriuose justi ir nūdienos realių politikų lozungų. Taip, kaip išsisukinėja politikas, iš tikrųjų smagu skaityti, tačiau per tai veriasi ir plačiosios visuomenės atskirtis nuo politinių manevrų, žmogiškumo atskyrimas nuo idilinio savito tobulo pasaulio kūrimo, perimant Dievo vaidmenį. Iš tikrųjų visas tas blogis atsiranda iš rojaus ilgesio, galvojau skaitydamas Trumano Moro ištraukas. Suimtajam politika – kūrybinis verslas, ambicija, o žmonių gyvenimai tėra tik energiją duodančios baterijos, o kai elementai nusėda, baterija išmetama.

Skaitant visą laiką kirbėjo mintis, o kodėl tie žmonės taip nori būti išnaudojami, kodėl jie vis nori įsibrauti į Oderį, jeigu žino, koks nepakeliamas tas darbininko gyvenimas? „Klystat, net ir šis apibrėžimas nebuvo privalomas: visi, kuriems jis netiko, galėjo išvykti ir apsigyventi kitur – tarp kitokių apibrėžimų, kitokių sąlygų ir susitarimų. Nė vieno nevertėme gyventi Oderyje (p. 55).“ Tame pačiame tardymo tekste veriasi ir visai primityvūs aiškinimai, kurie labiau skirti ne tardytojui, o būtent skaitytojui „nupiešti“ aiškesnius kontekstus, tačiau kai kurie „paaiškinimai“ primityvoki ir, tiesą sakant, nuobodūs, netgi sakyčiau, visai nereikalingi, pvz. „iš pradžių susidūrėme su įvairiais sunkumais, – bet ar galėjo būti kitaip? Reforma buvo išdėstyta maždaug dviejų šimtų puslapių dokumente su išimčių, procedūrų aprašais. Kalbame apie ilgą, varginantį derybų su tuometine teise procesą, todėl, natūralu, mums reikėjo laiko šiai reformai tinkamai pritaikyti, o žmonėms – laiko jai tinkamai suprasti (p. 56-57).“ Bet juk ir be šių suimtojo paaiškinimo viskas ir taip skaitytojo įsivaizduojama.

Dainius Vanagas

Antroji paralelinė pasakojimo siužetinė linija vaizduoja Oderio gyventoją Alaną, kuris gyvena Oderio geto gyvenimą, netenka darbo, jis ištremiamas už miesto ribų. Ilgą laiką Alanas atrodo neaiškus veikėjas, sutrikęs, susidvejinusi asmenybė, kuris nelabai suvokia linijinio laiko tėkmę. Jis prisimena savo gyvenimo draugę, kurios geidžia, nori pas ją sugrįžti, tačiau tuo pačiu prisimena, kad vyksta skyrybų procesas. Ilgą laiką Alanas atrodo kaip narkomanas, tačiau knygos finale išaiškėja netikėta atomazga – Alanas jau beveik miręs ir gyvena netikrą komoje vykstantį gyvenimą. Iš tikrųjų šis D. Vanago manevras primena galybę mokslinės fantastikos filmų, netgi Matricos trilogiją. Žmogaus sąmonės sukryžminimas, pasąmoninio gyvenimo stebėjimas elitiniams nariams visada kėlė tam tikrų klausimų apie dvasines ir neapčiuopiamas žmogaus išgales, prie kurių atradimų pamažu artėja mokslas. Alano pasakojimo linija absoliučiai veiksmo trilerio siužetas, kelionė per simuliakrines scenas, kurios iš esmės papildo Oderio miesto struktūrą: su kaliniais atliekami moksliniais eksperimentai ir primena nacistinius XX amžiaus baugius mokslinius tyrinėjimus su beverčiais bandomaisiais triušiais.

Trečioji pasakojimo dalis skirta trumpoms ir lakoniškoms Trumano Moro iš esė rinkinio „Tu“ pasakojimams, kurie, tiesą sakant, mažų mažiausiai mane domino: nuo Adomo ir Ievos išvarymo iš rojaus interpretacijos iki savistabos ir žmogaus veiklos apmąstymų: kodėl aš gyvenu ir darau tai, ką darau bei kas mano pasirinkimus nulemia? Aišku, jie papildo ir „suklijuoja“ kitas pasakojimo dalis į vientisą distopinį pasaulį, bet Trumano Moro dalys pačios abstrakčiausios ir, tiesą sakant, banaliausios. Aišku, po to mes sužinome, kas tas Trumanas Moras ir pradedame suvokti Oderio pasakojimo struktūrinę trinarę sandarą.

Kalbant apie šio romano idėjas, kurių rasite ne vieną gerą ir įsimintiną, o pastarieji sukels nemažai apmąstymų ir minčių, labiausiai įsimenanti yra žmogaus darbininko pajungimas valdžios galios struktūroms. Iš tikrųjų turime didėjančios socialinės nelygybės ir atskirties pasaulį, kuriame žmonės bando išsilaikyti gražiausius savo metus atiduodami ne vienas kitam, o tam, kad gyvuotų Oderio sistema. Kitą vertus, ar šiandien, mokėdami mokesčius, gyvenama ne paraleliniame tam tikroje distopinės vartotojiškos visuomenės sistemoje? Ypač tie, kurie negali džiaugsmingai save realizuoti, o į darbą eina kaip į žūtbūtinį mūšį tik dėl to, kad reikia išsilaikyti visuomenėje?

Vienoje romano vietoje, kur aprašomos naujųjų Oderio parduotuvių struktūros, kad neva pirkėjas užėjęs į parduotuvę turi būtinai ką nors įsigyti, o jeigu nieko neįsigyja, vadinasi, kitąkart į šią parduotuvę jam jau nebegalima įeiti. Sulaikytasis politikas tokį įstatymą aiškina, kad parduotuvės tiesiog bus priverstos turėti visko, kad tik išlaikytų pirkėjus, o pirkėjai suinteresuoti vartoti arba vartoti netgi tada, jeigu neranda to, ko nori. Tokia priverstinė ekonomika, aišku, atrodo iš mūsų tikrovės absurdiška, tačiau gerai patyrinėjus šiandienos realybę, jau matome panašius algoritmus, pavyzdžiui, gąsdinimus, kad jeigu nepasiskiepysi, tave atleis iš darbo ir pan.

Iš tikrųjų Dainiaus Vanago Oderyje mes jau gyvename, tik dažnai absurdiškų kontrolės struktūrų neatpažįstame, nes neturime su kuo palyginti, o tokia literatūra leidžia sugretinti šias tikroves ir iš naujo įvertinti sistemas, kurioms, norim to, ar nenorim, vis tiek priklausome ir tai yra, sakyčiau, stipriausioji Oderio knygos dalis. Tai stipriai struktūriškai apgalvotas kūrinys, tam tikra pasakojimo kompozicija suręsta galvojant, kaip teigė viename interviu pats autorius, apie skaitytoją. Visgi skaitant daug dalykų literatūriškai buvo prėska, visų pirma, pasigedau paties literatūriškumo, dėmesio žodžiui ir sakinio struktūrai. Tardymai buvo išties panašūs kaip interviu iš dienraščių, o Alano istorija perteikta populiariosios literatūros pasakojimo tonacijoje. Nors idėjos verčia stebėti ir stebėtis, bet visumoje kūrinys skaitosi paviršutiniškai. Labai panašius jausmus patyriau skaitydamas Marijaus Gailiaus Oro – stiprios idėjos, sudėtingos struktūros, tačiau nėra literatūrinės dvasios ir aistros, kuri man itin reikalinga gerai ir įsimintinai literatūrai pasiekti. Dainiaus Vanago Oderį vertinu kaip ambicingą kūrinį, tačiau stokojančio pačios literatūros, nes, kaip žinia, struktūra ir idėja be dvasios dar nėra įtaigi literatūra.

Jūsų Maištinga Siela