Maištinga siela: jubiliejinis 5000 įrašas!

 Sveiki,

 

Nemaniau, kad sulauksiu tokios dienos, kad pasakysiu: aš tai padariau! 5000 internetinių įrašų per... Dieve brangus! Per beveik 14 metų! Puikiai prisimenu, kaip 2012 metais dariau įrašą, kad pagaliau pasiekiau 1000 įrašų ir jausmas buvo geras, o dabar? Jausmas toks, kad šis portalas tapo kažkokiu gyvenimo priedu, kuriame galiu perteikti viską, kaip vienas komentatorius kažkada parašė: „viską, ką suvartoji!“. Kultūra ne tik vartojama, ji iš dalies ir patiriama, todėl man smagu visada iš bet ko padaryti tam tikras išvadas, reflektuoti, nes tai mano kitas, galima sakyti, universitetas.

 

14 metų, kai gyvuoja „Maištinga siela“, sukaks tik birželio mėnesį, šiandien 5000-sis įrašas. Nors puslapis švęs paauglystės, galima sakyti, viduriuką, man tai tokia sena veikla, kad sunku apsakyti. Bandau prisiminti, kiek sykių galvojau, kad nieko neberašysiu, ištrinsiu, paliksiu taip, kaip yra ir niekas nepasiges, bet... Matyt, per tuos 14 metų išaugau ir iš to. Jeigu neturiu, ko parašyti (arba nenoriu), tai ir nerašau, ir su tuo viskas yra gerai.

Labai prie puslapio plėtros prisidėjo facebooko puslapio atsiradimas, bendradarbiavimas su leidyklomis, jūsų komentarai. Tai ne vien tik man. Tai ir jums. Ne visais ir ne visada savo įrašais galiu pasidžiaugti, kai kurie atrodo be prasmės, arba netgi užimantys pernelyg griežtą poziciją, arba neturintys išliekamosios vertės, bet į visa tai esu linkęs žiūrėti kaip į procesą, kuris kažkur galiausiai mane visada vedė, veda ir ves.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Clarice Lispector "Žvaigždės valanda"

 

Clarice Lispector. „Žvaigždės valanda“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 112.

 

Sveiki skaitytojai,

 

XX a. brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) literatūrinis atgimimas laikomas tikru stebuklu. Labai panašiai kaip su John Williams romanu Stouneris, tik skirtumas toks, kad J. Williamo kūrybos vertimų nebesulaukėme, o C. Lispector, jeigu šis antrasis vertimas bus sėkmingas, manau, ateityje galėsime sulaukti ir daugiau kūrinių. Naujausias sfinksės (taip įvardijama autorė dėl savo talento ir pasakojimo manieros) romanas vadinasi Žvaigždės valanda (port. A hora da estrela) originalo kalba pirmąkart publikuotas 1977 metais, kai autorė labai smarkiai sirgo kiaušidžių vėžiu ir netrukus tais pačiais metais mirė. Tiesa, kūrėjai taip niekada ir nebuvo pranešta, kad jos diagnozė – vėžys, tačiau kaskart krūpteldavau, kai Žvaigždės valandoje aptikdavau pagrindinės veikėjos įvardytas suglebusias kiaušides, tarsi pati autorė nujaustų savo diagnozę. (Kas žino, gal rašė kentėdama skausmus). Visgi, nepaisant visko, manau, kad šiomis dienomis C. Lispector mitologizuojama, pristatoma kaip literatūrinis stebuklas, seksualumo ir išminties derinio pavyzdys, nepelnytai pamirštas literatūrinis balsas, lyginama su F. Kafka. Visi šie epitetai nėra tušti. Yra dėl ko.

 

Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Audrius Musteikis. Prieš kelerius metus jis išvertė ir debiutinį autorės romaną Arti laukinės širdies, kuris padarė nemažą įspūdį, o šioji galutinai mane panardino į išskirtinį pasakotojos talentą. Šioje recenzijoje bendraisiais štrichais pabandysiu apžvelgti esmingiausius C. Lispector kūrybos bruožus ir perteikti romano esmę, tačiau įspėju, kad knyga ir įvardijimai, ypač kalbant apie C. Lispector, yra visada aptakūs ir abstraktūs, nes jos literatūra linkusi į filosofiją ir neapčiuopiamumą, išdryksta esminis epinis pasakojimas, autorė akivaizdžiai linkusi eksperimentuoti tiek kalba, tiek formomis, tad retsykiais primena brazilišką Virginios Woolf versiją.

 

Istoriją pasakoja vyras Rodrigas S. M., kuris nedalyvauja pagrindiniuose įvykiuose, tačiau jo mintijimai romane itin svarbūs, nes jis reflektuoja arba bent iš dalies imituoja, kad reflektuoja jaunos moters Makabėjos gyvenimą. Makabėja – tai galbūt jo įsivaizduojama mylimoji, galbūt subjektė, kurią jis pastebėjo gatvėje ir savo išmonės pagalba sukūrė jai autobiografiją, o gal tai apskritai tik idėja, inspiruota meilės troškimo. Pats pasakotojas neįvardija daugelį dalykų, dažnai sako nežinau ir nežinojimas arba artėjimas prie žinojimo, keliamos hipotezės prieš skaitytojo akis tampa minties veiksmu ir žodžio faktu. Iš esmės Rodrigą galima laikyti tiesioginiu C. Lisperctor alter ego, kuris šiek tiek erotizuodamas perteikia Makabėjos portretą. Kodėl vyras? Sunku pasakyti. Gal autorė tiesiog norėjo parodyti, kad moteris geba perteikti moters gyvenimą vyro akimis, kad literatūra nėra lyčių stereotipų laukas – priežasčių, sakyčiau, gali būti daug. Visgi Rodrigo funkcija pasakojime, bent romano pradžioje, yra akivaizdi kūrybos užkulisių demonstracija. Nesunku suvokti, kokiu greitumu ir su kokiais sunkumais galbūt susidūrė pati autorė, nes ji byloja alter ego balsu: „Klausiu savęs, ar neturėčiau aplenkti laiko ir iškart nužymėti finalo. Tik kad pats dar gerai nežinau, kuo visa tai baigsis. Ir juk suprantu, kad turiu keliauti žingsnis po žingsnio, laikydamasis valandomis matuojamų terminų: viskam savas laikas (p. 15).“

 

Pasakotojas nuolat balansuoja tarp kūrinio fikcijos ir menininko savirefleksijos. „Kodėl rašau? Visų pirma, užčiuopiau kalbos dvasią, užtat vietomis kaip tik forma nulemia turinį. Taigi rašau ne dėl šiaurrytietės, bet dėl rimtos priežasties, „nenugalimos jėgos“ ... (p. 17).“ Iš vienos pusės pasakotojas supranta savo poreikį kurti, tarnauti savo talentui ir jį valdančiai kūrybinei jėgai. Bet toks atsakymas netrukus subliūkšta, pasakotojas vėl kelia tą patį klausimą ir kaskart atsako vis kitaip, arba atsako nežinau. C. Lispector romanui būdingas neapčiuopiamumas, paneigimas to, kas jau įvardyta ir atsakyta, nes eksperimentinėje prozoje ir rašyme galutinio atsakymo nėra, yra tik pokytis, nuolatinis procesas, o šis pasakotojas būtent toks ir yra. Rodrigas, nors iš dalies suvokia savo talentą, bet yra linkęs prieš skaitytojus susimenkinti, neretai sakydamas, kad pasakoja pernelyg paprastą istoriją ir užsižaidžia sentimentaliomis klišėmis. (Teisinamasi?).

Clarice Lispector 

Visgi romane Žvaigždės valanda svarbu ne tik apie ką, bet ir kaip. Ir tą kaip diktuoja būtent autorės susikurtas alter ego. Kitą pasakojimo pusę užpildo įtaigiai sukurtas Makabėjos charakteris ir Rio de Žaneiro socialinis gyvenimas XX amžiaus viduryje. Rodrigas perteikia Makabėją kaip naiviausią pasaulyje būtybę, kuri netekusi tėvų buvo užauginta religingos sadistės tetos, retkarčiais svajodavo apie filmus, Merlin Monro, dirbo mašininke, tačiau darydavo nepataisomai daug klaidų – priešingybė, sakyčiau, pačiai autorei. Galiausiai, kai ji susipažįsta su savo pirmąja meile garbėtroška Olimpiku, kuriam svarbiausia praturtėti, ima ir šokiruoja merginos keistas savigarbos neturėjimas. Tą išduoda absurdiški jaunuolių dialogai. Ji leidžiasi Olimpiko žeminama, o išsiskyrimo momentu pradeda juoktis. Kartais atrodo, kad ji neadekvati, netgi silpnaprotė Pelenė, kuriai gyvenimas visko pašykštėjo, o labiausiai savęs vertinimo. Mažus ir menkus dalykus, kaip antai žolytę, augančią tarp būrėjos, buvusios prostitutės ir sąvadautojos kiemelio plytelių, nors pasakotojas Rodrigas ima ją ginti: „Silpnaprotė ji nebuvo, bet patirdavo silpnapročiams būdingą grynosios laimės pojūtį (p.80).“

 

Skaitant Makabėjos gyvenimo istoriją, apima jausmas, jog visgi skaitau Pelenės istoriją su nujaučiama nelaiminga pabaiga. Tai tarsi meilės muilo opera, perteikianti ir paneigianti Rio miesto socialinio skurdo standartus. Ar tikrai Makabėja buvo tik kvailelė? Rodrigas gina, kad ji galbūt buvo šventoji ir daug laisvesnė savo svajoklės pasaulėlyje, nei tame sistemos ir socialinių sluoksnių nulemtoje tikrovėje esantys apsukrieji. Esminiai Makabėjos gyvenimo lūžiai, kurie verčia suklusti ir patį skaitytoją yra sprogimai, kurie sietini ne tik su žvaigždės sproginėjimu, bet ir Makabėjos besikeičiančiu suvokimu. Žvaigždės simbolika knygoje dvejopa. Ji reiškia ir tam tikrą Makabėjos vaidmenį, kurį „filmuoja“ Rodrigas, o iš kitos reiškia ir visatoje atsirandančių šviesulių energiją – ar tai būtų saulės, ar tai būtų tokios jautrios sielos kaip Makabėja liepsnojimas. Tekste nemažai dviejų stilių mikso: iš vienos pusės muilo opera, o iš kitos – filosofinis ir fizikinis paaiškinimas. Šie sluoksniai išmoningai apgaubti meninės dirbtuvės, eksperimentavimo, proceso atmosferomis.

 

Skaitant Žvaigždės valandą, – o rekomenduoju suskaityti per vieną popietę, nes bus stipresnis įspūdis, – atsiduriame žvaigždės viduje. Kas toji žvaigždė? Kiekvienam ji bus kita ir kitaip. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko atsidurti C. Lispektor eksperimentinio rašymo šerdyje, suvokti, kaip alter ego paveikia ir pats kinta pasakojime, kitaip sakant, atsidurti savotiškose meninio rašymo dirbtuvėse, kur ganėtinai paprasta istorija tampa gurmanišku literatūriniu kąsniu. Užvertęs knygą pagalvojau: Dieve tu brangus, neleisk, kad šioji knyga iš Lispector kūrybinio paveldo lietuviškai būtų paskutinė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dominykas Vaitiekūnas apie savęs pažinimą ir priėmimą

 Sveiki,

 

O taip labai dažnai nutinka, kad labai tam tikrų savyje esančių dalykų nemėgstame, juos slepiame arba bandome nutildyti. Dažniausiai ne dėl to, kad jų asmeniškai nemėgtume, bet dėl to, kad smarkiai įtikime iš aplinkos mums primestais standartais. Štai aktorius ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas jau seniai save priskiria LGBTQ pasauliui ir jis nuėjo nelengvą kelią, kad viešai apie tai imtų kalbėti. Neretai vis perlipdamas per save, atstumdamas savo tam tikras „dalis“, kol galiausiai išdrįso. Šiandien Lietuvoje turime vis daugiau ir daugiau tokių „nepatogių“ žmonių, kurie kalba ir tai yra, sakyčiau, reikšminga visuomenės sveikimo stadija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Clarice Lispector apie pabaisas ir buvimą žmogumi

 Sveiki, 

„Kas tik nėra klausęs: ar tik aš nesu pabaisa. Ar tai ir yra būti žmogumi?“ – citata iš brazilų rašytojos Clarice Lispector romano „Žvaigždės valanda“ (Baltos lankos, 2022). Panašius klausimus esu aptikęs ir kitoje literatūroje. Kas mus visgi verčia save priskirti ir galvoti apie žmones kaip apie pabaisas? Neseniai mačiau dokumentinį filmą apie gyvūnijos ir augalijos pavergimą žmonių malonumams ir išgyvenimui. Tai baisu. Ir jeigu žmogui lemta išlikti dar ilgai, tai jis tikrai turės iš pabaisos virsti mąstančia ir empatiška būtybe, tada atsigręžusios kartos į mūsų laikus, mus ir mūsų laikus suvoks, tarkime, kaip tamsiuosius Viduramžius, o galgi net baisiau. Žinoma. C. Lispector citata ne tiek apie civilizacijos prigimtį, o apie individualius žmogaus demonus ir klystkelius.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marius Ivaškevičius apie menininko pašaukimą, tarnystę ir romaną "Tomas Mūras"

Sveiki,

 

Po 20 metų rašytojas Marius Ivaškevičius grįžta į prozos literatūros lauką su naujausiu romanu „Tomas Mūras“. Nors romano dar neskaičiau, tačiau A. Ožalo kalbintas autorius interviu metu išsakė ne vieną įdomią mintį apie romaną, kūrybą, politiką, nūdienos tendencijas. Pasirinkau šią citatą, nes ne kartą susidūriau su šiuo menininko tarnystės klausimu. Juolab kad daugelis mano, kad menininkai egocentrikai, jie kuria iš egoistinių hedonistinių paskatų, tačiau šioje citatoje klausimas kiek kitokio rakurso. Ar gali gabus menininkas nekurti, atsisakyti savo demoniškos vergystės aistrai? Čia kaip alkoholikas negerti, paleistuvis laikytųsi celibato. Gal mano palyginimas ir nekoks, betgi supras tie, kurie menininkai ir yra išgyvenę (ar išgyvena) tam tikrą savo kūrybos menopauzę: kai norisi kurti ir degi, tačiau negali, nebeišeina, kažkas trukdo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kurt Cobain apie gyvenimą ir nekaltybę

Sveiki,

 

Legendinės grupės „Nirvana“ lyderis Kurt Cobain (1967-1994) iki šiol turi gerbėjų visame pasaulyje, o jo dainos ir per trumpą gyvenimą susakytos frazės įsirėžė amžiams į tos kartos klausytojus. Viena žinomiausių citatų apie gyvenimą ir tai, ką su jis padaro su žmogumi. Galima nepritarti, bet retsykiais, kai netenkame sąmoningumo, manau, belieka kaltinti tik tam, kad išvis gimei.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marieke Lucas Rijneveld "Vakaro nejauka"

 Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 288.

 

Sveiki,

 

Kai prieš kelerius metus Nyderlandų rašytoja iš kaimo Marieke Lucas Rijneveld (g. 1990) laimėjo International Booker Prize 2020 apdovanojimą, buvau šiek tiek šokiruotas, nes tikrai nesitikėjau, kad jaunos autorės knygą Vakaro nejauka (oland. De avond is ongemak), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Aušra Gudavičiūtė, nurungs daugelio internautų skaitytojų finale buvusius favoritus. Tiesą sakant, nesu labai stiprus olandų kalbos vardažodžiuose, tad buvau įsitikinęs, kad premiją pelnė vaikinas. Pasirodo, kad M. L. Rijneveld save įvardija kaip tarpinę lytį, nors rengiasi kaip vaikinas, atrodo iš dalies kaip mergina, tačiau jai maloniausia, kai į ją kreipiasi trečiuoju asmeniu, kai lytinė tapatybė nepabrėžiama. Žinoma, amerikiečiai netrukus susidomėjo Vakaro nejauka ir bandė išsiversti į savo kalbą, tačiau kilo keistas rasistinis skandalas, tad nebeaišku, kuo ten viskas baigėsi. Visgi, kai imame šiandien kalbėti apie kūrėjų lytiškumą, viskas tampa be galo jautru ir paslysti dėl savo įsitikinimų labai lengva, kur kas sunkiau atriboti autoriaus tapatybę nuo jo kūrinio, bet, deja, socialinių tinklų epochoje tą padaryti sudėtinga, o retsykiais ir neįmanoma.

 

Galima sakyti, kad autorei suteikta ši premija dėl jos tapatybės, o gal ir ne. Panašiai kaip „Oskarai“, kai kartu premijos pasitarnauja ne tik kūrinio kokybei iškelti į viešumą, bet ir visuomenės įsitikinimus laisvinantiems procesams. Nekalbėčiau tiek daug apie autorės tapatybę, jeigu ji tiesiogiai nebūtų susijusi su knygos turiniu ir sukurtu dvylikametės Jopės veikėja, kurią, vienaip ar kitaip prisižiūrėjęs interviu, tapatinau su pačia autore. Reiktų paminėti, kad visgi M. L. Rijneveld savo gimtinėje yra savitas literatūros balsas, ūkininkė, kuri nesėdi salonuose ir intelektualiai neporina su kitais olandų rašytojais, nes gyvena ganėtinai asketišką ūkininkės gyvenimą, o šalyje iki šio romano buvo suvokiama ne kaip prozininkė, o poetė.

 

Vakaro nejaukos pavadinimas absoliučiai atspindi kūrinio turinį. Istoriją mums pasakoja itin religingoje ūkininkų šeimoje Nyderlandų provincijoje gyvenanti Jopė, kurios šeimoje vieną žiemos dieną vyriausiasis brolis Matisas išeina čiuožinėti ant užšalusio ežero ir nebegrįžta. Nuo tos dienos viskas ima tik blogėti. Netekę sūnaus tėvas ir motina, iki tol buvę pavyzdiniai tikintieji, ima vienas nuo kito tolti, apleisdami likusių vaikų auklėjimą. Negana to, ūkį užklumpa snukių ir nagų liga, todėl tenka utilizuoti karves, netgi tas, kurias šeimininkas buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Matiso mirties faktas slepiamas, jis tarsi po laidotuvių neegzistuoja, o tiek tėvas, tiek iš dalies pati pasakotoja yra keistai įtikėję, jog įmanomas prisikėlimo stebuklas. Žodžiu, kol laukiama to prisikėlimo, viskas pamažu degraduoja, o veikėjai vienas nuo kito ne tik tolsta, nežinodami, ką daryti su traumuojančia netektimi, bet pradeda pamažu vienas kitą sadistiškai skaudinti.

 

Jopę būtų galima apibūdinti kaip vikšrą lėliukės stadijoje. Mergaitė gyvena savo raudonoje jopėje – tai toks raudonas rūbas, primenantis striukę (pavaizduota ant knygos viršelio), kuris skamba kaip ir pagrindinės veikėjos Jopės vardas. Mergaitė labiausiai bijo, kad kas nors privers vieną dieną iš jos išlįsti ir parodyti pasauliui augančią krūtinę. Žinoma, jopės reikšmė dvejopa. Iš vienos pusės – tai paauglystės gėdos brendimo kokonas, apsauga nuo pasaulio, o iš kitos – šarvai nuo šeimą ištikusių negandų. Mergaitė pripažįsta ir savo skirtybes: „Taip ir aš greičiausiai dvipusė, tai yra esu ir Hitleris, ir žydė, ir gera, ir bloga (p. 159).“

Marieke Lucas Rijneveld

 

Jopei sopa vidurius, ji negali išsituštinti, todėl tėvas į jos išangę kiša žalio muilo gabaliukus, o tai mergaitę nepaprastai žemina, nors pati su jaunesne seserimi Hana ir šiek tiek vyresniu broliu Obe yra įsivėlusi į keistus seksualinius santykius, tyrinėja vienas kito kūną, Hanai į makštį kišamos kokakolos skardinės, jaunėlė patiria pirmuosius orgazmo simptomus, o Obė vakarais masturbuojasi žiūrėdamas į pornografinius žurnalus. Knygoje visa tai pateikiama kaip žaidimas, tam tikras „atpirkimo“ ritualas dėl kritusių karvių ir brolio mirties. Kaltės jausmas ateina iš religijos, kol tėvai žarstosi kaltinimais ir grūmoja linksniuodami Dievo vardą, vaikai toje pačioje šeimoje kuria savo kančių ir atpirkimo pragarą, remdamiesi savo hormonų audromis. Žodžiu, kūniška žmogaus prigimtis sumišusi su traumuojančiomis situacijomis ir vaikų seksualumas tampa ginklu, savotiška terapija įveikti sunkumus. Deja, pasirinktas „atgailos“ būdas tik dar labiau didina atskirtį ir iškreipia lytiškumo ir seksualumo pažinimą.

 

Kitas knygoje svarbus aspektas – gyvūnai, jų pavergimas ir kankinimas. Šeima, priklausanti nuo karvių, turi išnaikinti visus savo raguočius. Įspūdingai knygoje perteikta žlungančio ūkininko skausmas, kuris primena apokalipsę, kai tėvas su sūnumi svaidosi prakeiksmais, tačiau supranta, kad viskas daroma teisingai. Vaikai savo ruoštu taip pat kankina gyvūnus, augina rupūžes stiklainiuose, švelniakailiams nukarpomi ūsai, kad gyvūnėliai prarastų orientaciją, o viduriuojančiai karvei į užpakalį mergaitė įkiša sūrio gremžtuką, kad veterinaras galiausiai atkreiptų į ją dėmesį. „Sumuštinis man primena suvažinėtą ežį, kurį vakar mačiau ant pylimo kelio grįždama iš mokyklos (p. 141).“ Netgi knygoje esantys gausūs palyginimai, tėvų santykiai lyginami su artimoje ūkinėje gamtoje matomais gyvūnų elgesio pavyzdžiais, dažniausiai jie žiaurūs, susieti su brutaliu poravimosi ritualu arba mirtimi. Tai padeda kurti knygos nejaukumą, kuris perteikiamas su smurto hiperbolizavimu, kurio persismilkęs visas Jopės pasakojimas. Ryškūs gotikinio pasakojimo atšvaitai, nejaukumas, įsivaizduojami nuo Antrojo pasaulinio karo rūsyje besislepiantys žydai, kas padeda iš esmės perteikti sutrikusios pasakotojos nestabilią tikrovę, susidedančią iš pramanų ir realijų.

 

Knygoje vyraujančios hiperbolės nėra vien tik plokščias meninio vaizdinio padidinimas, iš tikrųjų knygos autorė sulydo religinį ir socialinio smurto sluoksnius, viskam rasdama analoginius paaiškinimo vaizdinius. Jeigu rupūžės poruojasi, vadinasi, tėvai irgi poruojasi, jeigu Jopė slepiasi jopėje, tai ir žydai slepiasi rūsyje, jeigu karvių kūnus sumeta į konteinerį, tai ir žydus šitaip žudė, o finalinėje scenoje Jopė užsitrenkdama šaldiklyje aiškiai atkartoja Matiso panirimą po ledu. Romanas barokinis ir gotikinis, nors daugelis dalykų kelia tam tikrą nejaukumą, ypač vaikų saviti nukrypimai ir pasaulio bei savo ribų tyrinėjimas, bet labiausiai stebina tas Jėzaus mokymo nesilaikymas. Visą tą laiką galvojau: kokia prasmė gąsdinti(s) Dievu ir šitaip paminti beveik visus Dievo įsakymus ir dėtis gerais krikščioniais? Kokia baisi šių veikėjų tragedija yra kankinti ir kankintis, prisidengiant religiniais Senojo testamento Dievo įvaizdžiais. Ir apskritai: ar tai dar vyksta Nyderlandų provincijoje XX-XIX amžiaus sandūroje, kai legalizuota marihuana ir prostitucija? Čia tikriausiai reiktų panagrinėti Nyderlandų provincijos ir miestų socialinę atskirtį, tačiau neatimsi vieno – knyga įtaigi, atmosferinė, vietomis beprotiška ir, žinoma, savita, perteikta poetiškai su daugybe palyginimų, aliuzijų ir meninio vaizdinių išdidinimais, siekiant perteikti ne vien tikrovę, bet ir nemeilės bei smurto persunktą paauglės gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela