Serialas: "Mer iš Rytų centro" / "Mare of Easttown" ("Merė iš Rytų")

 

Sveiki,

Apie detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“ apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.

Serialą buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant, kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi, kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.

Grįžtant prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer (vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas, o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos) rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena mergina, o kita rasta nužudyta upėje...

Serialas neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“ (1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji, bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.

Mer šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai, tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi tyliame liūdesyje.

Iš esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių, siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto veikėjo lemties šiame seriale.

Kadrai iš serialo.

Visgi Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas, sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą, išlaikant šių žanrų balansą.

Kalbant apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus, bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas, kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi apie Mer asmeninį gyvenimą.

Visgi viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės, mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį, nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai 2" / "Minions: The Rise of Gru"

 Sveiki,

Daugelis iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems, kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką, manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai 2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“ prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.

Tiesą sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia stulbinamos galios.

Nepasakosiu viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti, sakyčiau, tikrai galima.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Monique - Palauksiu kol užmigsi [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Tie, kas mane nors kiek pažįsta, žino, kad nesu itin didelis lietuviškos muzikos gerbėjas, tačiau nauja aptikta per klaidą daina mane gerokai nustebino. Garsios lietuviškos atlikėjos Monique (Monika Pundžiūtė) naujausia daina „Palauksiu, kol užmigsi“, kaip pastebėjo internetiniai komentatoriai, išsviedžia į kosmosą. Ir ne dėl to, kad vizualusis vaizdo klipas pateiktas su planetomis, aš turiu galvoje, patį jausmą. „Glamūriškai“ švelnus ir, atrodo, neišskirtinis atlikimas, visgi sujaudina, sudirgina, nusviedžia į jausmų vandenyną, o gal ir tam tikrą kosmosą.

Jau labai seniai žinau Monique atlikimą ir jos balso tembro variacijas. Ji puiki ir įdomi, bet šioji daina, man regis, revoliucinė, nes tekstas labai geras, kuris puikiai, man atrodo, „limpa“ su pasirinkta instrumentuote. Daina išleista kartu su muzikos kampanija „Warner Music Baltics“.

Pridursiu, kad man labai patiko šis raminantis kūrinys.

Cituoju iš dienraščio delfi.lt

„Pirmoji naujos dainos frazė gimė dar kuriant ankstesnį singlą „Paleidžiu save“. Kiek netikėtai sudainuota frazė per laiką virto gilia ir užaugusia daina. Iki šiol jos klausydama girdžiu daugybę prasmių ir interpretacijų – kiekvienas klausytojas ją išgirs vis kitaip, priklausomai nuo to, kokiame gyvenimo etape šiuo metu yra“, – apie naują kūrinį kalba Monique.

Žodžiai / lyrics

Monique – Palauksiu, kol užmigsi

Aš rami

Lyg jūra laukianti audrų

Liepos vidury

Su tavim, ei

Už mus abudu

Būsiu visada kantri

 

Aš taip noriu, kad mes

Būtume kartu

Lauksiu iš visų jėgų

Reikės

Kiek reikės, kiek reikės.

 

Ak, aš palauksiu, kol užmigsi tu.

Sutik mane tarp sapnų,

Sutik ir nepaleisk.

Sutik, kad liksime kartu.

Ak, palauksiu, kol užmigsi tu

Ir gal vieną iš tų naktų

Pabusiu su tavim,

Būsiu su tavim kartu.

 

Pagaliau

Tave ir vėl šiandiena pamačiau,

Vos širdį krūtinėj sulaikiau.

Ji tave, jeigu tik nori,

Tavo ji visa.

Aš pas tave skrendu su kometa,

Žinok, jei tavo meilė man vanduo,

Tai mano kūnas

Tarytum dykuma.

 

Ak, aš palauksiu, kol užmigsi tu.

Sutik mane tarp sapnų,

Sutik ir nepaleisk.

Sutik, kad liksime kartu.

Ak, palauksiu, kol užmigsi tu

Ir gal vieną iš tų naktų

Pabusiu su tavim,

Būsiu su tavim kartu.

 

Ta-ta-ra-ra-ra...

 

Ak, aš palauksiu, kol užmigsi tu.

Sutik mane tarp sapnų,

Sutik ir nepaleisk.

Sutik, kad liksime kartu.

Ak, palauksiu, kol užmigsi tu

Ir gal vieną iš tų naktų

Pabusiu su tavim,

Būsiu su tavim kartu.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kaip išgyventi nupieštame tamsiai dirbtiniame pasaulio fone?

 

Sveiki,

Kaip gyvenate jūs? Vasara jau nusirito į antrąją pusę ir mes vis labiau jaučiame, kad reikia išnaudoti tą laiką produktyviai. Šneku kaip industrijos atstovas – produktyviai, taip, taip.... Mąstau kaip mašina, kuriai buvo leista pailsėti, tačiau smegenys ir mintys išliko dėl darbo formuojamos iš inercijos. Vargu, ar beatsiras man savųjų minčių, nebent žvelgiant kreiva ciniška šypsenėle į mūsų dirbtinę tikrovę, sudurstyta ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir žiniasklaidos nupiešto pasaulio modelio. Palaiminti tie, kurie atsijungę nuo pasaulio naujienų srauto.

Kol klykėme, kad vėlyvą pavasarį braškių kainos vėl pakilo (o kada jos nekilo, tai kasmetinis anekdotas ir žurnalistai turi savo kalendoriuje apsibrėžę kasmetinį dienos numerį, kada eiti į turgų klausti, ankstesnį savo tekstą pakoreguotų įrašę naujas kainas – tuštybių mugė), dosniai aukojome Ukrainai, o kai kas jau tyliai unkštė, kad savo „išnuomotuose“ laisvuose butuose ukrainiečiai nelabai ruošiasi susirasti darbo, tad tenka už juos mokėti iki šiol (aišku, ne visiems ir ne visur taip nutiko, bet retas, kuris apie šį sunkumą leido garsiai pasisakyti tame Slava, Ukraini! fone, nes po to galėjo-gali tave suplakti su Kremliaus dulkėmis. Yra baimė sakyti kitaip ir galvoti kitaip, nes juk tuojau būsi arba maršistas, arba putinizmo atstovams priskirtas, dar ir sąmokslo teoretikas bei praktikas. Tinka tik vieno dydžio kurpaitės visiems ir kitokių dydžių negalima, nes negalima nieko svarstyti ar abejoti, nes egzistuoja viena tiesa kaip senais „gerais“ sovietiniais KGB laikais, draugai. Kalbu, aišku, ciniškai. Bet visgi, kaip tai susieta su braškėmis ir Palangoje esančiais šaltibarščiais už 9 eurus? Ogi tuo, kad ten nei buvau, nei ragavau, nei per barzdą varvėjo, nei burnoj ką turėjau... Viskas „eina“ iš spaudos, kuri šoka pasiutpolke su lengvatikiais žmonėmis.

Visą gyvenimą maniau, kad informacija kalendoriaus lapely nemeluoja, kad viskas ir yra, kaip sako radijas ar televizija, bet kai pats nuvažiuoji į kokią Jūros šventę ir pamatai, kad yra kažkaip kitaip, nei buvo permesta per transliaciją, suvoki, kad visa tavo tikrovė ir „nuomonė“, kurią susidarei per kitų filtrus, yra niekinė, kad pasaulis yra kitoks. Kartais ne toks blogas ir prastas. Ir braškės čia ne 5 eurai už kilogramą, o 2.50, kaip ir pernai, nors ne visur ir ne ant kiekvieno kampo. Jeigu galima iškreipti ir eskaluoti informaciją apie braškių kainas, kodėl negalima apie svarbesnius dalykus?

Gerai, keičiam tema. Didžiausią šypsnį visgi šiomis dienomis sukėlė žmogaus teisių tema, kadangi ilgą laiką jomis domėjausi. Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis paskelbė, kad Ukraina karo metu turi priimti Civilinės partnerystės įstatymą tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams, kurie vienoje fronto linijoje kovoja už laisvę. Kokia pas mus padėtis? Kol maršistai kudakuos savo sąmokslo teorijos libretą, jog laisvė tuoktis visiems yra ES ir reptiloidų sąmokslo planas, manding, Ukraina tampa didvyrė kitame fronte: ji nebediferencijuoja santuokos privilegija. Bent jau eina link to. O prisimenate, ką sakė Grybauskaitė savo kadencijos laiku? „Mes dar nesubrendome.“ Ką sakė Nausėda? „Reikia atsiklausti tautos“ ir dar kai kas mestelėjo: „šis klausimas ekstremaliomis sąlygomis nėra pats svarbiausias...“ Ukrainai karo metu tikriausiai ne pats svarbiausias, bet karas dviprasmiškas dalykas, jis paspartina tam tikrus mentalinius evoliucinius dalykus, galgi net visus sulygiuoja. Kai tavo degančio namo atvyksta gesinti lesbiečių gaisrininkių brigada, kažin, ar tu jas atstūmi ir lauki, kol atvažiuos heteroseksuali brigada. Aplinkybės keičia požiūrį, manau, panašiai ir Ukrainoje.

Pastaruoju metu paplito polinkis skųsti Lietuvos vasaros orais. Pastebėjote? Vieniems per karšta, kai ateina karščiai. Kitiems per šalta, kai atvėsta. Kitiems per šlapia, kai palyja daugiau nei valandą. O kada būna gerai? Tikriausiai visada Lietuvoje yra akimirka, kai nors vienas žmogus yra vienaip ar kitaip tą akimirką patenkintas, bet... Kam juos matyti? Geriau matyti ir parodyti susikūprinusius ir besiskundžiančius žmones, nes jie juk sudirgina, jiems pritariame ir taip viešojoje erdvėje turime negatyvų foną. Kaip visa tai iškęsti? Kiti sakytų: tu tik tylėk, mylėk ir lauk, nes visi žinome, ką kiti turi daryti, galvoti ir sakyti, o aš sakau... pasijuokime iš savo niurzgėjimo, gal bus lengviau gyventi tarp braškių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Whitney" / "Whitney"

 

Sveiki,

Dar pamenu tuos laikus, kai Whitney Houston mirties paskelbimas (kaip ir anuomet Michael Jackson) prilygo tikrai katastrofinei bombai. Abu atlikėjai su savimi nusinešė ne tik juodaodžiams kultūrine ir politine prasme reikšmingą epochą, bet ir visam likusiam pasauliui. Prieš kelerius metus aptariau dokumentinį filmą apie W. Houston „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (2017) ir jis davė nemažai žinių ir aiškumo apie vieną talentingiausių atlikėjų pasaulyje. Po metų pasirodė kitas dokumentinis filmas „Whitney“ (angl. Whitney) (2018), kurį režisavo     Kevin Macdonald ir, pripažinsiu iškart, kad šioji nesaldesnė versija kapstosi kur kas giliau ir įdomiau, nei pirmasis filmas.

Negalėčiau niekam kitam šio filmo rekomenduoti, nei Whitney Houston asmenybe ir jos muzika besidomintiems žiūrovams. Kitiems, nežinau, ar būtų itin įdomu. Šiame dokumentiniame filme, sudurstytame iš įvairių koncertų, intervių ir asmeninių pačios atlikėjos artimųjų išsaugotų kadrų, vėl pateikiama nauja W. Houston gyvenimo perspektyva. Mokykloje patyrusi patyčias, vėliau išsiųsta į mergaičių katalikišką mokyklą, atlikėją suformavo kaip itin dvasingą ir tikinčią personą. Visgi šiame filme jos motina šneka kur kas mažiau nei aname filme. Dažniausiai beveik visi artimieji apie Houston atsiliepia labai šiltai, nors čia derinama ir su tamsiąja atlikėjos gyvenimo puse.

Kas mane nustebino? Ogi tai, kad truputį veidmainė jos motina Cissy Houston. Pastaroji buvo užmezgusi romaną su pastoriumi, todėl ji turėjo išsiskirti su vyru, o tai atsiliepė pačiai Whitney. Įdomiausia, kas pačioje filmo pabaigoje pabrėžiama, kad motina taip niekada ir nesužinojo, kad pačią Whitney vaikystėje tvirkino jos pusseserė irgi garsi atlikėja Dee Dee Warwick, o tai nulėmė ir pačios Whitney orientacijos neapsisprendimą. Ilgą laiką būdama šlovės viršūnėje ir netgi gyvendama santuokoje su skandalinguoju Bobby Brown, ji visus reikalus pavesdavo savo geriausiai ir artimiausiai draugei Robyn, kuri buvo beveik atvira lesbietė. Tarp moterų, kaip supratau, buvo ir romanas, kuriam itin prieštaravo jos artimieji, nes Houston viešojoje erdvėje turėjo išlikti nesusitepusi. Galiausiai įklimpusi iš nuovargio į narkotikus, kurie ją pagyvindavo, manau, o ir filmo kūrėjai tą pabrėžia, atsivėrė tiesus pragaras į savotiškos tapatybės ir asmenybės susiskaldymą t. y. kaltinimai iš juodaodžių, kad ji parsidavė baltaodžių muzikai, o vėliau ir tvirkinimai, skandalai ir barniai su vyru, kuris jai po neįtikėtinos šlovės po filmo „Asmens sargybinis“ ėmė pavyduliauti profesine prasme, nes staiga pasijuto žmonos šešėlyje. O kur dar tėvas, kuris po Robyn tapo atlikėjos reikalų tvarkytoju, pavogė iš jos milijonus, o po to dar padavė į teismą, norėdamas prisiteisti 100 milijonų dolerių, sakydamas, kad dukra jam skolingą. Tikriausiai tą lemtingą spermatozoidą, iš kurios ji atsirado.

Paskutinė vinis šioje istorijoje sukalama į atlikėjos karstą yra jos motinystės problematika. Nustebau, kad jos dukra Bobby troško savo garsiosios motinos mirties, abi kartu vartojo narkotikus, o didžiąją laiko dalį ji augo gastrolėse arba prižiūrima auklės, praktiškai nematydama savo bendraamžių. Visgi dukters likimas labai panašus į motinos, ją rado irgi mirusią vonioje. Ar ne likimo ironija, kad niekšelis ir ją prie bedugnės stūmęs B. Brown, kuris sutiko šiame filme duoti interviu, pats išnešė sveiką kailį, o žmona ir dukra numirė? Visgi filmas ne vien tik apie Whitney Houston problemas, bet ir apie talentą, dievo dovaną, aistringą dainavimą ir dar daug daug kitų puikių dalykų, kurie vyko iki maždaug 1992 metų. Filmas atskleidžia vėl tą patį esminį dalyką, kuris jau daugel metų mane jaudina: kaip žmogaus talentas paveikia to žmogaus asmeninį gyvenimą, o šlovė ir turtai atveria neretai asmenines pragaro skyles.

P. S. Whitney buvo rasta veidu plūduriuojanti vonioje, kai draugė nuėjo jai nupirkti keksiukų ir grįžo po 30 minučių. Savižudybė? Tikriausiai ne. Narkotikai? Galimas daiktas. Žmogžudystė už skolas? Į šį klausimą kol kas atsakymo nėra, bet žmonės kalba, žmonės įtaria...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išganytojo aikštė" / "Plac Zbawiciela"

 

Sveiki,

Norėdami pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia jaunosios šeimos problemas...

Filmas kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi, sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą, o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir, jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.

Žiūrovas (nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų, tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.

Vis galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti, pripažinkime), gniuždo žmones.

Čia galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį, galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma, galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą, prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė į Belgradą (Serbija): Šventojo Savos cerkvė, Dunojaus ir Savo upės, Belgrado tvirtovė, bulvarai, istorija

 

Sveiki,

Trumpa viešnagė Serbijoje, kuri turi beveik 7 milijonus gyventojų, o 1.3 milijonų maždaug gyvena sostinėje Belgrade. Taip jau nutiko, kad šią vasarą teko pasisvečiuoti prieštaringai Europos Sąjungos vertinamoje Serbijoje. Kodėl prieštaringai? Ogi serbai labai nori įstoti į ES, save laiko iš dalies labai europietiškais slavais, netgi važiuojant per šalį po kirilica užrašytomis vietovėmis visur nurodytas ir lotyniškas vietovardžio pavadinimas. Žodžiu, kad Serbija būtų pakviesta ES bent jau į kandidačių sąrašą turi įgyvendinti tam tikrus reikalavimus tiek politinius, tiek ekonominius, o juk mes žinome, kad Kosovo pietinė buvusi Serbijos dalis, kurią Lietuva pirmoji pripažino kaip savarankią šalį, Serbija vis dar laiko teisėta savo šalies dalimi ir nė už ką neatsisakys. Žodžiu, situacija Balkanuose kaip visada aštri ir nenuobodi.

Visgi man asmeniškai labai patinka Balkanų slavų kalba, jų tartis ir tam tikri kultūriniai dalykai. Žinoma, Serbija dabar atsigavusi po Balkanų karų ir konfliktų su kaimyninėmis šalimis, ypač su Kroatija. Kas matėte Kino pavasaryje rodomą filmą apie 1995 metų siaubingus įvykius „Quo Vadis, Aida?“ (2020) arba kroatų dramą „Niekino sūnus“ (2008), manau, suprasite šių tautų nesantaikos priežastis. Man šie filmai labai padėjo suvokti Balkanų problemas.

Pats Belgradas – didžiausias Balkanų miestas, pultas daugybę kartų. Savo dabartinį pavadinimą įgavo maždaug IX amžiuje, iki tol šį regioną formavo romėnai ir tai buvo Romos imperijos provincija. Vėliau kraštą užėmė turkai ir valdė beveik 300 metų (su pertraukomis Habsburgai, kurie kovojo su turkais ir laikė šį frontą nuo invazijos į Europą). Vėliau Belgrado istorija XIX amžiuje, paskelbus Serbijos kunigaikštystę, istorija keitėsi dinamiškiau. Kurį laiką šalis priklauso Osmanų imperijai, vėliau formavosi įvairių tautų bendri dariniai. Maždaug 1929 m. atsiranda Jugoslavija, kuri nuo 1944 metų tapo ta klasikine socialistine Jugoslavija iki pat jos subyrėjimo 1992 metais. Visais tais laikotarpiais Belgradas, pažodžiui išvertus Baltasis miestas, buvo svarbiausias centras ir Jugoslavijos sostinė. Po subyrėjimo miestas tapo Serbijos ir Juodkalnijos sostine, o nuo 2006 metų tik Serbijos sostine. Belgradas buvo miestas tvirtovė, kuris pirmiausia turėjo atlaikyti turkų invaziją į Europą, todėl nuolat griaunamas ir puldinėjamas.

Dabar Belgrade ramu. Čia pirmiausia atsiveria Dunojaus ir Savos upių susikirtimo vieta ir puiki miesto panorama. Kas mane nustebino Belgrade? Tai tikrai ganėtinai baltas miestas ir modernus. Centre nemažai daug modernios „stiklinės“ architektūros, nes dėl karų nuolat atsirasdavo tuščios erdvės. Yra tokių vaiduoklių pastatų, kurie tiesiog šalia banko ar svarbių politiškai pastatų palikti kaip griuvėsiai ir jų niekas tyčia netvarko, rodomi turistams ir serbų vaikams kaip Balkanų karų palikimas. Tai keista.

Tą dieną, kai svečiavausi Belgrade, buvo karšta. Miesto centras man priminė itin gyvą, pilną įvairiausių tautų ir kalbų europietišką katilą. Žmonių tikrai kur kas daugiau nei eilinę poilsio dieną, pavyzdžiui, Vilniuje. Nesunku su jaunaisiais susikalbėti anglų kalba, serbai kalbiniu požiūriu išsilavinę, beveik visur galima atsiskaityti eurais tiek grynais, tiek kortele, todėl labai patogu. Labai nustebino, kad ant kiekvieno kampo sklinda vis kitokia muzika, o gatvės kvepia tiesiogine to žodžio prasme kas keli metrai vis kitokiais kvapais. Atrodo, kad akmenys, kuriais iškloti pagrindiniai pasivaikščiojimui skirti takai ir gatvės irgi kvepia. Serbų vyrai labai kvėpinasi ir toli gražu ne pačiais pigiausiais kvepalais (matyt, savotiška sostinės vyrų mada ir prestižo reikalas). Iš kitos pusės, nėra ko norėti, kai toks karštis ir šitoks prakaitavimas, reikia neutralizuoti kūno kvapus, todėl serbų vyrai negaili pinigų geriems kvepalams. Tą patį galima pasakyti ir apie moteris.

Toliau pateiksiu mini foto reportažą su komentarais.

Šiaip serbai yra stačiatikiai, turintys savo ortodoksišką šaką, kurią įkūrė Šventasis Savas (1175-1236) ir paprastai, kaip ir daugelis slavų, laikomi religingi žmonės. Tikriausiai būnant Belgrade kiekvienas serbas jums rekomenduos pirmiausia aplankyti Šv. Savos cerkvę (kai kurie ją vadina Šv. Savo soboru, dar kiti Šv. Savos katedra). Šis architektūros šedevras paremtas Šv. Sofijos soboru, esančiu Stambule, pavyzdžiu. Pradėtas statyti dar 1935 m., bet dėl karų ir politinių dalykų statybos ilgai strigo. Šiandien daug darbų jau baigta ir galima pamatyti vidų, kuris praktiškai visas nuo kupolo iki grindų dekoruotas auksu, dvelkia prabanga. Sakoma, kad rusai, su kuriais serbai labai sutaria, labai finansavo šio pastato statybą. Įdomu dar ir tai, kad po cerkvės apačia yra dar viena salė, kur kas mažesnė ir kuklesnė, tačiau viskas žėri auksu ir ten vyksta pamaldos, kol aukštutinėje salėje vyksta darbai. Manoma, kad cerkvė pastatyta ant Šv. Savos XVI amžiuje Osmanų imperijos kariaunos sudegintų šventojo palaikų.

Mažoji šventyklos salė po žeme.

Pagrindinis kupolas.

Centrinio Belgrado senamiesčio architektūra.

Vienas iš svarbiausių turistams ir patiems serbams istorinių dalykų Belgrade yra išlikusi tvirtovė ir gynybinės sienos, menančios net romėnų laikotarpį, tačiau išliko daugiausiai XV amžiaus laikotarpio reliktai iš kovos su Osmanų imperija. Ten yra ekspozicijos (jos mokamos), tačiau nuo tvirtovės galima pamatyti visą Belgrado grožį. Panašiai kaip nuo Vilniaus Gedimino bokšto, neužsukant į pačią pilį. Kaip sakiau, Belgradą iš vienos pusės saugo tvirtovės sienos, iš kitos – dvi upės (Savos ir Dunojus), todėl „paimti“ Belgradą labai sunku.

Nuo tvirtovės aiškiai matoma, kaip Savos upė įteka į Dunojų ir apjuosia Belgradą.

Belgrado tvirtovės krašte, kur Savos upė įteka į Dunojų, pastatytas vienas žinomiausių Belgrado simbolių – nuogo vyruko aukšta skulptūra. Tai keista istorija, mat serbams norėjosi kažko antikinio, o antikoje beveik visi vyrai vaizduojami nuogi, tačiau serbai kartu ir religingi žmonės. Moterys buvo pasipiktinusios, todėl serbų architektai sugalvojo skulptūrą nusukti į upės pusę, kad nesimatytų „grožybių“, o nuo kitos upės kranto jau ir nelabai kas matosi. Visgi skulptūra išliko Belgrado simboliu, o kas nori pamatyti „grožybes“, gali apeiti aplink ir nusifotografuoti. Ką visi, tiesą sakant, ir daro. Yra ir dar viena legenda, kad po šios tvirtovės žemėmis palaidotas pats Atila.

Vadinamasis „Meilės fontanas“, įsikūręs viename iš populiariausių Belgrado bulvarų. Čia žmonės iki šiol prisipildo vandens atsargų, nes jo paprasčiausiai per karščius reikia. Kokios kokybės ten vanduo, sunku pasakyti, bet žmonės tiki meilės galios legenda ir šiaip pasipildo gertuves.

Belgradas – upių miestas. Čia daug tiltų, visi jie turi savo pavadinimus ir reikšmes.

Belgrade 2008 metais vyko garsusis „Eurovizijos“ dainų konkursas ir jis vyko šioje moderniai pastatytoje arenoje. Nors nebuvau labai arti priėjęs, tačiau sunku patikėti, kad tai viena didžiausių Europoje arenų ir ja labai serbai didžiuojasi. Atrodo, netgi mažesnė už mūsų „Žalgirio“ areną. Matyt, didelė dalis visgi įsileidusi į žemę, todėl iš išorės tokia kompaktiška.

Koks tas Belgradas man? Platus, dar nepažintas, nes kad pažintum, reikia pagyventi, tad viskas perbėgta „kosmetiškai“ greituoju būdu. Visgi tai europietiškas miestas, kurio tvirtovės ilgą laiką buvo Europos ir Artimųjų Rytų riba, Belgradas mus gynė, todėl šią žemę ir tautą nuolat formavo karai. Dabar tai modernus turistinis miestas, turintis savo istoriją, populiarius traukos objektus, savitą maistą.

Jūsų Maištinga Siela