Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Rasa Rožinskienė ir jos koliažo angelai

 Laba diena, skaitytojai,

Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre vyksta dailėtyrininkės Rasos Rožinskienės dailės darbų paroda „Ką kalba angelai...“. Puošnūs ir itin spalvingi koliažo principu sukurti darbai iš įvairių medžiagų bei nėrinių perteikia angelų idėjas. Kaip pati menininkė teigia, pirmasis angelas „pasiprašė“ prieglobsčio po tėčio mirties. Vėliau susikūrė ir kiti.

Darbai pasižymi sodriomis spalvomis, venecijietiško karnavalo spalvomis, meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo tautinių rūbų motyvais, Barboros Radvilaidės renesansiškomis spalvomis ir graviūromis. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Fo"

 

J. M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, skaitytojai,

„Bet kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok, kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti (vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“

Neslėpsiu džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g. 1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe) originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas Kruzas (1719).

Kaip jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.

Atsidūrusi saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku, ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu. Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti, nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada neapgauna (p. 110).“

Suzana sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai, todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.

Suzanai Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo, Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...

J. M. Coetzee

Šis trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“. Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė? Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.

„Pasitaiko, kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant, suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai, kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios visuomenės.

Romane ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M. Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus. „Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli, tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“

Galiausiai visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Abizu prakeiksmas" / "The Offering"

 

Sveiki,

Visgi turiu silpnybę prastoms ir vidutinėms siaubo filmo peržiūroms, o vienas naujausių tokių –  Oliver Park režisuotas „Abizu prakeiksmas“ (angl. The Offering) (2022), kurių kasmet sukuriama ne viena dešimtis, tačiau vis tiek nepraranda savo kino nišos populiarumo.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinėje Amerikoje gyvenančius žydus. Skolų kamuojamas Arturas su nėščia moterimi (ne žyde) Klara svečiuojasi pas savo pasiturintį tėvą. Arturo šeima labai žydiškai religinga, bendruomenė turi senas tradicijas, kurios pilnos ne tik religinių apeigų, bet kai kas užsiima okultizmu. Įdomiausia, kad didžiuliame Bruklino rajoną primenančiame name šeima turi ne tik didelius namus su gausybe senovinių kambarių, bet namo rūsyje įsirengę morgą, kuriame laiko žydų lavonus. Pastaruosius šeima ruošia laidojimo apeigoms: apiprausia, perrengia, o kai reikia, iš krūtinės ištraukia ir styrantį peilį, todėl verslas atrodo mažų mažiausiai kraupus, turint galvoje, kad viršutiniuose aukštuose šeima nuo seno gyvena įprastą amerikiečių žydų gyvenimą.

Istorija pasakoja apie iš kūno į kūną keliaujantį demoną, kuris vieno okultisto žydo buvo įkalintas amulete. Pastarąjį netyčia Arturas šeimos morge sudaužo ir nė pats nežinodamas išleidžia blogį, kuris taikosi ne tik į jį patį, bet ir besilaukiančią žmoną su kūdikiu... Tik ar Arturas yra pasiruošęs paaukoti save ir apsaugoti šeimą nuo demono?

Šiaip filme įdomiausia lieka egzotiškai perteikta žydų religinė kultūra ir glaudi bendruomenė, pats pastatas ir jame vaizduojamas įprasto gyvenimo sugretinimas su rūsyje įrengtu morgu. Visa kita atrodo labai kine nudėvėta ir neoriginalu. Visi siaubo triukai, okultizmo ritualai, dokumentinės juostos pavaizdavimas, demono apsėdimas, nors filme ir nėra jaukiai perteikiami, tačiau viskas itin nuspėjamai šabloniškai. Pradedant pagrindinių veikėjų charakteristika, kuri gali suerzinti įsigalėjusiais plokščiais stereotipais, pvz., Arturo įsiskolinimas, nėščiosios kaip pažeidžiamuosios moters įvaizdis, mergaitės vaiduoklės-demonės žaidimai su slėpynėmis, netikėtai mirusiosios vėlės pasirodymas tarsi ji būtų gyva... Filmo kūrėjai kaip velnias kryžiaus vengia bet kokio originalumo, eksperimentavimo, gyvumo. Iš kitos pusės nėra ko norėti, filmas užsakomojo pobūdžio, kuris tiks nebent foniniam vakarui, kada negaila su picos gabalu ant storėjančio pilvo užmigti istorijai vos tik įpusėjus.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: J. Tumasonytė "Naujagimiai", V. Kulvinskaitė "Keturi", V. Woolf "Bangos", W.Szymborska "33 eilėraščiai" Y. Herrera "Meksikos trilogija"

 

Sveiki,

Kadangi paskutiniuoju metu bijau storų knygų ir dėl intensyvių darbų bijau, kad neįveiksiu arba pabos skaityti, užmesiu visai gerą literatūrą, todėl šįkart užsisakydamas knygas padariau du sprendimus: 1) plona, efektinga, trumpa knyga turėtų sukelti ne mažesnį skaitymo malonumą; 2) bandau susigrąžinti lietuvių grožinės literatūros lauką (pastarieji keleri metai buvo apleisti).

Džiaugiuosi, jog per pastaruosius kelerius metus pasirodė net trys Virginios Woolf knygos, kurios nebuvo išverstos. Naujausioji „Bangos“ buvo bene labiausiai laukiamas pasirodymas iš Woolf repertuaro.

Net nebandysiu skųstis, kada reiks visa tai suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela