Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera – ‎Stripped - 20th Anniversary Edition [vinyl / 2LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Christina Aguilera – ‎Stripped - 20th Anniversary Edition [vinyl / 2LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ellie Goulding – Higher Than Heaven [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Ellie Goulding – Higher Than Heaven [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Nina Simone – The Platinum Collection - 42 All Time Classics [vinyl / 3LP] (2017)

 Informacija apie albumą: Nina Simone – The Platinum Collection - 42 All Time Classics [vinyl / 3LP] (2017)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Eurovision Collected (Winners Only) [vinyl / 2LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Eurovision Collected (Winners Only) [vinyl / 2LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,

Visai neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.

Naujausias sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma, šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir, žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums, žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“, nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.

Kol Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma, stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę (Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas ne taip...

Šalia mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.

Mažiau mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas. Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių, įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.

Kadrai iš serialo.

Kaip ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių, pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos, kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau, klasikinis.

Visgi iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas, tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžinai jauni" / "Les Amandiers" / "Forever Young"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.

„Amžinai jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima, tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos problemas.

Filmą besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje, galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti, susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius, kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų, nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti toksiška.

Filme rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas, veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs, kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais, kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir patirti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"

 Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.

Sveiki,

Mano neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31 eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze. Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.

Skaityti W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo, šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias prasmes.

Vertėjas keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą, kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi, jog  Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.

Būtent autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms, pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas / neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“

Szymborskos poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai, arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“ Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo, nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.

Wislawa Szymborska

Arba man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą, kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73). Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas, kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena naratyvą, mažas noveletes.

Kitą vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus, turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį motinišką instinktą.

Subjektė apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami, kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame, tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens, karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.

Giliamintė Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio – karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be didaktinio patoso.

Jūsų Maištinga Siela