Jūsų Maištinga Siela
2023 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis
Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus (2 sezonas / season 2)
Sveiki,
internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,
Visai
neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White
Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita
recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.
Naujausias
sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma,
šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir,
žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje
vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių
Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose
epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir
jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums,
žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas
dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“,
nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.
Kol
Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma,
stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę
(Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje
sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais
gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas
ne taip...
Šalia
mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės
jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja
čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso
priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta
toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina
užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta
atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat
priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.
Mažiau
mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų
istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis
nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog
senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona
Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks
klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas.
Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas
geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis
šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip
kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip
vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas
ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių,
įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame
asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.
Kaip
ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių,
pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos,
kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su
gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors
čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje
serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui
belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų
itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau,
klasikinis.
Visgi
iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas,
tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks
havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis
ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna
ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu
suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono
veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir
profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam
pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis
sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir
patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą
vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent
tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas
norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.
Jūsų Maištinga Siela
Filmas: "Amžinai jauni" / "Les Amandiers" / "Forever Young"
Sveiki,
skaitytojai,
Šiemet
rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai
jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai
įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant
visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš
prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su
pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu
humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška
komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.
„Amžinai
jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs
ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų
ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima,
tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš
dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką
daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius
veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos
problemas.
Filmą
besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar
tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį
romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo
tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje,
galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti,
susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to
aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka
konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali
gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius,
kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų
aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų,
nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas
svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti
toksiška.
Filme
rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie
nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai
save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos
kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai
žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas,
veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui,
pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir
ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai
nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas
sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo
burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs,
kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko
būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais,
kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir
patirti.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 44/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
2023 m. balandžio 19 d., trečiadienis
Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"
Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.
Sveiki,
Mano
neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai
niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu
eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija
įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai
iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami
periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova
leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų
eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31
eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių
nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo
pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze.
Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys
lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.
Skaityti
W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad
prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią
recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo
Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo,
šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias
prasmes.
Vertėjas
keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą,
kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip
trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus
ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir
su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio
premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi,
jog Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje
su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas
humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas
įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar
padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė,
kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas
padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.
Būtent
autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną
vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių
poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos
poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms,
pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės
pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti
suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis
eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą
gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po
patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė
atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo
įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas /
neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba
eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama
mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas
išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“
Szymborskos
poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai,
arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas
tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek
mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“
Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo,
nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus
intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama
netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės
aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia
dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.
Arba
man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo
fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą,
kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū
Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73).
Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio
blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo
tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro
perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas,
kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos
pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą
egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena
naratyvą, mažas noveletes.
Kitą
vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri
į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji
paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis
brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus,
turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį
motinišką instinktą.
Subjektė
apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia
taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir
gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau
išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje
žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami,
kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o
linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame,
tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens,
karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.
Giliamintė
Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti
kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria
priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs
dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir
žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio
– karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo
to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai
būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri
subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl
šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be
didaktinio patoso.
Jūsų
Maištinga Siela













