Galutinė Eurovizijos 2024 finalinė balsų lentelė / Grand Final Eurovision results table 2024

 

Sveiki,

Pridedu 2024 metų finalinę „Eurovizijos“ lentelę, kurioje susumuoti komisijos ir televizijos žiūrovų bendroji balsų lentelė.

Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau"

 

Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra dvi priežastys, kodėl Knygų mugėje nusipirkau naujausią Sigito Parulskio romaną Kaip aš mečiau. Pirmoji – dėl viršelio! Kalbu rimtai. Negaliu atsispirti bet kokiai produkcijai, ant kurios pavaizduoti Hieronymus Boch dailininko reprodukciniai fragmentai, o ypač su Malonumo sodais, tapytais 1490-1500. Antroji priežastis – per pristatymą literatūrologė Jūratė Čerškutė teigė, kad Sigitas Parulskis vėl formoje, o jo naujasis kūrinys primena seną gerąjį Parulskį, kokį atrado maištaujantys studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai prieš kelis dešimtmečius. Dera paminėti, kad į knygos pristatymą mugėje traukiau beveik nenoromis, nes autorius dažnai būna gana niūrus, užsisklendęs, tačiau nutiko priešingas dalykas – tai tapo mugės vinimi, vienu geriausiu literatūriniu pašnekesiu, kurioje nestokojama humoro rimtomis temomis, turint galvoje, kad prieš pat mugę autorius buvo įtrauktas į programą, nes turėjo net nepasirodyti, bet dabar ne apie mugės reikalus, o apie knygą Kaip aš mečiau.

 

Bandau suvokti, ar man Sigitas Parulskis kaip literatas patinka, ar skaitau tik dėl mados reikalo (na šiuo atveju dėl Malonumų sodo). Besiužetis romanas, parašytas sąmonės srautu, sudurstytas įvairiomis metaforomis, atsikartojančiais simboliais ir motyvais primena olandišką sūrį su daug skylučių. Tai tebeportalinis romanas, kelionė laike ir erdvėje be chronologijos ir žemėlapio, po prisiminimus ir fiktyvius durinius; romanas, kuris primena psichoterapiją, pokalbių su savimi, savo sukurtais prototipais: ar tai būtų daktarė, kuri sako Sigitui neberūkyti ir nebegerti, ar tai būtų Sara (moteriškoji Sigito alter ego, beje, ištekėjusi, gal tikrovėje ir turinti alternatyvą).

 

Romanas, kuriame autorius kuria autofikciją, autobiografinio pasakojimo turinį, aišku, su visokiais Parulskiui būdingais lyriniais nukrypimais bei persunktu kultūriniu kolosaliu šnopavimu, nes kiekvienam įvykiui, daiktui ar reiškiniui rašytojas būtinai randa kokį nors kultūrinį palyginimą, dažnai religinio, erotinio-pornografinio arba literatūrinio pobūdžio, kurie šiaip nėra labai originalūs, nes lengvai atpažįstami kaip jau įsigalėjusios klišės, pavyzdžiui, Kafkos Zamza, Ievos ir Adomo nuodėmė, Abelio ir Kaino akistata, Dantės ir Beatričės istorija ir t. t.  iš kitos pusės lengva skaityti, nereikia nuolatos guglintis ir apsunkinti save enciklopediniais reikalais. Tai nėra nieko naujo pas Parulskį, nauja nebent tai, kad priešingai nei ankstyvojoje eseistikoje, kuri, beje, turi nemažai sąsajų tiek stilistine raiška, tiek vidine pasakojimo logika su romanu, visgi romane veriasi senatvės, gyvenimo apmąstymo iš patirčių distancijos bei bandymas priimti žmogaus (savo?) mirtingumą. Tuo atžvilgiu man knyga po visais makabriškais, erotiniais ir bjaurasties estetika persunktais pasikalbėjimais veriasi kaip gyvenimo nuovargis, vertybių piramidės perstatymas paties autoriaus gyvenime. Atsisakyti rūkymo dėl gyvenimo pratęsimo, atsisakyti malonumo dėl egzistencijos, vadinasi, yra per(si)tvarkyti taip, kad atsisakius malonumo vis tiek būtų dėl ko gyventi, ir tai yra pagrindinė Sigito kaip veikėjo užduotis.

 

„... jeigu visas šis pasaulis nebūtų šešėlių ir absurdo karalystė, absurdo, iš kurio aš mėginu išsivaduoti, dėl to atrodau tragiškas ir komiškas, ir apgailėtinas, kartais net vertas užuojautos ir supratimo, galiausiai vis tiek pralaimėsiu... – Neklausiu apie Dievą, tik apie cigaretes, – priduria gydytoja (p. 203).“ Nors dažnai skaitant romaną atrodo mintys ir idėjos pulsuoja nihilizmu, tačiau rašytojas egzistencialistas, to nebepaslėpsi, nes jis savaip išrašo savo egzistencines pajaustas, artimas A. Kamiu ir F. Kafkui kūrybai, o pagrindinis egzistencinio ryšio dėmuo yra išsilaikyti šiame visame pažeidžiamame pasaulyje. Dažnai autorius vaizduoja dabarties ir praeities sąryšius, todėl vaikystės patirtys rezonuoja su dabartimi, pavyzdžiui, draugystė su Zeniu, kai jį ištraukė iš srutų, ryšio su tėvu nebūvimu ar net ankstyvosios jaunystės traumuojančios patirtys armijoje, kurios dar nuo romano Trys sekundės dangaus yra vienas svarbiausių savasties (kaip romane teigiama sąmonės dresūra) skaudžiausių dalių. „... jeigu mes nebijotume pažvelgti į savo sielos bedugnę, suprastume, kad ten, giliai, tebegyvena rusų kareivis, okupantas, kad mūsų pasąmonėje tebegalioja baisi karo muzika ir tebesprogsta neapykantos sviediniai, pasakojo Soja (p. 177).“

Sigitas Parulskis

 

Asmeniškai man labiausiai įsiminė ir patiko du romano epizodai. Vienas iš jų – Sigito patirtys, kaip vyrai maudydavosi pirtyje. Taip organiškai, vaizdžiai, beveik koks Vytauto Mačernio senolės regėjimas, nuogų vyrų hierarchinis susisluoksniavimas, primenantis dangaus laiptus pirtyje. Čia itin tiko estetikos ir bjaurasties derinys, kuris, mano galva, vienas labiausiai meniškai pavykusių epizodų Sigito Parulskio literatūroje. „...tarsi lauktų ne vandens, o prie dujų kameros durų, nuogų kūnų siluetai, jie sėdi garų debesyse, jie sėdi danguje, jie sėdi, tarsi tai būtų graikų dievų Olimpas, nuogi dievai, pagal hierarchiją kiekvienas ant savo pakopos, ir eilės tų nuogų kūnų kyla aukštyn, aukštyn, jų nuogumas neturi nieko bendra su erotika, jų nuogumas kasdieniškas, banalus, primena kiauras kojines, riebalų dėmes ant rankovių, o ne gašlias aimanas ir pagreitėjusį alsavimą vakaro įkapėse, kūnų šeimininkai žiūri į save taip, tarsi jų kūnai jiems nepriklausytų, jų kūnai nuo seniausių laikų buvo pono arba Dievo nuosavybė, tik ne jų pačių, todėl jie niekada nesirūpino savo kūnais... (p. 41).“

 

Antrasis labai patikęs epizodas buvo Sigito ir Saros pasikalbėjimas Užupio kavinėje, valgant, kaip sakoma romane, iš karštų šikpuodžių, apie Adomo ir Ievos nuopuolį bei Edipo lemtį. Nardydamas po prisiminimus veikėjas bando suvokti, kada pradėjo rūkyti, iš dalies nagrinėja kančios ir malonumo santykį, klausdamas „ar malonumas nėra, viso labo, tik įprotis? (p. 58).“ Kita, man regis, svarbi potemė yra pati kūryba ir kuriančiojo literatūrinį tekstą, savo paties gyvenimą būsena. Romanas kaip eksperimentas, žiūrėjimas, kur nuves kuriančiojo sąmonė, kaip pa(si)aiškins dabarties egzistencines prasmes, todėl įspūdis toks, kad viso romano esmė yra suvokimo procesas, sąmonės dresūra, jos dekonstravimas, todėl pasakojimas liūdnas, nes gyvenimas dažnai apvilia, o po galimybių ir perspektyvų projekcijas nelabai daug kas pasakotojui lieka, dažnai jaučiamas nusivylimas, kad per kūrybą negalima dekonstruoti ir kitaip perkonstruoti pasaulio, tai būsenai, manau, nėra geresnės citatos nei ši: „Iš pradžių maniau, kad nesuprantu, bet dabar suprantu, kad suprantu, tiesiog tai manęs nejaudina ir negąsdina, nes jausmas, kad gyvenu kitų gyvenimus, kad visą laiką esu kažkieno vietoje, kažkieno, kas prieš mane jau buvo, jautė, kalbėjo, mylėjosi, kentėjo, mirė, kad visą laiką tai tik kopijų kopijos, šis jausmas mane persekioja nuolatos. Ir tik retkarčiais visa tai matai iš šalies, ir tik retkarčiais priešinuosi tam, laužau tas klišes, nes kažkur turi slypėti kažkas, kas yra ne tai, ką man įbruko, o tai, kas turėčiau būti autentiškas ir sąmoningas aš, nors, ko gero, tada būčiau arčiausiai nieko? (p. 226).

 

Romanas Kaip aš mečiau liečia svarbiausias žmogaus egzistencines pajautas, perkratant daugybę iš pažiūros svarbių gyvenimo jungčių (vaikystę, religiją, draugus, mylimąsias, priklausomybes, malonumus...). Iš tikrųjų kaip ir knygos viršelis, taip ir šis romanas yra prižėlęs įvairių patirčių sodas, kuriame viskas kakofoniškai ir eklektiškai juda, bandant nesudaryti bendrą vaizdinį, o pajusti visų patyrimų jungčių sąryšius. Galiausiai romanas labai psichoterapinis, atliepiantis šešto-penkto dešimtmečio lietuvio gyvenimo kasdienybę, kuri įgyja universalių formų, tinkančių ir trisdešimtmečiams ir dar jaunesniems, kurie paragavo priklausomybių malonumų ir suvokė tų malonumų siaubą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikios dienos" / "Perfect Days"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man produktyvusis ir įvairusis vokiečių režisierius Wim Wenders labiausiai prisimenamas už juodai baltą kino juostą „Dangus virš Berlyno“ (1987), po to gan kitų kontrastingai vertinamą, bet vis tiek mano vaikystės filmą „Milijono vertas viešbutis“ (2000) bei gal kam mažiau žinomą dokumentinį filmą „Žemės druska“ (2014). Wendersas kuria ir meninius filmus, ir dokumentiką. Tiesa, jo dokumentika linkusi į teatrališkumą, meniškumą, tą galite įsitikinti pažiūrėję jo režisuotą filmą „Pina“ (2011). Taigi, ką dar gali vokietis nuskridęs filmuoti filmo į Japoniją?! Ogi vakariečiams parodyti didmiesčio, tikriausiai Tokijo, viešąjį tualetą ir jų nepriekaištingą švarą. Juk japonai mėgsta švarą, nors kas jos nemėgsta...

 

Sakyti, kad „Laimingos dienos“ (angl. Perfect Days) (2023) yra filmas apie tualetų valytoją, tai nepasakyti nieko. Šis taupios egzistencijos filmas beveik dzenbudistinis, bent jau didžiąją laiko dalį mes regime nepaprastai tyros ir kantrios sielos vyrą vardu Hirajama, pastarasis kasdien keliasi anksti į darbą ir valo viešuosius tualetus. Diena kartojasi panašiu ritmu ir, atrodo, kad nieko nevyksta. Bent jau iš dalies. Žiūrovą tikriausiai labiausiai trikdo Hirajamo vidinis nusiteikimas, nepaprasta laimės būsena, kuri kyla iš vidinio gyvenimo pasitenkinimo, o tai baisu, nes mes įpratę visada kuo nors skųstis. Valytojas laisvu metu parke žiaumoja užkandį ir juostine fotokamera fotografuoja medžių viršūnes, kol vieną dieną į jo namus prisibeldžia iš namų bebėgusi dukterėčia ir primena „užmigusio“ po dzenbudistine ramuma būto audringo gyvenimo nuoskaudų.

 

Įdomu tai, kad mes taip ir nesužinome tikrosios Hirajamo istorijos. Bent jau nuosekliai. Tik tam tikros detalės: sesers prašmatnus automobilis su uniformuotu asmeniniu vairuotoju, beprotis valkata primenantis nuprotėjusį tėvą ir kt. rodo buvusį sudėtingą gyvenimą, netgi byloja apie pabėgimą iš tam tikrų socialinių sluoksnių. Vakaruose jau tampa madinga kurį laiką palikti savo turtus ir kaip agentams infiltruotis į žemus socialinius sluoksnius, pajusti šūdą panagėse, kad vėlei sugrįžtų pasitikėjimas ir noras gyventi bei vertinti tai, ką turi.

 

Visgi Hirajama, nors ir valo tualetus, tačiau jis įstrigęs devintajame dešimtmetyje, kolekcionuoja muziką kasetėse, pavyzdžiui, 1975 metų Patti Smith legendinį albumą „Horses“, o prieš miegą skaito Folknerį minkštais viršeliais. Nors filmas iš vienos pusės japoniškos mikstūros, tačiau protagonistą supa išskirtina amerikietiška kultūra, todėl atpažinti neva nesuprantamą Japoniją tampa netgi labai suprantama, nes filmas sudaigstytas vakarų kultūros aliuzijomis. Visgi filmas pavyko filosofinis, o žiūrint pasidarė pavydu, jog norėjosi mesti visus darbus ir pasirinkti mažiau apmokamą, bet bent jau niekas kirviu mieto ant galvos netašytų – užtat būtų puiku dirbti savu tempu ir šypsotis parko medžiams. Skubos ir perdegimo pasaulyje „Puikios dienos“ tampa antiteze mūsų produktyvumo laimės sampratai, mes taip sunykę nuo kokybiško poilsio, nuo kokybiško pasivaikščiojimo, kad net pamirštame, jog tas surežisuotas kokybiškas gyvenimas kartais tampa irgi pernelyg disciplinuotas, o „Puikių dienų“ veikėjas sukuria žiūrovui iliuziją, kad įmanoma džiaugtis ir neplanuotai, ilsėtis su dėkingumu, džiaugtis parke motinai grąžintu vaiku, nesitikint, kad pasaulis tau už tai turi būti dėkingas. Viskas gražu ir teisinga, tačiau kuo tai dabar skiriasi nuo fantastinio žanro, pavyzdžiui, nuo Marvel serijos filmų? Beveik niekuo. Abu dalykai (turėti super galių ir džiaugtis be priežasties) nepasiekiami.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jessie Ware – Tough Love [vinyl / 2LP] (2014)

 Informacija apie albumą: Jessie Ware – Tough Love [vinyl / 2LP] (2014) 

Maištinga Siela

Kas yra narcisizmas? (Sąvoka, atėjusi iš Antikos mitų, reikšmė, paaiškinimas)

Nuotraukos: tapytojas James Northcote (1746-1831), „Adonis“; tapytojas Osmar Schindler (1867-1927) „Germanų karys“.

APIBRĖŽIMAS

Narcisizmas – tais asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Sąvoka neretai vartojama neigiama, kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą savanaudiškumą. (Sąvoka kilusi iš senovės graikų mitologijos herojaus Narcizo, kuris įsimylėjo save išvydęs savo atspindį vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas).

"Adonis"

"Germanų karys"

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie šiuolaikinį žmogų, suvienodėjimą ir atskirtį

 Sveiki,

 

„Žmogaus teisių deklaracija jį išlaisvino, tačiau save cenzūruodamas žmogus pateko į savo paties tinklą. Plaukiame kaip silkių būry. Toks eismas – nežinia kur, bet viena kryptimi. <...> Sukuriama konkurencijos iliuzija, nors vienas iš kito imame, skolinamės, kopijuojame. Dar atsirado dirbtinis intelektas, „padėsiantis“ mums geriau gyventi, kursiantis meno kūrinius. Šiandien gajus mitas, kad žmogus yra visagalis, kad nemirs, nebus ligų, jam siūlomos utopijos maisto papildais, chirurginiais atradimais. Jeigu anksčiau jis buvo gamtos, Visatos, transcendencijos dalis, dabar išlipo iš to vienio, atsiskyrė“. Valentinas Masalskis

 

Vis nepaliauju galvoti po žurnale „Nemunas“ perskaityto interviu Valentinas Masalskis: šių dienų visuomenei žmogus tapo nebeįdomus (Nr. 03, 2024) mintis. Argi neparadoksalu, jog, anot aktoriaus ir režisieriaus, žmonės praradę autoritetus, nusidavę į interneto erdves tapo vienodesni? Kuo daugiau pasirinkimų ir laisvės, tuo žmonės labiau panašūs vieni į kitus, gal dėl to Lietuvoje išnyko subkultūros, apnyko marginalai ir pan.? Bet argi panašumas neturėtų kurti kolektyvinio tapatumo vakuumą, kur sumažėjusios skirtybės suartina žmones? Bet ištiko priešinga lemtis – dar didesnis susvetimėjimas, pasirodo, suvienodėjimas davė nepagrįstos konkurencingos iliuzijos, o kalbėti kitiems tapo svarbiau, nei išgirsti, dar dažniau – užsikimšti ausis ir reikalauti, kad kiti tave suprastų. Tai, žinoma, nulėmė ir internetas, kur susikuriama netikra tapatybė ir su kuo žmogus dabar labiausiai konkuruoja? Tikriausiai besižvalgydamas į kitų profilius tik su savimi pačiu: kaip dar galiu save pranokti? Kiti tampa nebeįdomūs, įdomu individui tampa tik jo geresnė versija. Argi nepanašu į telefono atnaujinimo funkciją? Mes atnaujiname savo gyvenimą naujomis patirtimis, bandydami perinstaliuoti mintis ir pagerinti būsenas.

P. S. Ir žinoma, čia apie mane.

 

Jūsų Maištinga Siela