Filmas: "Bloga nuo savęs" / "Syk Pike"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų. Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“ (norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę aktualią satyrą apie narcizus!

 

Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu, kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek visada norėjo.

 

Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku, perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši tendencija vis stiprėja.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vilija Blinkevičiūtė apie tai, kodėl nebus premjere

 

Sveiki

„Esu įsitikinusi, kad beveik 65 metų ministrei pirmininkei būtų sudėtinga dirbti, nes esu pensininkė ir tikrai įvertinau per visą tą laikotarpį rinkiminį koks tai būtų atsakingas darbas, kiek tai reikalautų sveikatos ir jėgų. Tikrai nuoširdžiai sakau, kad turiu priimti tokius sprendimus, kad Vyriausybė būtų darbinga ir ministras pirmininkas. O užimti postą vien tam, kad jį užimti, niekada neturėjau tokio noro <...> Aš neturiu tokių galimybių atlikti ministro pirmininko pareigas, pirmiausiai įvertinant mano amžių ir sveikatą.“ Vilija Blinkevičiūtė.

 

Pilasi ir pilasi rinkėjų ar nekentėjų memai

Iš interneto sterblės į internetą,

Iš tulžies į tulžį.

 

Beveik išdavikė, beveik Salomėja.

Ak, Vilija, Vilija... Kur tu dingai?

 

Kodėl baigėsi meilė visiems nuskriaustiems?

Ir kur politika užkasė kaulą,

Gal Paluckas atkas...

 

Bet ir Jėzus Judui juk sakė:

„Dar nepragiedus gaidžiams...“

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 77: rudeninių lapų lagaminas – dėkingumas už patirtis

 Sveiki,

 

Kai kyla poreikis vis atsinaujinti – atsinaujink. Pastarosiomis dienomis ir galgi savaitėmis nešioju mintį, kad turiu anokiu ar kitokiu būdu kaip nors perkeisti save į kitokį, kad jausčiausi dar geriau, dar puikiau, dar šviesiau. Kartais tas poreikis būna iš pretenzijų sau: kad netobulas, kad dar trūksta, kad reikėjo labiau pasistengti, nedaryti ano ar kitko – žodžiu, susiję su trūkumais. Kartais toms permainoms mes ruošiamės metų metus ir niekaip – retsykiais jaučiuosi ir aš taip. Manau, kad tai įsitikinimas, kad jau čia ir dabar, arba jau netrukus, gal net nuo pirmadienio. Jeigu tos permainos ir neateina, gal jos ir neturi ateiti, reikia tiesiog praregėti ir pamatyti tai, kas geriausia dabar aplinkui – juk tai irgi pokytis, ar ne taip?

 

Ruduo jau slenka pamažu prie žiemos. Vilnius išprotėjęs. Pilnas moliūgų, klegančio jaunimo, kurie neriasi iš kailio dėl tuoj būsiančio Šiurpnakčio. Kodėl jie taip nenoriai prisimena Užgavėnes? Tai kas panosėje – svetima, kas iš už Atlanto – kaip sava. Argi nekeista, kaip amerikietiška kultūra pakeitė mūsų tikrovę? Sostinėje lyja ir jau baigia pamažu nuo medžių nusišerti lapai. Ruduo šiemet man buvo brangus ir dosnus, nors dar nesibaigė, bet jaučiu, kad mėgstamiausias rudens etapas jau pasibaigė. Lapų lagaminai sukrauti ir belieka ne tiek apmaudas, kiek tas dėkingumas, kurį norisi dauginti ir nepaleisti, nes jis, jaučiu, iš tikrųjų yra tikras ir daro tikrus, mano akimis matomus ir nematomus, pokyčius. Viską, ko kažkada norėjau, turiu, belieka tik mėgautis, mėgautis, mėgautis...

 

Įsivaizduojate, galgi net mes visi vienokiais ar kitokiais būdais gavome savo svajonės gabalus. Vieni norėjo pilies, tarkim, ir jie bent kartą sudėliojo pilies puzzle iš 4000 detalių – argi matricoje tai ta pilis ne ta pati, kas ir tikroji? Galima juoktis ir nesureikšminti, bet galime būti dėl vieno ramūs – viskas jau seniai viskuo pasirūpinta, belieka išsitiesti ant sofos ir atsigerti karštos kakavos arba trintų aviečių su medumi arbatos – vakar gurkšnojau, nepaprastai skani. Argi tai nėra stebuklas?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: aktorė Justina Vanžodytė apie kino aktoriaus mokslus

 

Sveiki,

 

„Turi mokėti greitai įsiminti ir reaguoti. Ši praktika tikrai padėjo sutvirtinti profesinį stuburą. Paaiškinimas labai paprastas – jei esi profesionalė, turi mokėti greitai dirbti ir turi turėti puikų balansą tarp emocijų bei technikos. Net įvardijama perskyra emotional acting („emocinė vaidyba“) ir technical acting („techninė vaidyba“). Jei emocinė pusė susijusi su vaidmens ruošimu, personažo psichologija, tai techninė pusė aprėpia tokius dalykus, kaip gebėjimą operatyviai įeiti ir išeiti iš tam tikros emocinės personažo būsenos, tiksliai ją atkurti prieš kamerą daug kartų, gebėti greitai save įjungti, prisitaikyti. Pradėjau daug labiau gerbti kino aktorius – jie nepaprastai gerai turi mokėti valdyti save.“ Justina Vanžodytė

 

Kas nėra bent kartą svajojęs tapti kino aktoriumi, atlikti triukus arba graudulingai verkti į kamerą? Justina Vanžodytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė neseniai mokėsi JAV pagreitintuose kino aktorystės kursuose ir dalijasi savo patirtimi straipsnyje „Kursai prestižinėje Niujorko kino akademijoje Justinai Vanžodytei tapo tikra dovana“.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Naktis su žudiku" / "Strange Darling"

 Sveiki,

 

Belaukdamas šių metų „Scanoramos“ festivalio, žiūriu visus gerelesniau įvertintus trilerius ir vienas iš tokių – JT Mollner režisuotas filmas „Naktis su žudiku“ (angl. Strange Darling) (2024). Pastarasis kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir galima sutikti nemažai daug gerų atsiliepimų iš internautų. Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri susitinka pasimatyme su vyruku (filme merginos pseudonimas Ledi/Dama, o vyruko Blogis/Demonas). Neįsipareigojantys santykiai perauga į seksualinio smurto pobūdžio viziją, kurioje seksą paįvairina smaugimas, kokainas, fizinės kančios, maldavimai pasigailėti... Nors filmas ne apie BDSM seksualinio pobūdžio reikalus, bet jie pamažu perauga į vilko ir triušiuko žiaurią medžioklę.

 

Toliau detalių neverta atskleisti, nes dinamiškas siužetas yra tikriausiai didžiausia varomoji šio trilerio jėga, tad kuo mažiau apie jį žinosite, tuo bus didesnis efektas. Visgi trileris, bent jau man, nepasirodė toks geras, kokio tikėjausi. Istorijos naratyvas laikosi ant vienos idėjos, stebina kai kurių veikėjų naivumas ir kai kurių hiperbolizuota sėkmė, pagal žaidimo taisykles (jau gan filmo viduryje išsigryninusias ir, bent jau man, nuspėjamas). Filmas, tiesą sakant, nei nustebino, nei itin jaudino, tiesiog viskas pagal kažkur jau matytas žaidimo apgaulingas taisykles. Manau, kad suskaidyti dalimis filmą ir sumaišyti laiko pasakojimo atkarpas buvo geras sprendimas, kuris pasiteisina, tačiau, sudėjus visas istorijas į vientisą pasakojimą, turime gana lėkštai makabrišką ir Tarantino nesiekiantį smurtiškai erotišką kriminalinį pasakojimą.

 

Visgi, nors istorija lėkšta ir nuspėjama, tenka pripažinti, kad yra gerų režisūrinių triukų, susitelkimo į pagrindinių veikėjų psichozės vaizdavimo būdus, o pabaigoje dar bandoma ant viso to „užmaukšlinti“ paaiškinimą apie demoninio pasaulio įtaką žmogaus veiksmas. Žinote, ką man filmas iš tikrųjų priminė? Ogi prieš kelerius matytą kur kas efektingesnį, įdomesnį ir išraiškingesnį feministinio pobūdžio trilerį „Perspektyvi mergina“ (2020) – va aną filmą ir rekomenduoju pasižiūrėti, nes „Naktis su žudiku“ pasirodė pernelyg pramoginis ir greitai pamirštamas. Su namiškiais vis dar kalbame apie prieš kelias dienas matytą su Demi Moore „Substanciją“ (2024), tačiau niekas neaptarinėjame „Naktis su žudiku“, nes ir taip viskas akivaizdu.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvirkščias pasaulis 2" / "Inside Out 2"

 

Sveiki, skaitytojai ir klajokliai,

 

Dar 2015 metais pasirodęs filmas „Išvirkščias pasaulis“ sukėlė šiokį tokį visuomenės susidomėjimą didžiąja animacija. Ne kasmet pasirodo po itin gerą filmą, kuris iškart prašosi įrašomas į geriausiųjų animacijų klasiką, tačiau „Išvirkščias pasaulis“ anuomet buvo toks, kaip kažkada pirmoji „Ledynmečio“ dalis ar „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“. Aišku, buvo tik laiko klausimas, kas, kaip ir kada imsis šio sėkmingo projekto tęsinio, nors, mano galva, geriausia jokių tęsinių išvis nedaryti, nes patys žinote, kuo dažniausiai pasibaigia tos nesibaigiančios frančizės – didžiuliais komerciniais, netvariais šiukšlių kalnais (lipdukai, puodeliai, kinder žaisliukai, plakatai, pliušiniai ir t. t.) ir kaskart vis labiau nuviliančiomis serijos dalimis. Naujausioji dalis beveik po 9 metų pertraukos „Išvirkščias pasaulis 2“ (2024), kūrė jau kitas amerikiečių režisierius Kelsey Mann ir tai, savaime suprantama, pasireiškė visame kame.

 

Istorija pasakoja apie tą pačią mergaitę, tiesa, jau po kurio laiko, kai šioji pereina iš vaikystės į paauglystės amžių, bando susitaikyti su savo hormonų sukeltais pokyčiais, bandoma būti gera ir įvertinta, prisišlieti prie geresnių ir populiaresnių draugių, kurios ne visada jos trokšta ir nori. Mergaitės viduje gyvenančios emocijos patyria tikrą virsmą, į jų štabą įsibrauna kitos emocijos, kurių anksčiau nebūtų, pvz., nerimas ir drovumas, apatija ir nostalgija... Žinoma, nerimas perima valdžią iš laimės ir perkoordinuoja mergaitės būseną.

 

Šioji dalis bando perteikti sudėtingesnį ir įvairesnį paauglystės brendimo emocijų spektrą. Žinote, kuo pirmoji dalis buvo pribloškianti? Ji buvo itin novatoriška, pati idėja, kad kiekvieno žmogaus viduje glūdi atskiros siaubūnėlius primenančios emocijos, dirbančios kaip kokiame NASA štabe ir tarpusavyje bandančios išspręsti žmogiškas problemas. Iki šiol manau, kad vaikams ir netgi jų tėvams patinka šis filmas, nes jis iš dalies paguodžia ir leidžia suprasti emocijų ir jausmų kaitą mumyse. Visgi tenka pripažinti, kad „Išvirkščias pasaulis 2“ jau nebeprilygsta pirmtakui, nebesukuria originalios idėjos efekto, bet tiesiog nuosekliai tęsia tai, kas pradėta, plėtoja, t. y. tas pačias didaktines gestikuliacijas, žaidžia paauglių probleminėmis klišėmis ir eina pagal Disnėjaus elementarų naratyvą: buvo gražus gyvenimas + įvyksta krizė + sugriūva senoji struktūra + gerieji patiria skriaudą + blogiukai okupuoja valdžia + gerieji pereina išbandymus ir pademonstruoja pastangas gelbėdami pasaulį + galiausiai gerieji grįžta į valdžią ir atleidžia blogiukams, nes ir taip aišku, kad niekada paauglystėje nebebus taip, kaip buvo anksčiau + šventė ir dainos. Kažko visgi šioje dalyje pasigedau, gal jis pernelyg greitai ir komerciškai praplaukė per akis, viskas buvo tiesiog pernelyg elementaru.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Substancija" / "The Substance"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Koks mokslinės fantastikos filmas pastaruoju metu įsiminė? Tikrai kad prancūzų režisierės Coralie Fargeat naujausias darbas „Substancija“ (angl. The Substance) (2024), kurį pastaruoju metu aptarinėjo ne tik užsienis, bet ir Lietuvos kino teatro žiūrovai. Nors nieko nesu matęs, ką sugeba ši režisierė, tačiau po šio filmo jau nusimačiau kelis jos darbus, kad galėčiau kaip nors pratęsti vakarykščius seanso potyrius, nes filmas „Substancija“, bent jau man, ketina būti vienas įsimintiniausių siaubo filmų šiais metais.

 

Tikriausiai daug kas dar prisimena XIX amžiaus pabaigoje išleistą Oscaro Wildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kada bijodamas pasenti jaunuolis renkasi prakeiksmą ir susikeičia senėjimu su savo atvaizdu, kurį nutapo talentingasis dailininkas. Jau anuomet grožis buvo suvokiamas, kad priklauso jaunystės kultui. Jaunas, stangrus ir švytintis kūnas tampa patraukliu masėms, vėliau XX amžiaus antroje pusėje tai taps tiesiog mados ir grožio industrijos preke. Šiandien turime tai, ką turime. Mums „ančiukų lūpų“ savininkės aiškina, kaip jos gerai jaučiasi, kai prisipumpuoja chemikalų į kūną, kaip nuostabiai jos jaučiasi išsibadavusios, kad tik tas liemuo būtų nors kiek į vapsvos panašus ir kokį stresą kelia, kai kas nors negerai su išvaizda. Nors, atrodo, kad krūtų didinimo manija jau mūsų amžiuje praėjo, tačiau plastinių operacijų nemažėja, dar baisiau, kad tie žmonės labai matomi televizijoje, jie kviečia neretai kaip pajuokos objektai, tačiau mažiau funkcionuojančioms smegenims jos transliuoja grožio standartus.

 

Pagrindinė veikėja – aerobikos trenerė Elizabeta, kuri jau ne vieną dešimtmetį veda sportinius užsiėmimus, tačiau vieną dieną ji atleidžiama, nes prodiuseris nusprendė, kad ji tiesiog paseno. Aišku, filme viskas labai hiperbolizuota, ją atleidžia be jokio dėkingumo už atiduotus metus televizijoje, išspiria lauk. Elizabeta norėdama susigrąžinti jaunystę, kad vėl galėtų vesti laidą, mėgautis populiarumu, spindėti – žodžiu, jaustis reikalinga ir mylima, nusprendžia susileisti keisto skysčio į kūną, kad atjaunėtų. Net neįsivaizduodama, kur ji veliasi, pagaliau ji tampa žmogumi drugiu, kuris geba kaip iš lėliukės prisikelti jaunu ir geidžiamu žmogumi. Kaip ir Dorianas Grėjus, taip ir Elizabeta turi susimokėti labai faustišką kainą. Labiausiai stebino faktas, kad Elezibeta absoliučiai pasiryžusi mirti, bet žūtbūt eksperimentuoti su jai nežinoma organizacija, galiausiai grožis šiame filme tampa bjaurasties seserimi. Čia kaip D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ (1980), neatitikus viešųjų standartų žmogus paverčiamas monstru, jis niekinamas už tai, kad keičiasi ir sensta.

 

Nuostabiai ekspresyvi režisūra! Dinamiški, intensyvūs kadrai kuria įtampą, o hiperbolizacija ir perspaustos situacijos karikatūriškas visuomenės ir individo susipriešinimo grimasas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė seniai gerame filme bematyta Demi Moore, galima sakyti, pranoko save tik dėl to, kad jai išties labai nuskilo dalyvauti šiame puikiame kino projekte. Puikus ir jos partnerės aktorės  Margaret Qualley pasirodymas. Nors žaidžiama filme grožio klišėmis, tačiau šiuo atveju klišės tampa ir tam tikra kritikos instrumentuote. Kaip galima greitai įtikėti, jog turi taikstytis dėl šlovės ir pripažinimo su jaunystės rinkos standartais. Elezibeta iš dalies pernelyg tipinė, ji visomis išgalėmis neevoliucionuoja, nebando kovoti prieš standartus, priešingai – pameta galvą dėl išlikimo ir prisitaikymo prie rinkos. Prisiminiau lenkų filmą „Prakaituok!“ (2020), kuriame pasirinkta kitokia perspektyva – graži visuomenės nuomonės formuotoja tiesiog mirtinai išvargsta, kol priima sprendimą, jog viso šito jai nebereikia...

 

Taip, filme „Substancija“ nemažai bjaurasties, tačiau argi tai neatspindi grožio industrijos ir individo psichologinės sumaišties, galų gale nematomos (bet visiems žinomos) liūdnosios šios pramonės pusės? Pabaiga labai makabriška. Perpjauta pabaisa visus aptaško nesibaigiančia kraujo čiurkšle, visi išsimaudo trokštamo ir laikino grožio ritualinėje aukojimo ceremonijoje. Aišku, ši scena jau su realybe nieko bendra nebeturi, viskas jau iš mokslinės fantastikos perauga į simbolinę reikšmę teikiančią karikatūrines išnašas, bet vėlgi paradoksaliai genialiai, nes kas gi yra visuomenėje grožio standartai – karikatūriniai sureikšminti modeliai, kurie greitai pakeičiami kitais. Nepaprastai išraiškingas ir pavykęs filmas, kuriam esu labai neabejingas, nes jis paraleliai atspindi daug (po)industrinio žmogaus dvasinį devalvacijos pasaulį. Ačiū dievui, kad ne visų.

P. S. Iš dalies filmas savo įtampa, pabaisiškais virsmais primena genialųjį filmą „Juodoji gulbė“ (2010). Jeigu anas patiko, patiks ir šitas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela