Photo.
Mark Longo ir jo voverė, kurią jis buvo prisijaukinęs ir augino 7 metus.
Visai neseniai, įskundus pavydiems kaimynams, atvyko departamento atstovai ir
jie užmušė gražiąją voveraitę ir Marko Longo meškėną, nes demokratija tai
leido. Kitaip sakant, vertinkime grožį, kurį turime, nes į jį vieną dieną gali
pasikėsinti vyriausybė visiškai lygioje vietoje. Mark Longo įrašų su vovere
galite pasižiūrėti internete, vyras taip pat atskiroje ir uždaroje platformoje
užsiima ir onlyfans.com veikla. Galbūt tai kerštas?
Sveiki!
Kokia puiki ir rami diena. Važiavau namo
ir gaudžiau tuos retus saulės spindulius, nes kelias dienas išvis nemačiau
jokios saulės. Viskas klostosi stabiliai ir be didesnių pastangų. Taip, kartais
reikia gyvenime daug pastangų priimti ar padaryti vienokius ar kitokius
sprendimus ar pokyčius, tačiau kasdienybėje persistengimas ir persitempimas,
noras viską atlikti maksimaliai gerai veda prie perdegimo, o perdegti niekas
nenori, todėl kam save alinti tuo, ką galima padaryti ramiai ir su šypsena?
Horace Rutledge
sako: „Jeigu į pasaulį žvelgiate siaurai, tai siauras jis ir atrodo! Jeigu žiūrite
godžiai – jis godus! Tačiau jeigu žiūrite į jį atvirai, plačiai ir draugiškai,
tai jame randate puikių žmonių!“ Ankstyvaisiais jaunystės metais buvau itin
kategoriškas, o tai nebuvo lengva, nes visur susidurdavau su apibrėžtimi ir
sienomis, kurios atsirado ne dėl kitų veiksmų ar įsitikinimų, bet dėl mano
paties pozicijos, jog pasaulis teisingas tik toks, kokį aš jį pats matau ir kitaip
negali būti. Visas likęs laikas yra tikriausiai to kategoriškumo griovimas,
kuris tebevyksta sėkmingai dabar. Kaskart išėmus plytą iš tos sienos, nyksta
riba ir pasaulis plečiasi, tampa paprastesnis ir malonesnis, nes nieko nereikia
įrodinėti ar keisti, visi telpame po vienu pasaulio stogu, nors ir stereotipiškai
skamba. Nestereotipiškai skamba tada, kai tai tampa ne vien žodžiai, bet ir
įvyksta lūžis, pajautimas, kaip gera atsisakyti tai, kas kažkada atrodė kaip atribojantis
teisingumas.
2019 metais režisierius Todd Phillips
sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams
priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame
pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad
neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats
režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus,
ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris:
Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai
atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią
pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant,Harley
Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad
Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus
sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir
atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai
buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam
filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs,
reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.
Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai,
sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę
psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę
žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis
publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti
normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas
tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai
gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris
sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje
jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo
visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai
jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam
primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog
veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su
Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir
jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš
vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme
triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu,
bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant,
režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.
Visgi filmas labai lėtas, spalvingas
ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų
jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su
psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai
nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija,
deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga
kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog
nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.
Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat
žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų
inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik
atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo
Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš
tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų,
neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti
ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už
individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą?
Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių
garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti
aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti
ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.
Sekmadienio vakaro metas, laikrodžiai jau kadais
persukti ir norisi susidėlioti ateinančios savaitės mintis ir ketinimus. Žinau,
kad viskas yra ir bus gerai. Visada tik šitaip galų gale ir buvo, tik gerai ir
tik gerai.
Nepamiršk kas akimirką, kai tik prisimini, būti
dėkingam už tai, kad turi dvi rankas, kojas, galvą ir gali viską projektuoti ir
nuspręsti. Yra dalykų, kurių nepramušime ir jų pramušti ar kaip nors pakeisti
nereikia, reikia tik priimti ir paleisti. Kiekvieną akimirką, kai tik
prisiminsi, pagalvok apie tai, jog viskas yra gerai. Tai kaip švyturys, kaip
signalas, kaip įprotis laisvą minutę panaršyti telefone, taip prisiminti, jog gyveni
čia ir dabar, šią minutę. Kai kas tai vadina sąmoningumo pratybomis, jos
leidžia atsitraukti nuo dienos rūpesčių, užsimiršimo, paskendimo detalėse ir
beprasmiškose pastangose daryti įtaką kitiems. Niekam nieko daryti nereikia,
užtenka įsibūti akimirkoje, tiesiog dienos darbuose, lengvai išskristi į minčių
kosmosą – niekas net nepastebės.
Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.
Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.
Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.
Be pastangos. Natūraliai. Lengvai. Kiekvieną akimirką.
Visiškai netikėtai pažiūrėjau dar vieną siaubo knygų
karaliaus Stepheno Kingo romano „Zalės valda“ (angl. Salem's Lot)
(2024) ekranizaciją, kurią sukūrė Gary Dauberman. Pastarasis režisavo „Anabelė
3“, tad jam nesvetimas siaubo žanras. „Zalės valda“ iš tikrųjų yra antrasis
Stepheno Kingo romanas, parašytas aštunto dešimtmečio viduryje iškart po populiariosios
debiutinės „Kerės“. Taip, „Zalės valda“ buvo ne kartą ekranizuota, netgi kurtas
mini dviejų dalių serialas (1979), tad pretenzingi žiūrovai iš tikrųjų
žiūrėdami naujausią ekranizaciją negailėjo ir kritikos strėlių, ir pagyrimų, o
kaip filmas pasirodė man?
Istorija remiasi Stokerio klasika tepusiu „Drakula“,
nors pasakojimas autentiškas, tačiau nieko jame nerasite to, kas nebūtų sukurta
idėjiškai kitų rašytojų. Į mažą miestelį vieną dieną atkeliauja karstas, kurį
naktį kurjeriai pristato į apleisto namo rūsį. Spėliodami, kas galėtų būti jo
viduje iš tikrųjų tik kvailina žiūrovus, nes ir taip akivaizdu, jog į miestą
gyventi atvyko vampyras. Galiausiai tuo metu į miestelį po daugel metų atvyksta
garsus rašytojas Benas (aktorius Lewis Pullman), kuris bando išsiaiškinti savo
šeimos praeities įvykius, tačiau jo dėmesį patraukia miestelio mergina Siuzana
(aktorė Makenzie Leigh) ir prasidėjusios netikėtos mirtys. Galiausiai Benas ir
keli miestelėnai bando išsivaduoti nuo vampyro, atlieka įvairius ritualus, kol
galiausiai visas miestelis pamažu tampa vampyrmiesčiu...
Iš tikrųjų scenarijus ir realizavimas labai jau kingiškas.
Tas, kas matė „Kerę“ ar „Tai“ bei kitas klasika tapusias rašytojo ekranizacijas,
pastebėsite, kad braižas labai panašus. Mažas miestelis, kuriame žmonės dažnai
identifikuojami pagal profesiją, pasakojama iš 8-9 dešimtmečio laikmečio, dažnai
iš vaikų perspektyvos. Čionai taip pat turime vaikus, kurie labai tipiškai
struktūruoti pagal tipiškas hiperbolizuotas paaugliškus charakterio aspektus. Gal
todėl man šiame filme labiausiai kišo pagalius į ratus vaikų charakteriai, ypač
berniuko Marko, kuris, turime pripažinti, kad jo tėvai nužudyti, pats kelia sau
misterio supermeno užduotis ir tampa mažuoju vanhelsingu – kiek absurdiška,
nes beveik jau Marvel serijos aspektai, kurie filmui nepriduoda heroizmo,
sakyčiau, vietomis tampa beveik parodija.
Kita vertus, filmas gan įtraukus, kelia Stepheno Kingo
knyginio pasaulio nostalgiją, nes viskas savaip atpažįstama, lyg žiūrėtum serialą
„Keisti dalykai“ pirmąjį sezoną. Filmas gražus, tvarkingas, bet ar bauginantis?
Gal kažkiek, tačiau labiausiai glumina struktūruoti ir nenatūralūs veikėjai,
besielgiantys pernelyg herojiškai, nes to iš jų tikimasi. Nors filmas ir patiko
bei vietomis tikrai mėgavausi, bet tenka pripažinti, kad tai klišinis
produktas, pateiktas prieš pat Heloviną ir jis, sakyčiau, gerai pateisina
produkcijos funkcionalumą.
Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas
šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia
vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas
besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“
(angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai,
ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo
atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį
su smarkiais vėjais ir lietumi.
Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio
pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja
Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart
fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip,
kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis
Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji
kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į
darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj
privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms
šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa,
kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog
galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...
Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka
pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai,
prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų
fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių
skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia
ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip
labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš
esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas
motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose
prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė.
Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo
vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo
per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.
Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai
man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų
scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų.
Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti
režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“
(norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko
tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su
siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę
aktualią satyrą apie narcizus!
Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš
nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio
narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir
laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie
stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai
vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų
toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje
ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu,
kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja
jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus
Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai
atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji
kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek
visada norėjo.
Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai
akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar
prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau
tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka
darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į
socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės
diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir
pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi
save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų
užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku,
perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius
destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo
sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti
savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip
Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai
daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios
traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai
nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir
kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši
tendencija vis stiprėja.
