Šios dienos citata: Charlers Caleb Colton apie gyvenimo sunkumus ir jų įveikimą

 

Sveiki,

 

„Visus sunkumus galima nugalėti ne kovojant su jais, o pakylant aukščiau jų“. Charles Caleb Colton (1777–1832). Šitokius žodžius pasakė ekstravagantiškasis anglų dvasininkas, rašytojas ir aistringas kolekcionierius. Coltonas ypač išgarsėjo savo aforizmais, kuriuose sugebėdavo glaustai ir taikliai apibūdinti žmogaus prigimtį, visuomenę ir gyvenimą. Kai kurie jo aforizmai tapo sparnuočiais posakiais, pavyzdžiui, „Kai neturi ką pasakyti, nieko nesakyk“. Coltonas buvo žinomas dėl savo ekscentriško gyvenimo būdo. Jis keliavo po Europą, rinkdamas meno kūrinius ir antikvarinius daiktus. Jo gyvenimas buvo kupinas pakilimų ir nuosmukių, o paskutiniai jo gyvenimo metai buvo praleisti skurde.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kotryna Zylė "Mylimi kaulai"

Kotryna Zylė. „Mylimi kaulai“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – p. 192.

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau seniai galvojau susipažinti su viena įdomiausių vaikams ir paaugliams rašančių rašytojos Kotrynos Zylės (g. 1986) literatūra. Pasitaikė puiki proga, nes autorė šiemet pristatė suaugusiems skirtą pirmąjį savo kūrinį pavadinimu Mylimi kaulai, kurį išleido leidykla Aukso žuvys, o knygos viršelį ir knygos pradžios iliustracijas sukūrė Bernardas Burba. Tiesa, pavadinimas man ne itin patiko, nes pernelyg asocijuojasi su 2009 metais romano Numylėtieji kaulai ekranizacija (rež. Peter Jackson), tačiau sąsajų su pastaruoju kūriniu beveik neturi.

 

Šioje, atrodo, neeilinėje knygoje rasite sukurtą unikalų pasaulį, kuris nebus į nieką kitą panašus, ką esate skaitę. Išties Kotryna Zylė pasižymi labai lakia fantazija, nors ir nesunku suprasti jos savito pasaulio kūrimo techniką. Pagrindinė Mylimi kaulai veikėja – Ona, kuri, tiesa, ir pasakoja savo dienas nuo vaikystės iki mirties akimirkos, perbėgdama per svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir vyrus. Ona gyvena alternatyvioje išgalvotoje tikrovėje, kuri iš dalies panaši į šiuolaikinį Vilniaus miegamųjų rajonų (Pašilaičiai, Lazdynai, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės) tikrovę, o iš kitos – kaimiška vietovė, persmelkta folklorinio pasaulio kultūriniais-istoriniais elementais. Kaimo ir miesto erdvių hibridizacija pasireiškia tuo, kad žmonės daugiabučiuose gyvena su vištomis, ožkomis, karvėmis ir kiaulėmis. Šioje tikrovėje tvartas ir žmonių namai persipynę, o liftais važinėja tiek žmonės, tiek gyvuliai. Negana to, autorė dar įpina ir piemenėlių bei Kerdžiaus veikėjus, priartindama prie XIX-XX amžiaus lietuvių literatūros temas, problemas ir įvaizdžius. Akivaizdi aliuzija į kultinius lietuvių literatūros autorius, visų pirma, Vincą Krėvę-Mickevičiųs ir jo apsakymą Skerdžius, Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajones ar iš dalies ir tą patį Baltaragio malūną. Tiesa, autorė neimituoja ankstesniųjų autorių, tačiau aiškiai kaip ankstesnieji remiasi ir savaip pertransformuoja lietuvių liaudies folklorinius pasakojimo motyvus, kurie romane yra vienas svarbiausių savito pasaulio vaizdavimo elementų.

 

Onos tėvas – troleibuso vairuotojas, atrodo, jog menamo miesto priemiesčiuose viskas vyksta mums suprantama logikos seka, tačiau ją papildo pirčių, užkalbėjimų, raganų ir demonų, Močių ir bitininkų, gydimo šlapimu, pranašų ir siautėjančių anarchistų pasauliai, kurie suprojektuoja senojo ir moderniojo, kaimiškojo ir miestietiškos kultūros sankirtą. Visgi romane nusveria folklorinis motyvas, jam ir skirta daugiausia dėmesio. Ar galima sakyti, kad Kotryna Zylė naudoja magiškojo realizmo rašymo stilių? Iš dalies, nors tik tiek, kiek tos magijos ir mistiškumo gali suteikti lietuvių liaudies prietarai ir apeigos. Nemažai esama ritualinių švenčių su pagoniškaisiais motyvais elementų, įterpiant kalendorinių švenčių (Kūčios, Ilgės (Vėlinės), Užgavėnės ir kt.) reikšmingumą, kas, savaime aišku, įgalina ciklinio laiko struktūras, primenančias mūsų senolių kiek kitokį laiko ir gyvenimo prasmės pajautą. Neretai šventės perteiktos taip pat hibridiškai jungiant krikščioniškojo ir baltiškojo pagoniškojo kultūros elementus, prasmę ir akcentą suteikiant visgi pagoniškajam. „Užkasam lukštus ir išėdas keturiuose Piemenėlių namų kampuose, nuo žaibų ir perkūnijos. Vaikai pašnibždom burba Dundulio vardus, vis kuris nesusilaikęs pamini tikrąjį, tada kiti ima kumščiuotis, dabar mums galas, visus nutrenks ir iščirškins, liks tik kauliukai su apsvilusiom mėsytėm (p. 52).“

 

Romane esama panaudota ir kitų kultūrinių perfrazavimo motyvų, pavyzdžiui, garsiosios pasakos Jonukas ir Grytutė, vokiečių Brolių Grimų pasakos pritaikymas, kada ragana grobė rajono vaikus, o kartu pagrobė ir Alės sūnų Anuprą, kad juos atšertų ir galėtų vėliau suėsti. Būtent šis detektyvinis intertekstualusis inkliuzas man visame romane labai patiko ir įsiminė. „Gretimam kambary ūžia krosnis, prie jos kalnas malkų, visame bute beprotiškai karšta, tikra pirtis, ant cementinių, lentomis taip niekada ir neišklotų grindų mėtosi nuodėguliai, šiukšlės, apsmilkę batai, skudurai, smulkūs, iki galo nebaigti graužti kauleliai ir pieniniai dantys (p. 85).“

 

Kotryna Zylė

Pereinant prie Onos gyvenimo, tenka pripažinti, jog Ona iš tikrųjų įdomi tik tiek, kiek ją įdomią padaro josios gyvenimo vyrai. Akivaizdu, jog Šventuoju vadinamas Lukas (aliuzija į krikščioniškąjį apaštalą Luką), kuris gydo savo šlapimu rajonų gyventojus, yra tikroji Onos meilė, tačiau nutinka neįtikėtinai absurdiškas dalykas – jis pasako Onai laimingą nacionalinio loterijos bilieto numerį ir ji laimi ne aukso puodą, o jaunikį bitininką Miką. Pastarasis tampa josios tikruoju santuokiniu vyru, tačiau kita Onos problema – ji negali susilaukti vaikų, todėl pamažu išstorėja ir tampa Mote, t. y. visų motina guodėja, pribuvėja. Vis galvojau, ką iš tikrųjų galėtų reikšti santuoka iš loterijos? Autorės gan keistokas pasirinkimas išspręsti Onos vienatvės klausimus. Iš vienos pusės juk romanas turi feministinių gairių. Motė simbolizuoja matriarchatinį pasaulio valdymo modelį, o Ona pamažu užima ankstesniosios Motės poziciją, tačiau kartu yra neveiksni kovoti už savo meilę ir laisvai pasiduoda Luko atstumiama ir kaip kokia prekė atiduodama loterijoje. Persimaišiusioje patriarchaliniame ir matriarchatiniame įtakų pasaulyje Ona blaškosi ir dažnai atrodo, kad eina pavėjui be jokio didesnio pasirinkimo, kitaip sakant, kaip kokios Žemaitės Katrė iš apsakymo Marti, priima likimą kaip duotybę.

 

Galiausiai vyrai po mirties Onai nemiršta, ji jų kaulus išsikasa ir laiko namuose. Regi raganos spjūviu apakusia balta akimi jųjų vėles, tęsia jų egzistenciją savaip. Man regis, visas romanas persmelktas Giltinės, mirties kultūros. Nuo pat romano pradžios Oną lydi netektys ir mirtys, galų gale ir pati laukia mirties. Mirtis kaip esminis gyvenimo dėmuo, dažnai liūdinantis, atnešantis depresiją, ašaras, tačiau Ona negalėdama pergalėti savo likimo bando pergalėti pačią mirtį, todėl švęsdama su mirusiųjų vyrų palaikais šoka savo danse macabre, išgyvendama ir savo pačios laikinumo suvokimą. Kitą vertus, Kotryna Zylė mirtį perteikia ne iš krikščioniškosios tradicijos, bet iš pagoniškosios. Laidojimo apeigos, pirtis ir mirusiojo plovimas yra sena lietuvių atsisveikinimo apeigų dalis, (turint galvoje, kad dabar dažnai matome tik urną laidojimo namuose), Zylė tarsi primena Sauliaus Kondroto romaną Žalčio Žvilgsnis, kuriame neįtikėtinai sodriai perteikiama ilga laidojimo pirtyje ceremonija. Tiesa, pirtis kūrinyje Mylimi kaulai itin labai svarbi vieta, nes čionai suteka gyvenimas ir mirtis, čionai priimami vaikai, o mirusieji paskutinįkart nuprausiami, čionai miršta ir pati Ona. Pirtis, kuri išgrynina, nuplauna, atpalaiduoja, dovanoja gyvastingumą, ji vėliau atsiima, pasiima. Išmoningai pavaizduota erdvė, pilna moterų ir vyrų atskirties, bet ir mistifikuota laumėmis ir raganomis pagal senuosius folklorinius pasakojimus.

 

Kitas svarbus romano dėmuo yra Kotrynos Zylės juslingumas. Aišku, galima sakyti daug ką apie turtingą veiksmažodinę kalbą, kuri iš dalies ateina iš folkloro ir senesniųjų liaudies raštų, bet labiausiai romane veikia skoniai ir kvapai, kitaip sakant, kūniškumas. Ypač motiniškasis ir moteriškasis kūniškumas, pavyzdžiui, besisunkiantis pienas iš spenelių ar tos pačios Luko šlapimo išskyros, duonos ir medaus, Kūčių patiekalų perteikiamas skonio pojūčiams būdingais nusakymais. „Įsikimbu turėklo, išplečiu šnerves, klausau jų juoko, balsų, uodžiu su dūmais nešamą sprandų ir plaukų kvapo aitrumą, sumaudžia papilvę. Aš iš kaulų, aš iš mėsos, iš kraujo, tvinksinčio veide ir paslėpsniuose, bet gyvenu lyg būčiau tik dvasia (p. 169).“

 

Manau, rašytojai Kotrynai Zylei pavyko sukurti originalų kūrinį, kuriame persipina kaimiškoji ir miestietiškoji, liaudies ir šiuolaikinis pasauliai, pagoniškoji ir krikščioniškoji kultūra. Knygos pabaigoje autorė dėkinga šviesaus atminimo religijotyrininkui ir etnologui Gintarui Beresnevičiui ir suprantama kodėl, nes Zylės vienas svarbiausių kūrybos bruožų yra etnologijos ir folklorinio pasaulio perkūrimas, pritaikymas meninei idėjai plėtoti ir perteikti. Man romanas skaitėsi sunkokai, dariau dideles pauzes. Pirmieji 70 puslapių buvo ganėtinai sudėtingi, nes visur teko susidurti su rašytojos savita logika ir kuriama eklektika, kol galiausiai ji tampa kuriamojo meninio pasaulio savastimi. Nepasakyčiau, kad romanas sužavėjo kaip, pavyzdžiui, Virginiją Kulvinskaitę, priešingai – teko su juo pasigrumti, tačiau pripažįstu jo unikalumą ir išskirtinumą.

 

Maištinga Siela   

Skaidrė: etnografija, liaudies folkloras, tautiniai drabužiai, ornamentika, architektūra, etnografiniai regionai, Mažoji Lietuva, patiekalai, žaidimai

 

Filmas: "Tarp šventyklų" / "Between the Temples"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios komedijos. Jau lyg ir savaime tapo aišku, jog tautos tarpusavyje gali viena kitą pašiepti ir pajuokauti, tačiau žydų kaip nors užgauti negalima. Tik kiti žydai gali apie kitus žydus atsiliepti kandžiai tiek prie stalo, tiek eteryje, tiek literatūroje, tiek, savaime aišku, ir kine. Pastaruoju metu manau, kad antisemitizmas tampa masinių heiterių kuru, užsikabinę už frazių ir žodžių gali sukelti ištisą politinį gaisrą, kurio nebesuvaldysi, nes tiesos sargai parodys jums kur vėžiai žiemoja (aišku, čia aliuzija į mano nemėgstamo politiko Žemaitaičio daržą, bet ir kiek jo nemėgčiau, tenka pripažinti, jog jo antisemitiška replika buvo sutirštinta iki begalybės). Kodėl esame jautrūs vienoms socialinės ir tautinėms grupėms, o kitoms ne – sunku pasakyti, manau, tai politika, už kurios stovi visada kokios nors dar kitos interesų grupės. Labai vertinu žydų kiną, kuris kritikuoja arba lengvai pašiepia pačius tautiečius. Panašiai nutinka ir režisieriaus Nathan Silver režisuotoje komedijoje „Tarp šventyklų“ (angl. Between the Temples) (2024).

 

Filmas pasakoja apie Beną Gotliebą, kuris po daugel metų susitinka su savo muzikos mokytoja, tiesa, ji jau našlė, užauginusi sūnų ir turinti anūkų. Kažkada albumą išleidusi mokytoja Klara Kesler svajoja grįžti prie judaizmo, bet jai reikia atlikti vadinamą Bat Micvai ceremoniją. Nesu žydų religinių apeigų žinovas, tačiau mane nustebino žydų maldos namų scenos, kurios pasižymi absoliučiu kitų bendruomenės narių priėmimu, nepriklausomai nuo to, ar tu azijietis ar homoseksualas. Benas turi dvi motinas, bet, atrodo, niekam dėl to nekyla jokių sunkumų, o kyla sunkumų, kai Benas ima jausti savo motinos amžiaus mokytojai šiltesnius jausmus.

 

Absoliučiai gera komedija nuo pat pirmųjų scenų! Nestandartinė tema ir režisūra. Kino kadrai hiperbolizuoja veikėjų veidus, pritraukia dažnai juos taip arti žiūrovų, kad net nebetelpa į kadrą ir tokiu būdu kuria komišką ir iš dalies nejaukų intymumą. Visgi tai pasiplepėjimų komiškas filmas, man asmeniškai, priminė daugumą amerikiečių režisieriaus Woody Allen filmų, kada veikėjai vaikšto po kavines, muziejus ir tiesiog kalbasi, pasiplepėdami sprendžia dilemas atsiverdami kaip intelektualios ir prieštaringos asmenybės. Manau, šis aleniškas būdas pritinka ir filmui „Tarp šventyklų“, kuriame komiška tampa vidutinio amžiaus žydo vyro krizė. Pastarasis nebegali normaliai nei padainuoti, nei užmegzti po skyrybų kitų santykių, todėl infantiliai bėga nuo savianalizės ir pagalbos. Kita vertus, ką reiškia būti normaliu ir savo tikėjimą išpažįstančiu žydu pagrindiniam veikėjui vėlgi nebeaišku. Veikia ir froidiškasis lygmuo: Benas jaučia liguistus erotinius potraukius gerokai senesnei mokytojai, nes jaučia motinišką jos švelnumą ir palaikymą, o šioji situacija apverčia dar ir socialinius vaidmenis, nes Benas tampa kartu ir savo buvusios mokytojos mokytoju, tačiau „išaugti“ iš ankstesnio vaidmens negali, todėl jis paklysta savo jausmų iliuzijose.

 

Šiaip labai išmintingai sukonstruotas scenarijus. Filmas kaip komedija intelektualus ir man jis labai patiko. Tiesa, retai būna, bet šįkart pirmoji filmo pusė nustelbė antrąją. Pirmojoje pusėje daugiau paradokso, komiškų situacijų, kurios stebina ir glumina, o pabaigoje viskas išsprendžiama kažkaip standartiškai, prislopinant juoką ir ryškinant labiau Beno tragišką psichologinį situacijos aspektą. Šiaip, sakyčiau, labai vykusi komedija, kurią rekomenduočiau intelektualių ir komiškų pokalbių filmų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Psichopato bučinys" / "Woman of the Hour"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man sunku pasakyti, kodėl amerikiečiai taip mėgsta kurti kino filmus ir serialus apie savo šalies tikruosius serijinius žudikus. Iš vienos pusės tai makabriška, nes norint įsiamžinti tokiu būdu reikia daug ir maniakiškai žudyti ir naiviai tikėtis, kad galbūt vieną dieną apie tave kas nors sukurs filmą. Aišku, kalbu absurdiškai, tačiau amerikiečiai pakvaišę dėl savo serijinių žudikų, o beprotiškos istorijos tampa pramoga, tiesa, šiurpia ir sunkiai suvokiama, kad taip, kaip, pavyzdžiui, aktorės ir nuo šiol jau režisierės Annos Kendricks filme „Psichopato bučinys“ (angl. Woman of the Hour) (2023), apskritai tikrovėje galėjo būti.

 

Pasirodo, aštuntajame dešimtmetyje iš tikrųjų JAV-ose siautėjo toks serijinis žudikas Rodney Alcala (1943-2021), fotografuodamas jaunas merginas ir porindamas apie tai, kad jo gražios ir atsidurs ant žurnalų viršelio. Galiausiai nusivežęs į laukus fotosesijai jas pasmaugdavo. Įdomu tai, kad Rodney vienu metu, kol žudė tame laikotarpyje merginas, sudalyvavo absurdiškai populiarioje TV šou pasimatymų laidoje, kurioje buvo pasirinktas dalyvės Sheryl Bradshaw kaip tinkamiausias iš trijų kandidatų. Galiausiai Sheryl per plauką netapo auka, o pats žudikas buvo atpažintas kitos nužudytos merginos draugės, tačiau nei policija, nei kiti tuokart liudijimais nepatikėjo.

 

Filmas šiaip labai giriamas tiek kritikų, tiek jį mačiusiųjų, tačiau, tenka pripažinti, kad sužiūrėjau be didesnio intereso ir įsitraukimo. Mįslių filme nesitikėkite, žudikas žinomas nuo pačių pirmųjų kadrų, todėl intrigos nelabai ir lieka. Režisierė gana neblogai atkuria aštunto dešimtmečio atmosferą, laikmečio madas ir bendravimo kultūrą, tyčia paryškina feministinius aspektus. Kad ir kaip bežiūrėsi, atrodo, kad filmas neblogas, bet jis man gan prėskai susižiūrėjo. Gal buvau matęs per daug istorijų apie serijinius žudikus, kurie buvo įdomesni ir sudėtingesni? Reikia pasakyti, kad šįkart mano toks vertimas absoliučiai subjektyviai emocinis – filmas, kurį greitu metu tiesiog pamiršiu ir net neprisiminsiu. Tiesa, buvo kelios įtemptos scenos, sukaltos pagal klasikinius 2000-ųjų įtampos kino triukus, jos tą akimirką prikaustė dėmesį, bet tik tiek iš šio filmo žavesio ir teliko.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Pijus Opera ir jo eilėraščio fragmentas

 

*

nuo saulėtekio sudega bromas

a bemol ir namai a plius plius

skauda galvą kažkur ibupromas

o kuprinės lopšely – alus

 

<...>

Literatūra ir Menas, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 20 (3802).

 

Pijus Opera, pasirodo, yra kylantis lietuviško repo atlikėjas, o aš jį atradau vakar prieš miegą, jau gerokai po vidurnakčio, kai nenorėdamas nieko įmantraus skaityti, prieš užversdamas perskaičiau paskutinio „Literatūra ir menas“ puslapio eilėraščius. Jie buvo Pijaus Operos. Buvau maloniai nustebintas, nes įdomūs, savitai atpažįstami, jau išgyventi kadų kadaise, bet vis tiek susišaukia, tikriausiai, su anuo gyvenimu, jauno žmogaus patirtimis. Paklausiau jo kūrinio „Eskizai“ YouTubėje. Man patiko patys kūrinio žodžiai, jam jie labai puikiai sukrenta, sakyčiau, tai yra netgi savita poezijos šaka. Juk ir poetas Ernestas Noreika repuoja pagal savo tekstus. Visgi labiausiai įstrigo šis fragmentas, kuris mane nukėlė į Vilnių, kada anksti ryte ėjau pro bromą netoli Aušros vartų, galva skambėjo kaip varpas, neturėjau nei alaus, nei ibupromo (tuokart citramono), bet aiškiai suvokiau tą beprasmybę: einu, o eiti nėra kur. Buvo sunku.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Jūs užstojate man vandenyną", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos pilies teatras

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau žmogaus, kuris pabuvęs bent viename jam patikusiame spektaklyje teigtų, jog nemėgsta teatro kaip meno rūšies. Turime daugybę įsitikinimų apie lietuvišką teatrą ir visada juos verta sugriauti. Šiandien sugrioviau įsitikinimą, kad Klaipėdos pilies teatras negali prilygti, pavyzdžiui, kokiam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Gali.

 

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje įvyko režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytos pjesės pagal garsios dramaturgės Keren Klimovsky kūrinį „Jūs užstojate man vandenyną“. Tiesa, režisierius ir šio teatro įkūrėjas yra jau dirbęs su šios dramaturgės medžiaga, todėl jam žinomas jos ilgesio ir komedijos santykis.

 

Pusantros valandos trukmės spektaklyje iš tikrųjų veikia trys sceninės poros, kurios bando išspręsti iš pirmo žvilgsnio gana lėkštus ir buitinius konfliktus, pagrįstus lyčių stereotipais santykiuose. Vyresnio amžiaus pora parke prie statulos aiškinasi savo santykius, tiksliau – žmonai poniai Dream nusibodo nuolat „tupinėti“ apie savimi negalinčio pasirūpinti profesoriaus vyro. Pastarasis su žmona žaidžia sunkiai apibrėžiamą santykių terapinį žaidimą ir žmona jį pamažu aprengia moterimi, panašia į save. Kitame scenos krašte matome Izoldos ir Tristano, dviejų jaunuolių, santykių parodiją. Infantilus ir egocentriškas Tristanas ir naivios meilės bei pripažinimo trokštanti Izolda vienas kitam išpažįsta svaiguly amžiną meilę, gėrisi vienas kito tobulumu ir bando atmesti, paslėpti išankstinius lūkesčius. Galiausiai žiūrovui tampa akivaizdu, jog jie nevykusi pora. Galiausiai trečioji pora – parko moters statulos Monos (kuri, pasirodo, jokia statula) ir vaistininkas Čarlis. Moteris iškart taiso potencialius vyro netobulumus ir verčia jo išsižadėti vaistininko profesijos, o naktimis vaizduoti esant jį jūreiviu, kuris pasirodo tik kaip graži svajonė...

 

Žodžiu, trinarė kompozicija užpildoma minimalioje žalioje parko pievelėje. Trys poros pramaišiui vis pasirodo su kokia nors nesutarimo ar tariama susitaikymo scena, erzina ir erzinasi dažnai dėl niekų, tačiau žvelgiant giliau – juk šioji komedija ne tik apie lyčių viršenybes ir nesusikalbėjimą, bet ir apie nūdienos visuomenės egocentrizmą. Pjesė, pasirodo, parašyta jaunos dramaturgės 2011 m., bet ji tendencinga ir universali, nes dabar niekas nebenori santuokoje ir apskritai santykiuose ilgalaikės atsakomybės, o vietoj nuosavų vaikų vežimėliuose vežiojasi savo išpustytus veislinius šunis, nes jais tiesiog pasirūpinti yra lengviau. Iš Tristano ir Izoldos pokalbių matome kartos baimę neatitikti lūkesčių ar pernelyg aiškiai nubrėžtų standartų, juokingų, bet iš esmės asmenybę ir gyvenimo patyrimus bei malonumą griaunančių iliuzijų, todėl individams sunku priimti kito asmens paklydimus, idilės neatitikimus. Tristano egocentiška asmenybė įkūnija apskritai riteriškumo sunykimą, sakyčiau, šis Tristanas, kurį gerai suvaidino Jonas Baranauskas, yra antipodas Viduramžių riteriui Tristanui. O moteris-skulptūra, laukianti tolumoje ateinančios progos būti laimingai, iš esmės paverčia ją iliuzijų ir aklumo verge, nes tikslas belieka vienas – naiviai laukti, kol ištiks geriausia, atmetant bet kokius kitus gyvenimo pastangomis ir manipuliacija nepatobulinamus variantus. Iš esmės juk tai Narcizo programa: veikėjai žiūri į savo nepasiekiamą vandenyną, kuris yra už įvairiausių įsitikinimų, kliūčių, svajonių ir miršta žiūrėdami į svajonę, kurios negali tiesiog patirti ir įprasminti.

 

Iš vienos pusės juk tai daug pasako apie mūsų tikslus ir siekius, troškimą gultis ant operacinio stalo ir pumpuoti chemikalus, pjaustyti savo kūną, apgauti senėjimo procesus lyg iš tikrųjų apgautume savo likimą. Neapgausime, o jei ir bandysime, taip ir leisimės kaip Izolda nužudomi Tristano vien tam, kad tariama svajonė būtų bent iš dalies įgyvendinta. Kitaip sakant, dar kartą save apgausime net mirties akto akivaizdoje. Aišku, kur kas žemiškesnė buvo vyresniųjų veikėjų, profesoriaus ir jo žmonos, pora, kurių santykiai paremti toksišku vienas kitam priekaištavimu, kurie vienas be kito negali, bet ir negali vienas kito nekankinti, nes yra priklausomi vienas nuo kito suerzinimo, todėl jie atsisako nežaisti, nusimesti kaukes ir išdidumą; jie irgi laukia, tačiau ir jiems lemta nesulaukti nieko...  Vyksme vyksta gana Čechovo pjesėms būdinga programa: likimai skyla, ardosi, vėl grubiai bandoma klijuoti lūkesčių pasotinimą gyvenimą nedarant nieko esmingo – absoliutus, sakyčiau, naivusis rusiškas romantizmas, jog ne pastangos ir kompromisai kuria gyvenimo laimę, o likimas turi atsiųsti savaime, o jei neatsiuntė, ką gi, vadinasi, verta numirti bent jau svajojant.

 

Man, nors spektaklis buvo labai komiškas ir vietomis tikrai pavykęs ir juokingas, (tiesą sakant, juo labai mėgavausi), visgi tai apie žmogaus vergovę lūkesčiams ir iliuzijoms, nes tas, kas galbūt užstoja tą vandenyną yra kur kas reikšmingesnis už patį vandenyną, tačiau veikėjai renkasi idilę, kuri galiausiai juos ir paskandina.

 

Neseniai sostinėje teko matyti Valstybiniame Vilniaus teatre „Dviese sūpuoklėse“, kur labai panašiu braižu pasakojama dviejų žmonių santykių nesuderinamumai, o priežastinės potekstės, žinokite, menkai kuo skiriasi nuo „Jūs užstojate man vandenyną“. Tik Klaipėdos pilies teatro spektaklis man patiko labiau, nes šmaikštesnis ir įvairiapusiškesnis.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

P. S. Pridedu trumpą ir oficialų spektaklio aprašymą.

 

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS

Keren Klimovsky

„JŪS UŽSTOJATE MAN VANDENYNĄ“

Komedija – farsas su ilgesiu gilios amžinos meilės ir nepasitikėjimu ta meile tuomet, kai ji ateina

 

Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda

Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė

Kompozitorius Edvinas Vasiljevas

Pastatymų dalies vedėjas Vytas Aleknavičius

 

Vaidina Vilija Gruodytė, Viktorija Miliauskaitė, Auksė  Naujokienė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Ramūnas Šeputis

 

Nors Keren Klimovsky pjesę „Jūs užstojate man vandenyną“ parašė  dar 2011 m., tai bus jos pirmasis pastatymas teatro scenoje.

„Nenuostabu, kad būdama 23-jų norėjau ir parašiau pjesę apie meilę, nors ir tokia aštria, groteskiška forma. Perskaičiusi ją dabar, po 15-os metų, supratau, kad pjesė visai ne apie meilę, bet priešingai – apie meilės neįmanomumą. Apie meilės baimę, apie smulkmenas, racionalų jos atsisakymą, apie savanaudišką meilę, kuri negali pakęsti laiko išbandymo, ir mirtį dėl meilės stokos.

Visi pjesės veikėjai trokšta meilės, bet nesugeba mylėti. Tikriausiai todėl, kad jie apsėsti meilės fantazijų, kurios neatsižvelgia į kitą, gyvą žmogų su savo problemomis, baimėmis, trūkumais.

Dabar matau, kad tai tekstas apie mūsų kartą, kuriai suteikta visiška laisvė. Bet tai nepadarė mus  laimingesniais, ir mes vis dar nesuprantame kaip pasinaudoti šia laisve. Tarsi trinamės vienas į kitą savo skausmu ir dar labiau skaudiname vienas kitą (nepriklausomai nuo to, ar sukūrėme šeimas

ar gyvename vienišių gyvenimus).

Pjesėje yra kažko ir apie vyresniąją kartą. Visada nerimavau dėl meilės tarp vyresnio amžiaus žmonių temos, jų santykių. Galbūt todėl, kad artėjant pabaigai viskas dar labiau paaštrėja, kai mirtis priartėja ir pradeda reikalauti savo teisių į tave. O gal todėl, kad šita patirtis yra nuo manęs toli: tarsi mėginu tai ant savęs primatuoti, ir dėl šito nuotolio kažkas gimsta.

Tačiau vyresnioji karta šioje pjesėje matuojama mūsų kartos akimis. Juk labai norėjome įrodyti, kad mes geresni už savo tėvus, kad mums pavyks tai, kas jiems nepasisekė. Bet ar pavyko? Kitaip nei jiems –  taip, bet, galbūt, tai nėra „geriau“, o paprasčiausiai „kitaip „blogai“? Pasirodo, mes, žmonės, dar nesugalvojome, kaip su ja sugyventi, su šita meile. Gavosi liūdna pjesė. Bet, tikiuosi, ne beviltiška. Todėl man buvo svarbu pabrėžti situacijų komiškumą – kad būtų galima pasijuokti. Nes kol galime juoktis iš savęs, tol turime viltį...“. (K. Klimovsky)

 

Pjesės autorė Keren Klimovsky gimė Maskvoje, o šiuo metu gyvena Švedijoje.

Klaipėdos pilies teatre režisierius Alvydas Vizgirda yra pastatęs K. Klimovsky pjeses „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (2017 m.) ir „Našlė, neužauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.).

 

Premjera – 2024 m. lapkričio 20 d.

Spektaklio trukmė ~ 1 val. 30 min. (be pertraukos)