Šios dienos daina: Abor & Tynna - Baller [žodžiai / lyrics] Eurovision 2025 Germany

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena šių metų Eurovizijos, kuri, sakyčiau, man patiko, nes tikriausiai ir vėl šiek tiek neatitinka šio konkurso formato, bet ir netampa pajuokos objektu. Abor & Tynna – tai duetas, kurį sudaro brolis ir sesuo. Jų muzika apibūdinama kaip pop, hiphopo ir elektroninės muzikos mišinys. Duetas išgarsėjo Vokietijoje, o jų pasirodymas nacionalinėje Eurovizijos atrankoje su daina „Baller“ sulaukė didelio susidomėjimo. 2025 m. jie atstovaus Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse.

 

Abor & Tynna – tai duetas iš Austrijos, kurį sudaro brolis ir sesuo: Atila (g. 1998) ir Tiundė Bornemisa (g. 2000). Duetas susiformavo 2016 m. ir jau spėjo išgarsėti ne tik Austrijoje, bet ir Vokietijoje. Duetas daugiausiai savo kūrinius prodiusuoja Berlyne, tad natūralu, kad jie atstovaus Vokietijai Eurovizijos dainų konkurse. Dueto kilmė siejama su Rumunija ir Vengrija, o jų ankstyvąją muzikinę patirtį stipriai nulėmė tėvas, violončelininkas iš Vienos filharmonijos.

 

Žinote, kuo man patiko ši daina ir pasirodymas? Ogi tai, ką pamačiau, manding, neturi jokios aiškios struktūrinės sceninės choreografijos, nes mergina tiesiog laisvai „taškosi“ scenoje ir plaikstosi plaukais bei dainuoja elektroninę, labai įsimenančią melodiją, pagal kurią norisi irgi taip nevaržomai judėti. Manau, jog tai puiku, sakyčiau, tai šioks toks pasipriešinimas tai struktūruotai, teatralizuotai ir į šou pasirodymus surežisuotai Eurovizijos dainų daliai, kuri dažnai balsus pritraukia dėl efektų, o ne dėl paties atlikėjo charizmos, laisvės ir dainos. Manau, jog „Baller“ taps vienu mėgstamiausiu šio sezono kūriniu.

 

Abor & Tynna – Baller

[lyrics / žodžiai]

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

 

Kreidesilhouetten auf dem Trottoir

Zwischen uns ein Tatort wie bеi CSI

Hast „Baby, tut mir leid“ gesagt zum erstеn Mal

Hätt wissen soll'n, dass das das Ende von uns war

 

Du setzt 'n Punkt nach dem Satz, als hättst du mich nie gekannt

Also wechsel' ich Parfums und kauf' mir neues Gewand

Ich krieg' wieder diesen Drang, ich will den Weltuntergang

Ha, ich glaub', das war's, I shoot for the stars

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

See upcoming pop shows

Get tickets for your favorite artists

You might also like

Abor & Tynna - Baller (English Translation)

Genius English Translations

Bara Bada Bastu

KAJ

C’est La Vie

Claude

 

Ich seh' die Sternensplitter auf meiner Haut wie Glitzer

Hab' gelernt, was mich nicht killt, macht mich nur schicker

Würdest du für mich immer noch 'ne Kugel fang'n?

Weil deine Waffe ist jetzt in meiner Hand

 

Ich setz' 'n Punkt nach dem Satz, als hätt ich dich nie gekannt

Und dann wechsel' ich Parfums und kauf' mir neues Gewand

Ich krieg' wieder diesen Drang, ich will den Weltuntergang

Ha, ich glaub', das war's, I shoot for the stars

 

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

Ich baller' Löcher in die Nacht

Sterne fall'n und knall'n auf mein Dach

Es tut noch bisschen weh, wenn ich dich wiederseh'

Aber ich komm' nie wieder, egal was du mir sagst

 

Ich baller', la-la

Ich baller', la

La-la-la-la-la-l

 

Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Saint "Ariadnė"

 

Jennifer Saint. „Ariadnė“ – Vilnius: Alma littera, 2023. – p. 396.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Netikėtas ankstyvojo šio pavasario mano skaitinys – britų rašytojos Jennifer Saint romanas Ariadnė (angl. Ariadne), kurį į lietuvių kalbą išvertė Egidijus Zaikauskas, o išleido Alma littera. Romano neplanavau skaityti, tačiau teko dėl tam tikrų priežasčių, bet galiausiai užvertęs knygą nesigailėjau šios skaitymo patirties. Pastaruoju metu stebiu didelį moterų rašytojų madą rašyti dėl vienos ir tos pačios priežasties, t. y. troškimas prisiimti kažin kokią istorinės prarastos tiesos ieškotojų vaidmenį ir rekonstruoti mituose bei istorijoje nutildytus moterų balsus. Pasaulis pastaruoju metu pakvaišęs dėl Antikos moterų, o lietuvių leidyklas imasi versti jų kūrinius. Štai kitos britų rašytojos Pat Baker lietuvių kalba pasirodę kūriniai Mergelių tyla (Baltos lankos, 2022), Trojos moterys (Baltos lankos, 2023) bei amerikiečių Madeline Miller Kirkė (Baltos lankos, 2023) ir kiek LGBTQ temomis susieta Achilo giesmė (Baltos lankos, 2021) tik ir liudija, jog moterys solidarizuojasi su Antikos personažėmis ir pasinaudodamos Homero, graikų mitų pasakojimais sukuria savas interpretacijas ir kiek feministines perspektyvas.

 

Pati Jennifer Saint taip pat laikosi šio diskurso ir jau per penkerius metus sukūrė ne tik Ariadnę, bet ir Elektra (Alma littera, 2023), Atlanta, Hera (tikriausiai laukia ir jų vertimai į lietuvių kalbą). Panašią tendenciją galima matyti ir tarp lietuvių moterų rašytojų, kurios taip pat žvelgia į moterų istorinius paveikslus ir pastaruoju metu solidarizuodamos kuria panašia inspiracija, pvz., Ilona Skujaitė Karo nuotaka (Alma littera, 2024), Sonata Dirsytė Išdidumo kalinė. Nesantuokinės Žygimanto Senojo dukros istorija (Alma littera, 2024), Dalia Staponkutė Vivat Regina! (Apostrofa, 2024) ir, atrodo, jog tai toli gražu ne pabaiga. Šios knygos paprastai būna labai populiarios arba bent jau vidutiniškai populiarios, kad leidyklos imtųsi jas leisti, tačiau jų meninė vertė ir kokybė toli gražu nėra vienodi.

 

Jennifer Saint Ariadnė pasakoja apie daug kam žinomą mitą apie Kretos Labirinte, kurį suprojektavo genijus Dedalas, kalinamą karaliaus Minojo ir Helijo dukters Pasifajos sūnų Minotaurą. Tais laikais Kreta buvo iškili dėl Minojo, Dzeuso ir Europos sūnaus, galybės, pastarasis buvo užkariavęs pačius Atėnus ir iš ten kasmet plukdydavosi jaunuolių, kuriuos suleisdavo į Minotauro labirintą, kad jis juos suėstų. Paprastai žinome šioje istorijoje didvyrį Tesėją, kuris padedamas Ariadnės, Minojo dukters, kuri įduoda jam siūlą, kad nepaklystų Labirinte, ir jo pergalę prieš pabaisą, tačiau romano autorė visgi susitelkia į Ariadnę ir jos jaunėlę sesę Fedrą. Romane pasakojama būtent šių seserų balsais. Abi stebi despoto tėvo viešpatavimą ir motinos depresiją dėl mylimo Minotauro baisumo, tačiau subrendusios, bet vis dar labai jaunos, jos palieka Kretą dėl sudrebinusių dviejų tragedijų: Dedalas su Ikaru pabėga iš Kretos, Minotaurą nužudo Egėjo sūnus Tesėjas, su pastaruoju pasprunka Ariadnė, o vėliau ir jaunėlė Fedra.

 

Jennifer Saint viską perteikia Ariadnės ir Fedros perspektyvomis, todėl romanas pavyko gana patetiškas. Akivaizdu, kad autorė neturėjo didelės išeities, tik pavaizduoti mituose vaizduojamas moteris kaip gudrias, įžvalgias ir kur kas labiau perprantančias vyrus, nei vyrai moteris. Tai šiek tiek keista, turint galvoje, kur ir kaip Ariadnė ir Fedra atsiduria, neturėdamos išsilavinimo (nors rašyti visgi mokėjo, tą liudija Fedros paliktas raštelis), augusios baisingojo ir nemylimo tėvo šešėlyje, jos stebuklingai išsisuka iš mirtingųjų vyrų sudarytų situacijų. Dar geriau – autorė projektuoja leitmotyvą, jeigu ne Ariadnės siūlas, tas Tesėjas tikriausiai būtų gavęs galą ir iš jo nebūtų jokio didvyrio. „Kai rytoj įžengsi į Labirintą, pririšk jo galą prie durų, vos jos užsivers tau už nugaros. Eidamas tvirtai laikyk siūlą, nes be jo niekada nerasi kelio atgal. Patikėk, antraip tikrai neįmanomą. Bus tamsu, taip tamsu, kad neįžiūrėsi nė savo nosies galiuko. Tavo vėzdą paliksiu prie durų, nes rytoj galėsi ten įeiti. Vidun tavęs nelydės nė vienas sargybinis, nė vienas kretietis nekels ten kojos, tad nėra pavojus, kad jį kas ras. Jei kas iš įkaitų spruks gilyn į Labirintą, ten ir mirs. Liepk jiems likti vietoje, leisti tau eiti pirmam. Eik tiesiai. Nesigręžiok (p. 99).“

 

Apskritai J. Saint kuria tartiufišką Tesėjo didvyrio asmenybės tipą, kuriam nesvetimas egoizmas, narciziškumas ir perdėtas savo žygių sureikšminimas ir pagražinimas. Pirmieji 100 puslapių žada lyg ir akivaizdžią Fedros, Ariadnės ir Tesėjo meilės trikampį, tačiau netrukus sužinome, kad Tesėjui labiausiai rūpi tik jo atėniečių ir aplinkinių polių pripažinimas, jis šoumenas, siekiantis nustebinti, apstulbinti ir, tiesą sakant, nelabai turi sąsajų su Antikos Tesėjo įvaizdžiu, kurių pasakojimuose nebuvo perteikta Tesėjo galima tamsioji pusė. Autorė instinktyviai, regis, naudojasi feministine schema – visi didvyriai vyrai, kurie Antikoje buvo šlovinami ir sulaukė dramaturgų, dainių dėmesio, yra niekšai, garbėtroškos ir despotai. Tokį galimą apibūdinti melagių melagį Tesėją ir Minoją.

 

Iš teigiamų vyrų personažų žmogiškiausias pasirodo vyndarystės ir ekstazės dievas Dionisas, kuriam rūpi žmonės, nes pats buvo atstumtas dievų, patyrė Heros prakeiksmą, jo motina buvo sudeginta Dzeusui pasirodžius tikruoju pavidalu. Savotiškas našlaitis jis klajojo po žemę, kol galiausiai sutinka Ariadnę. „Dievai tiek daug nepastebi, kai į žemę leidžiasi su žaibais ar šuoliuoja pasivertę kilniais žvėrimis. Man patinka pažinti šalį, pajusti skirtumus. Jei mane užrištomis akimis nuleistų į tuziną vietų žemėje, galėčiau pasakyti, kur esu, vien iš to, kaip vėjas glosto mano odą (p. 367).“ Romantizuotas ir sužmogintas Dioniso paveikslas su menadėmis iš esmės skiriasi nuo chaotiško ir laukinio dievo įvaizdžio, kokį galime paprastai matyti antikiniuose pasakojimuose, o nuo vyno apkvaitusios menadės tampa draskytojos ir kraujo aukotojos.

Jennifer Saint

 

Ariadnė kaip literatūros kūrinys nepaprastai enciklopedinis, priešingai nei M. Miller romanuose, čia nemažai autorė apjungia kitų mitinių pasakojimų, kurie sudaro nemenką dalį graikų mitologinį pasaulį. Čia sužinome ir apie Hado karalystę, ir apie Heraklį, ir apie Persėją, ir Dioniso gimimo istoriją, ir apie jūrų pabaisą Scilę, Kretos ir Minotauro pasakojimą, apie Atėnų šventyklas, pasirodo Medėja ir kt. Sakyčiau, romanas neblogas būdas pasitikrinti šiuos besijungiančius mitologinius fragmentus į vientisą pasaulį, kurį gana neblogai sukuria J. Saint.

 

Visgi romanas itin lengvai skaitomas, nes parašytas populiariosios literatūros stiliumi, neapsunkinant skaitytoją neaiškumais ar aliuzijomis. Rašytoja kruopščiai linkusi viską pažodžiui paaiškinti, atskleisti lyg rašytų vidurinės mokyklos gimnazistams, kur nuolat reikia priminti jau išmoktas Antikos mitologijos pamokas, akcentuoti moterų emocinius patyrimus, juos aiškinti. Toks stilius patetiškas, šiek tiek infantilus, nepaliekantis neaiškumų ar kokių nors interpretavimo galimybių. Tiesa, kai kurie stiliaus viražai skamba itin šiuolaikiškai ir, atrodo, iškrentantys iš vientiso stiliaus kontekstų (o gal tai dėl vertimo į lietuvių kalbą?), pvz. „Tuo metu vyną gurkšnojęs Kiniras, išgirdęs Tesėjo žodžius, net paspringo. Raudoni lašai ištiško ant jo drabužių ir virto ekstravagantiškomis violetinėmis dėmėmis (p. 56).“  Ekstravagantiškos dėmės gal Juozo Statkevičiaus naujojoje kolekcijoje ir bus, nežinau. Romane viskas ir taip akivaizdu: kas yra geri veikėjai, kas yra blogi. Norėjosi sakyti, kad moterys visais atžvilgiais yra aukos, tačiau autorė meta tūzą ir sukuria pikčiurnos raganos Medėjos paveikslą taip išbalansuodama vyrų – moterų kaip juodųjų ir baltųjų ringą, tačiau toji užguitų moterų situacija visame romane pernelyg akivaizdi.

 

Ariadnė palieka kaip romanas Antikos nuotykių įspūdį, kuriame galima patirti ir išgyventi tuos pačius pasakojimus iš kiek kitokios perspektyvos. Tokie pažirę populiarūs kūriniai tampa ir mados reikalu, ypač po #metoo skandalų, tas moterų autorių troškimas pasinaudoti istorinių moterų balsais tampa pamažu laikmečio literatūros tendencija, o tendencija šablonu ir literatūros schema. Matyt, šiuo laikmečiu mums to reikia ir leidyba smarkiai tuo naudojasi. Kokia Ariadnės atmetimo grėsmė? Visgi žiūrint į tą srautą sunku išskirti, kuo Jennifer Saint romanas yra unikalus ir originalus. Kūrinys skirtas populiarinti Antikos kultūrą dėka feminizmo, romanas kaip patetiškas nuotykis, atliekantis edukacinę ir pramoginę funkciją, tačiau tikriausiai ne daugiau. Menine teksto prasme jis nelabai skiriasi nuo kitų panašių romanų, todėl paskaitę vieną kitą panašų kūrinį, galima prarasti susidomėjimą šiomis istorijomis dėl dviejų priežasčių: veikėjai kuriami pagal vyro ir moters amžiną priešpriešą, todėl jų rekonstrukcija iš esmės negalima, tik pratęsiama toji pati kova per labai schematiškus veikėjų portretus, o antra – pats kūrinys irgi labai schematiškas, nuspėjamas, elementarus. Jeigu reiktų ieškoti tikrai įdomios literatūrinės mitų interpretacijos tiek pačia istorija, tiek pasakojimo forma, nė nemirkteldamas siūlyčiau novatorišką kanadiečių autorės Anne Carson Raudonos autobiografija (Rara, 2021).

 

Jūsų Maištinga Siela

2025-ieji – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metai

 

Sveiki,

 

2025-ieji metai Lietuvoje paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640) ir Baroko literatūros metais, nes šiemet minimos M. K. Sarbievijaus poezijos rinktinės „Trys lyrikos knygos“ 400-osios metinės. Ši sukaktis yra ypatingai svarbi, nes M. K. Sarbievijus buvo vienas žymiausių baroko epochos lotyniškai rašiusių poetų, o jo kūryba turėjo didelę įtaką Europos literatūrai. Be to, šie metai skirti ir baroko literatūros reikšmės Lietuvoje įvertinimui, siekiant atkreipti dėmesį į šį svarbų Lietuvos literatūros laikotarpį ir jo kūrėjus, puoselėti Lietuvos kultūros paveldą bei stiprinti kultūrinį identitetą. Tai puiki proga prisiminti ir įvertinti šį svarbų Lietuvos literatūros laikotarpį bei jo kūrėjus.

 

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XVII amžiaus poetas, išleido keletą reikšmingų kūrinių, kurie turėjo didelę įtaką ne tik to meto, bet ir vėlesnei Europos literatūrai. Jo garsiausias veikalas – „Trys lyrikos knygos“ (1625 m.), lotynų kalba parašytas poezijos rinkinys, kuris išgarsėjo visoje Europoje ir pelnė jam „sarmatų Horacijaus“ vardą. Šiame rinkinyje Sarbievijus demonstravo aukštą poetinį meistriškumą, derindamas antikinės poezijos tradicijas su krikščioniškomis vertybėmis. Be to, jo kūryba yra išleista rinkinyje: „Lemties žaidimai: poezijos rinktinė“.

 

Sarbievijaus ryšys su Vilniaus universitetu yra labai glaudus ir reikšmingas. Jis ne tik studijavo Vilniaus akademijoje, bet ir vėliau joje dėstė, prisidėdamas prie universiteto intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo. Jo veikla universitete turėjo didelę įtaką studentų ugdymui ir humanitarinių mokslų plėtrai. Sarbievijus, būdamas talentingu poetu ir eruditu, paliko gilų pėdsaką Vilniaus universiteto istorijoje, o jo kūryba ir toliau yra svarbi Lietuvos ir Europos kultūros paveldo dalis. 2025 metais, minint Sarbievijaus poezijos rinktinės „Trys lyrikos knygos“ 400-ąsias metines, Vilniaus universitetas aktyviai dalyvauja renginiuose, skirtuose šiam iškiliam asmeniui ir baroko literatūrai.

 

Maištinga Siela

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, jo portretas ir knygos „Trys lyrikos knygos“ (1625) titulinis viršelis

Filmas: "Žvaigždės pranašauja" / "Wishing on a Star"

 

Sveiki,

 

Su novatoriškai keistu režisieriumi Peter Kerekes jau esu susidūręs, kai žiūrėjau jo keistą pusiau vaidybinį, pusiau dokumentinį filmą „107 motinos“ (2021), buvau pamiršęs, kad tai tas pats režisierius, kurio filmą „Žvaigždės pranašauja“ (angl. Wishing on a Star) (2024) pamačiau šių metų Kino pavasaryje. Istorija pasakoja apie iš tikrųjų Italijoje egzistuojančią astrologę Luciana de Leoni D'Asparedo, kuri sudarinėja sava sistema keistas pranašystes savo klientams, kurie trokšta meilės, laimės, pinigų, nuotykių, išgijimo. Pasitelkdama numerologiją ir astrologiją, ji siūlo savo klientams būtinai kur nors vykti per savo gimimo dieną ir ten ypatingai praleisti savo gimimo laiką.

 

Filmas išties keistokas, čia kaip ir „107 motinos“ filme, mes matome veikėjų kartoteką. Režisierius gavo leidimą sekti jų gyvenimus ir kurti istorijas, kurios iš vienos pusės atrodo labai tikroviškos, o iš kitos pusės labai sunku patikėti, kad tai dokumentika. Peter Kerekes, sakyčiau, įdomus tuo, kad išgauna balansą tarp vaidybos ir dokumentikos, tad jo filmo neįrėminsi nė į vieno žanro rėmus.

 

Visgi filmas man sukėlė emocijų. Labai gerai, kad filmą stebėjau kino teatre, nes namuose būtų sudėtingiau pažiūrėti tokį lėtai ir fragmentiškai lipdomą troškiamų pokyčių ir gyvenimo lemties vedamų istorijų kaleidoskopą. Filme mes sutinkame dvynes, kurios trokšta kūdikio, dviejų mažamečių motiną, kuri trokšta, kad mėsininkas vyras ją vėl mylėtų, pensininkę, kuri po valdingos motinos mirties ryžtasi pagaliau gyventi dėl savęs, todėl išsimaudo nelegaliai ežere... Man asmeniškai juokingiausias buvo tas senstelėjęs laidojimo biuro savininkas sūnus, kurio gyvenimą kontroliuoja sena motina ir spaudžia jį turėtų žmoną ir anūkų, tačiau visas būsimas marčias yra linkusi atstumti. Stebino komiškas sūnaus besąlygiškas paklusnumas motinai, jo pakasimas po smėliu, tarsi jis vis dar būtų ketverių metukų ir niekas nebūtų pasikeitę.

 

Režisieriui pavyko išgauti šiomis istorijomis nostalgiškai užstrigusius žmones, ištroškusios gyvenimiškų pokyčių ir nuotykių. Atrodo, kad tikri žmonės filme tampa savo pačių karikatūromis, bet efektas žiūrovui toks – jog jie drąsūs ir bebaimiai, nebijo būti komiški bepročiai, neturintys prarasti nieko, todėl leidžiasi valdomi astrologinių pranašysčių, kad šitaip suardytų savo tikrovės nuobodulį ir trūkumus, kad galėtų sukurti save iš naujo, pajusti naują gyvenimo įdomumo impulsą. Vieniems pavyksta, kitiems nelabai. Man asmeniškai tai filmas apie peržengiamas ribas, kurių trokštame kiekvienas, todėl susigalvojame to priežastis, o to priežastis gali būti itin paprasta – apsilankymas pas astrologę, kuri ir suteikia tą impulsą keisti ir keistis. Maniau, kad filmas prailgs ir jis man nepatiks, bet filmo pabaigoje, nusidriekus šių istorijų panoramai, atsiveria kažkoks sunkiai paaiškinamas gyvenimo prasmės kodas: viskas įmanoma, jeigu tik išdrįsti į viską spjauti ir leidiesi į nuotykį, kurio rezultatas ne toks jau svarbus, kur kas svarbesnis patyrimas ir ateinantys nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: Seniausi Europos universitetai, kiekvienos šalies / Europe’s Oldest Universities That Are Still Open, map

 

Seniausi Europos universitetai, top 10:

1.Bolonijos universitetas (Italija). Įkurtas 1088 m.

2.Oksfordo universitetas (Jungtinė Karalystė). Įkurtas apie 1096–1167 m.

3.Salamankos universitetas (Ispanija). Įkurtas 1134 m.

4.Paryžiaus universitetas (Prancūzija). Įkurtas apie 1150 m.

5.Kembridžo universitetas (Jungtinė Karalystė). Įkurtas 1209 m.

6.Padujos universitetas (Italija). Įkurtas 1222 m.

7.Neapolio Federiko II universitetas (Italija). Įkurtas 1224 m.

8.Sienos universitetas (Italija). Įkurtas 1240 m.

9.Karolio universitetas Prahoje (Čekija). Įkurtas 1348 m.

10.Jogailos universitetas Krokuvoje (Lenkija). Įkurtas 1364 m.

 

Vilniaus universitetas iš Baltijos šalių pats seniausias ir jis įkurtas 1579 metais.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Matthew Herbert (as Doctor Rockit) – Café De Flore (Kino pavasaris 2025, muzika)

 

Sveiki, skaitytojai,

Daugelis, kurie 2025 metais lankotės ar lankėtės Kino pavasaryje, tikriausiai girdėjote ir šių metų Kino pavasario pagrindinę festivalio muziką, kuri priklauso Matthew Herbert (as Doctor Rockit) – Café De Flore.

„Café de Flore“ yra daina, kurią atliko Doctor Rockit. Daina buvo išleista 2000 m. albume „Indoor Fireworks“. Daina yra apie Paryžiaus kavos barą „Café de Flore“. Daina yra populiari tarp bohemiškos Paryžiaus auditorijos. Daina „Café de Flore“ buvo panaudota 2011 m. to paties pavadinimo Kanados filme „Café de Flore“ (režisierius Jeanas-Marcas Vallée). Filmas pasakoja dviejų nesusijusių istorijų apie meilę ir likimą istoriją, o daina naudojama kaip pasikartojantis motyvas visame filme. Filmas buvo gerai įvertintas kritikų, kurie gyrė jo vizualumą, muziką ir pasakojimą. „Café de Flore“ buvo ypač giriamas už atmosferos ir emocinio gylio sukūrimą filme. Šiemet šis garso takelis tapo Kino pavasario pagrindine melodija, tiesa, ne pirminė versija, bet remix, kuris, sakyčiau, man labiau patinka už originalą.

Matthew Herbert yra britų elektroninės muzikos atlikėjas, prodiuseris ir DJ, žinomas dėl savo eksperimentinio ir koncepcinio požiūrio į muziką. Jis gimė 1972 m. Didžiojoje Britanijoje ir pradėjo muzikinę karjerą 1990-ųjų pradžioje. Herbertas išgarsėjo dėl savo neįprastų garsų naudojimo, dažnai įtraukdamas kasdienius objektus ir aplinkos įrašus į savo kūrinius.

Jis išleido albumus ir EP įvairiais slapyvardžiais, įskaitant Doctor Rockit, Radio Boy ir Mr. Vertigo. Kaip Doctor Rockit, jis sukūrė tokius albumus kaip „The Music of Sound“ (1996) ir „Indoor Fireworks“ (2000), kuriuose derina elektroninę muziką su džiazo ir downtempo elementais.

Herbertas taip pat yra žinomas dėl savo politinio aktyvizmo, kuris dažnai atsispindi jo muzikoje. Jis yra išleidęs albumus, tyrinėjančius tokias temas kaip vartotojiškumas, karas ir maisto pramonė.

Per savo karjerą Herbertas bendradarbiavo su įvairiais atlikėjais ir grupėmis, įskaitant Róisín Murphy, Björk ir The Invisible. Jis taip pat sukūrė muziką filmams ir televizijos laidoms. Šiandien siūlau paklausyti priminės versijos ir Café De Flore – Charles Webster Remix.

Pirminė 2000-ųjų versija.

 

Café De Flore – Charles Webster Remix, skambanti Kino pavasaryje 2025

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aistė Pilvelytė apie savo pasirodymus "Eurovizijoje" ir ateities planus

 

„Tu esi Lietuvos žvaigždė, į tavo koncertus eina daug žmonių, esi mylimas, o „Eurovizijoje“, tarkim, užimi paskutinę vietą. Mėsmalė, daug apkalbų, žinomi žmonės bijo šio konkurso. Pirmą kartą dalyvavau 17-os metų, net nesupratau, ką ten darau. Jauna, turinti balsą, bet neturinti vidinės brandos, žiūriu į tą pasirodymą, jis nieko netransliuoja. Bet tu taip pradedi savo kelią – nuo paskutinės vietos iki... antros. Ir tas antras numeris labai geras. Nes tu daug atsakomybės nusiimi, o antras likęs pasirodymas dažniausiai geresnis nei pirmas. <...> Dalyvausiu, kol širdis gyva. Gyvenimas trumpas, po 40-mečio dar greičiau laikas bėga.“ Aistė Pilvelytė

Maištinga Siela