Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela

Spektaklis "Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki,

Esu didelis poeto Donaldo Kajoko kūrybos gerbėjas. Šitokia krištoline ir atvira kalba išgauti prasmės esenciją, atverti paprastas tiesas per vynuogių kekę („jos saldžios, nes svetimos“), apsnigtas nueinančias moteris, per tariamų veikėjų pasikalbėjimus, bites ir valtis, senėjimą gali ne kiekvienas. Manau, jis vienas mėgstamiausių lietuvių poetų, tad ir spektaklį pagal jo eilėraščius „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“, kurį režisavo Klaipėdos pilies teatro režisierius ir įkūrėjas Alvydas Vizgirda, iškart patraukė mano dėmesį. Šiemet Klaipėdos pilies teatras mini 40 savo egzistavimo jubiliejų, todėl pavasarį pasirodė ištisa serija jų sukurtų spektaklių retrospektyva, įskaitant ir šį.

Tiesą sakant, tikėjausi jaukaus ir intymaus aktorių skaitymo su galbūt kokiais nors siužetiniais intarpais. Spektaklio naratyvas absoliučiai poetinis, paremtas Donaldo Kajoko eilėmis ir ritminio ir šiek tiek dainuojančio teatro elementais. Scenoje veikia 4 bevardžiai veikėjai, 4 aktoriai: Regina Šaltenytė, Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis ir Jonas Baltokas. Šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis pasirodymas primena poetizuotą kvarteto performansą, kuriame įvairiomis nuotaikomis ir ritmais besijungiantys tekstai „išaudžia“ poetizuotą Donaldo Kajoko lyrikos pasaulį.

Scenografijoje – vienas didžiulis veidrodis, portalas į anapusinį pasaulį, tą, kurį stengiamės pažinti, o senovinės vynuogių medinės dėžės sudėliotos kaip traukinio vagonai, veidrodyje jie prasitęsia, pastarosios tampa aktoriams atramomis, o bendram pasirodymui suteikia išskirtinių simbolių. Gražiai aktoriai artikuliuoja eilėraščių prasmes, ypač aktorė Regina Šaltenytė, kuri žodžiams suteikia išskirtinio jausmingumo.

Tiesa, mano paties santykis su spektakliu nevienareikšmiškas, nes pirmoji pusė žiūrėjosi gana sudėtingai, įsijausti taip pat nebuvo labai lengva, kai kada tekstai mano ausimis skambėjo šiek tiek per tyliai, tad dalies teksto nesupratau, tačiau antroji spektaklio dalis išsigrynino ir man pradėjo patikti. Dalį D. Kajoko tekstų atpažinau, dalis buvo naujiena. Sunkiausia, manyčiau, buvo režisūrinė viso bendro spektaklio tekstūra ir atmosfera, nes koncepcija jungėsi gana eklektiškomis nuotaikomis ir visi tie perėjimai iš vienos prasmės ir nuotaikos į kitą, sakyčiau, ne visada pavykdavo, suardydavo staiga scenoje įsivyravusį intymumą, bet būta ir gražių momentų. Kam reikėjo užtraukti tą baltą skraistę ir ją atitraukti? Kokią ribą ir dinamiką ji turėjo nešti? Paslėptas veidrodis ir tiesa nuo žiūrovo, vėl jos atidengimas? Aktoriai įterpė ir dainuojamų elementų, pvz., bardiškos gitaros melodijų, smuiko elementai ar folklorinės dainavimo jungtys su D. Kajoko tekstais.

Visumoje spektaklis man pasirodė fragmentuotas, koncepcija aiški tik iš pažiūros: žmogaus pastangos, kai dega tavo vynuogienojai, prieš akis griūva visas tavo trapus gyvenimas ir prasmė, kas lieka? Tik melstis ir dainuoti, ieškoti už tragedijos tikrosios praradimo prasmės, kurios D. Kajoko eilėmis atsiskleidžia sakraliai yra pripildytos biblinių prasmių. Atskiri tam tikri skaitymo fragmentai buvo labai subtilūs ir gražūs, visumoje, suprantu, turėjo suskambėti kaip simfonija, tačiau būtent to naratyvo, besijungiančių paties spektaklio režisūrinių fragmentuotų momentų ne itin pajutau, nors pastangų įdėta nemažai. Tai nėra pramoginio braižo skaitiniai, manau, turite mėgti poeziją, nesiužetinį, bet poetinę spektaklio tekstūrą, tad „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ bus kaip tik jums.

Maištinga Siela

Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 102: apie gyvenimo laiko suvokimą kino teatro salėje

 

Laba diena, praeiviai,

 

Šiandienos suvokimas sėdint kino teatre ir žiūrint „Pietinia kronikas“ buvo toks: kaip gera eiti koja kojon su visuomene, su tomis klišėmis, su tuo, kas madinga, apie ką visi kalba, supranta, turi savo nuomonę; tai, kas mus iš esmės jungia – populiariausias visų laikų lietuviškas filmas, kurio seansai jau traukia tikriausiai trečią mėnesį. Tos jungtys kartais neaptariamos, bet jos veikia saugiai kaip socialinės-kultūrinės atramos, tad atėjus čia, į „Maištingą sielą“, galiu dalytis tuo, ką, atrodo, atradau, suvokiau arba nesuvokiau, tiesiog praslydau pro paviršių ir tik susidrumsčiau. Šiandien, toje salėje, patogioje kėdėje, atėjo suvokimas apie laiką, apie tai, kad skirtingi gyvenimo etapai atrodo kaip kompiuteriniai kambariai, kuriuos savaip išeini. Ir tas ėjimas, kuris retsykiais atrodo toks juodas, nepamainomas, nepermaldaujamas, iš tikrųjų sukarikatūrintas tampa kaip gyvenimo filmas (kaip kad iš kokių 90-ųjų), iš kurio laikui bėgant taps tik detalės, dėl kurių kažkada raudojai kaip prie sukiužusios valties pernelyg įsijautęs į aukos žaidimą; išties taps tik detale, kokia nors automagnetolos prisivėlusia juostele, kuri kels nuostabą, kad gyvenome šitokiomis sureikšmintomis sąlygomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jubiliejinis Kino pavasaris 2025: festivalio pabaiga, patirtys, kritika, pagyrimai, įspūdžiai, pastabos

 

Sveiki, Kino pavasario gerbėjai,

 

Dar vieneri Kino pavasario metai ir dar vienas įsimintinas festivalis. Pažiūrėjau kiek daugiau nei 10 filmų, bet man festivalis tikrai nesibaigė ir su jo pratęsimais esu numatęs tikrai dar ne vieną seansą ir kino filmą, kurį tikrai pažiūrėsiu.

 

Kaip visada noriu pasidžiaugti, jog Kino pavasaris yra tradicija. Tradicija eiti į kiną, planuoti, žymėtis, patirti, išgirsti, pamatyti, mąstyti, stebėtis ir erzintis, žinoma, taip pat. Kuo šie Kino pavasario metai buvo įdomūs ir neįdomūs? Apie tai šiek tiek brūkštelsiu į paraštes.

 

Pirmiausia gal pradėsiu nuo pastabų ir šiokių tokių priekaištų. Nežinau, kaip vilniečiai ir kiti miestai, tačiau Klaipėdoje kaip niekad pristigo Kino pavasario sklaidos. Gal nebeapsimoka reklamuoti? Nebemačiau mieste nė vienos afišos, kviečiančios į festivalį (gal jų ir būta, specialiai pasidairydavau, bet neaptikau). Kiek žinau „Arlikine“, Klaipėdos Kultūros fabrike, tikrai būta iškabų ir reklamų, tačiau man tai kitas miesto galas, todėl dažniausiai filmus žiūrėdavau Forum Cinemas kino teatre (švieslentėse kai kada skelbdavo Kino pavasario festivalį). Žinokite, buvo labai nyku. Žmonių iki dešimties, rečiau iki 20-25, tad salė būdavo pustuštė, nepriklausomai nuo savaitės dienos. Jokių skrajučių, jokių programėlių prie įėjimo ar kasos aparatų – nieko. Gerai, kad dar internete gali įeiti ir pasitikrinti, pasižiūrėti, o būdavo metai prieš karantiną! Pasitikdavo jaunimas šypsenom, palinkėjimais, balsadėžėm, saldainiais, būta ir pristatymų. Jautėsi šventė. Anksčiau.

 

Na, bet ne į žmones ateini pasižiūrėti, o gero autorinio kino. Labai patiko tie moters balso (Rasa Samuolytė?) įrašai prieš filmus, kurie keliolika sakinių nusakydavo Kino pavasario esmę, kodėl žmonės traukia pasižiūrėti nekomercinio kino. Tuos įrašus reiktų publikuoti Kino pavasario puslapyje kaip edukaciją! Žinoma, patiko ir šių metų pagrindinė muzika iš filmo „Cafe de Flore“.

 

Filmai? Kaip čia pasakius? Iš jubiliejinių metų tikėjausi kur kas daugiau. Praktiškai tai buvo silpniausias Kino pavasario sezonas nuo kokių 2009 metų, kai į jį pradėjau vaikščioti. Į pagrindinę Klaipėdos programą sugrūsti „pakomercinti“ filmai. Pirmasis, kurį pamačiau – danų filmas „Tylieji“. Eilinė banko apiplėšimo istorija, kurią galima pasižiūrėti per komercines televizijas. Kam tokius kišti į autorinio kino matomiausius? Būta ir pusėtino kino, tačiau mažai dokumentikos ir provakotyvaus, jaudinančio kino. Gal per tiek metų išlepau, nežinau, tačiau iš viso to, ką mačiau, išskirčiau norvegų „Armandas“ ir Irano „Šventosios figos sėkla“, pastarasis, sakyčiau, visai pelnytai tapo žiūroviškiausiu šio sezono filmu, nutolusiu nuo sukomercintų ir „saugių“ arba pernelyg teatralizuotų kaip „Žokėjus“ kino istorijų. Tam tikra prasme, šių metų sudėliota programa ir akcentai netgi labai nuvylė. Gal tiesiog tokie metai, kad nelabai koks derlius buvo? Manęs dar laukia „Queer“ ir „Vermiljas“ peržiūros, gal ten kas nors dar suskambės ir sujaudins.

 

Ak, tiesa, dera paminėti, kad festivalio bilietų kainos ir vėl išaugo. Aišku, galėjau pirkti paketus, kažkaip sutaupyti, bet ir tie paketai taip pat pabrangę, o ir nežinia, ar būčiau kaip nors susidėliojęs filmus, nes darbų asmeninių taip pat išpuldavo, tačiau, jeigu reikėdavo seanso, vietų visada pilna, tik kai kurie filmai sudėti ne laiku ir ne vietoj, bet dėl to zyzti neverta, nes juk visko ir nereikia pamatyti, tačiau, atrodo, kad kitąmet tikriausiai niekas pernelyg nesikeis, o bilietai tik brangs kaip ir viskas, kas yra aplink mus.

 

Tiesa, prie trūkumų išskirčiau pasikeitusį Kino pavasario logotipą, kuris daugeliui mano internautų irgi nepatiko. Tai, atrodo, trečias ar ketvirtas per 30 metų logotipas ir jis išvis neišskirtinis. Deja, labai gaila, kad per tiek metų Kino pavasaris nesugebėjo susikurti tarptautiniu mastu atpažįstamo logotipo. Praėjusiųjų sezonų taip pat nebuvo patrauklus, tad net nežinau, ką ir pridurti.

 

Bet kokiu atveju, ačiū Kino pavasario organizatoriams ir už tokį sezoną, nes yra ką veikti visa tai organizuojant ir gyvenant dėl to, kad žmonės pamatytų kuo įdomesnį ir įvairesnį kiną. Linkiu stabilumo, kieto ir provokatyvaus kino.

Įvairių laikų Kino pavasario logotipai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Nyka-Niliūnas apie negalėjimą skaityti ir mąstyti

 

Laba,

 

„Skaitau, bet raidės, atsitrenkę į akis nepasiekę sąmonės, negyvos krinta atgal į atverstos knygos puslapius.“ Alfonsas Nyka-Niliūnas.

 

Vakar kažkaip perskaičiau šį Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentą. O kaip dažnai juk ir man būna, kada perskaitai puslapį teksto, o niekas neįvyksta ir neužsifiksuoja.

 

Maištinga Siela

Europos šalių ir Lietuvos miškingumas procentais (lentelė, reitingas) / Forest area in the EU