Filmas: "Mikis 17" / "Mickey 17"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino gerbėjai,

Vienas populiariausių Pietų Korėjos kino režisierių Bong Joon Ho, prasimušusių ir pripažintų Vakaruose, neseniai pristatė naujausią savo darbą „Mikis 17“ (angl. Mickey 17) (2025). Ne visi man šio režisieriaus filmai patinka vienodai, buvo ir tokių, kurių tiesiog neįstengiau suvokti ir net nepabaigiau žiūrėti, tačiau tarp sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų, tokių kaip „Parazitas“ (2019) ar „Okja“ (2017) arba Lietuvoje itin populiaraus „Sniego traukinys“ (2013), kuris vėliau tapo ir serialu, kurį kūrė tas pats Bon Joon Ho, galiu sakyti, kad tai išties įspūdį paliekantis kino kūrėjas, turintis savo braižą ir kino viziją. Tiesa, apie „Mikis 17“ tiek tarp paprastų žiūrovų, tiek tarp kino kritikų, nuomonių ir vertinimų gali pasitaikyti pačių įvairiausių, o kaip filmas susižiūrėjo man?

Istorija kaip ir „Okja“ ir „Sniego traukinys“ pasakoja apie alternatyvią distopinę tikrovę, kurioje veikia perspėjamieji socialiniai sisteminiai elementai: kas bus, jeigu žmogus ims stokoti humanizmo, kaip žmogus išliks ateities pasaulyje, kai baigsis ištekliai ir visa gerovė? Režisierius laikosi „Bado žaidynių“ principo: reikės grumtis dėl išgyvenimo hierarchijos pasaulyje. Pasaulis, kurį vaizduoja filmas, pažangus, žmonės jau keliauja po kosmosą, bando integruotis į kitas planetas, tačiau neapsigaukite, „Žvaigždžių karų“ ir kosmoso gelmių filmas nevaizduoja, netgi veiksmas, kuris vyksta kitoje planetoje, iš esmės primena tą pačią Žemę. Kosminiame erdvėlaivyje, kurį finansuoja ir valdo niekšelis lobistas Kenneth Marshall (aktr. Marko Ruffalo) su žmona (aktr. Toni Collette), jame įrengta pažangi laboratorija, kurioje atspausdinami žmonės, o po to į juos integruojama prieš tai buvusi atmintis. Savanoriškai į šią operaciją įsirašęs Mikis jau atspausdintas 17 kartą, todėl jį lengva pasiųsti į visokias mirtinas ekspedicijas patį pirmą, nes po jo versijos mirties jis vis tiek bus atkurtas...

Žodžiu, filmas „Mikis 17“ paliečia kelias svarbias mokslinės fantastikos temas: žmonių klonavimą ir atsakomybę su atmintimi, besikeičiančios tapatybės problemą ir, žinoma, žmonių elgesį su svetimomis gyvybės formomis. Mikio 17 -oji versija pati humaniškiausia, nes su juo šlykštukai, svetimos planetos padarai, pasielgė humaniškiausiai – palydėjo jį iki jo erdvėlaivio ir išgelbėjo, bet problema, kad jam tenka susidurti su 18 savo versija, nes visi manė, kad jis jau nebegyvas. Prasideda ilgas trileriui būdingas žaidimas tarp galios ir aptarnaujančiojo personalo.

Režisierius konstruoja panašiu stiliumi, ką darė filmuose „Okja“ ir „Sniego traukinys“. Savo veikėjus paverčia holivudinėmis klišinėmis. Labai gerai stebint filmą, galima sakyti, nėra sukurto nė vieno įdomesnio ir gilesnio personažo, viskas pagrįsta Holivudo tipažais ir stereotipais. Labai nuvilia vienkrypčiai blogiukų portretai, primenantys Marvel ar komikso lygio vaizduojamuosius veikėjus be gilesnės psichologijos ir sprendimų. Tiesą sakant, visas filmas sustyguotus į gerus ir blogus veikėjus, o šioms elementarioms stovyklos lemta kovoti viena prieš kitą. Robert Pattinson sukurti keli Mikio variantai lyg ir skirtingi, bet iš esmės taip pat vienkrypčiai, nesudėtingi. Žinote, filmas man priminė visą aibę holivudinių filmų, kurių scenarijaus išklotinė labai panaši, netgi tas pats D. Camerono „Įsikūnijimas“ laikosi šių principų: blogiukams nesvarbus humanizmas, bet svarbu išžudyti kitos planetos gyventojus ir demonstruoti imperialistinį dominuojančią valdžią, o empatiškiesiems lemta ginti ir įrodinėti humanistines idėjas, aukotis, labai panašu į buvusį režisieriaus projektą „Okja“. Filmų kūrėjui svarbus emocinio intelekto dėmuo, parodyti, kad visos gyvūnijos formos, įskaitant ir mums dar nepažinios, turi dvasinius ryšius, o kvailas žmogaus protas ir ambicijos dažnai tampa trumparegiški ir destruktyvūs kitų gyvybės formų atžvilgiu.

Filmas žiūrėjosi gerai, labai kokybiškai sumontuotas, jis išlaiko balansą tarp pramogos ir emocinio intelekto, bet labai dažnu atveju pasirinktas komedijos žanras nustelbia tikrąjį filmo idėjinį potencialą, o pati idėja pernelyg elementari. Nesuklysiu sakydamas, kad filmas galėjo būti geresnis, tačiau, matyt, režisieriui svarbi žanrinė kino forma ir priėjimas prie masinio žiūrovo, perduoti savo idėjas, tiesa, kine vienokioms ar kitokiomis formomis pas režisierių jau besikartojančias. Bet žavu yra tai, kad filme galime išvysti naujų mokslinės fantastikos bruožų ir idėjų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 108: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

 

Nuor. Marta Pļaviņa. Moteris iš nugaros, 1920–1930. From the collection of the Aizkraukle Museum of History and Art

Sveiki,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, pamaniau sau šiandien mąstydamas ir galvodamas apie laiką. Skaitau Sal Rachele knygą „Sielos integracija“ ir ten tiek daug kalbama apie laiko linijas ir įvairias perspektyvas. Kas mane pažįsta, žino, kad dažnai sakau, kad reikia būti ČIA IR DABAR. Pasirodo, pagal Sal Rachele linijinio laiko perspektyvoje egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis, tačiau ir laiko linijos, intervalai, kuriuos nulemia mūsų mintys, intencijos ir veiksmai. Ypač veiksmai. Aukštesnių dimensijų perspektyvoje viskas vyksta dabar kiekvienam iš mūsų, t. y. DABAR tu gimsti, tu verki, valgai, patyri kaulo lūžį, pirmąją kelionę į užsienį, gauni pirmąjį pažymį, dalyvauji laidotuvėse ir vestuvėse, guli tiesiog prie jūros... Visumoje Visatos burbule viskas jau vyksta tame pačiame mirksnyje.

Dažnas klausimas, ar tada mes turime laisvą valią ką nors pakeisti, jeigu jau viskas yra? Pasirodo, žinoma, kad taip. Tik šuoliais į kito laiko perspektyvą. Nors apie laiką skaitau šiaip aiškiai tik dabar, bet noriu pasakyti, kad visada panašiai laiką ir įsivaizdavau, tarsi toji knyga paliudytų tai, ką ir taip prigimtinai žinojau esant. Tik mes fiziniuose rėmuose, įrėminti, bet toli gražu ne kokie bejėgiai. Kitaip sakant, galima iš eterinės erdvės daryti korekcijas ir transformacijas, kurios nulemia mūsų savijautą ir emocijas, kai kas tai vadina karmos keitimu, kai kas gijimu, kai kas sielos integracija. Pakeitus laike padarytus įspaudus galima keisti ir gerinti DABARTIES perspektyvą linijiniame laike, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, ar ne? Per tiek metų sulaukiu tiek daug bylojimo apie šiuos dalykus, o šios knygos daugiau ar mažiau tarpusavyje „susikalba“, tad nesame bepročiai atmesdami populiariausius mokslo siūlomus variantus ir pasinerdami į dimensijų daugiamatį variantiškumo perspektyvą.

Kelis kartus skaitydama užmigau. Šitaip va veikė teksto energija. Būtinai apie tai dar parašysiu, šiandien tai geriausia šios dienos manoji patyrimo dalis.

Tiesa, labai graži latvių fotografės Marta Pļaviņa (1896-1959) nuotrauka, kuria dalijuosi. Jos nuotrauka „Mergina iš nugaros“ (1920-1930) tapo tutiline fotografija parodoje „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, kuri šiuo metu vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Ta nuotrauka vis daroma ir daroma to laiko ir akimirkos atkarpoje, kai mūsų dar net nebuvo.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paauglystė" / "Adolescence" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie šį serialą kalbėjo tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.

Taigi keturių serijų mini serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“, tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą padarė.

Likusios trys serijos vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.

Reiktų paminėti, kad serialo kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper, kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio, tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai slogią atmosferą.

Visgi mano mėgstamiausia serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį. Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės, tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų, priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...

Serialas šokiruoja ne dėl to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo. Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums, lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės, kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis, slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė, kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...

Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“ samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai, įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nenad Veličković "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Nenad Veličković. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ – Vilnius: Slinktys, 2024. – p. 184.

„ ... (prisimeni, grįžę iš skvočo, kartu žiūrėjome reportažą). Sviedinio, kuris pražudė septyniasdešimt duonos eilėje laukusių žmonių, skeveldros. Girdėjau pasakojimus, kad žuvo ir eilėje ledų laukę žmonės, bet žiniasklaida apie tai neskelbė. Nes kai žmonės žūsta eilėje prie duonos, įvyksta tragedija, o kai žmonės, kurie eilėje laukė ledų – komedija. Kas per apgultis, jei pardavinėjami ledai? (p. 168).“

„Mielasis, lagaminai sukrauti! (Ne tie, kuriuos man padovanojai, nes kiemas išklotas trinkelėmis vadinamais akmenimis. Tos trinkelės mūsų lagaminams yra tai, kas lėktuvams ir laivams – Bermudų trikampis.) Maišuose – išprievartautų moterų ir našlių darbo kilimai bei drabužiai. (Turėjau jų pripirkti, nes aukcioną vedė ambasadorių žmonos.) (p. 167).“

Sveiki, skaitytojai,

Bandau prisiminti, kada paskutinįkart skaičiau linksmą ir juokingą knygą, tačiau neprisimenu. Tik skaitydamas bosnių autoriaus, 2025 metais viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Nenad Veličković (g. 1962) romaną Sachibas. Impresijos iš depresijos (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, o išleido leidykla Slinktys, pamaniau, kad mano skaitomos knygos pernelyg rimtos, kad iš tikrųjų apie didžiules tragedijas galima literatūroje kalbėti ironiškai, linksmai. Aišku, galioja tas status quo, kada tik žydai gali kalbėti apie Holokaustą juokingai, nes kitu atveju bus antisemitizmas, tiktai tokie kaip Balys Sruoga, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, gali šitaip karikatūriškai ir ironiškai perteikti „gyvenimą“ tomis sąlygomis, nes kitaip būtų pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo aukų.

Panašiai ir bosnių rašytojas žvelgia į Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę, nestokodamas ironijos, šaržavimo, paradoksų ir netgi grotesko savo romane, kuris pirmąkart originalo kalba pasirodė 2002 metais. Taigi po Balkanų karų siautulio praėjus ne tiek daug laiko, tad skaitant romaną galima pajusti Jugoslavijos subyrėjimo tragediją, besikuriančios Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę prieš 23 metus, tačiau knyga nė kiek nepaseno, o, sakyčiau, turi šiek tiek sąsajų su Lietuvos dešimtuoju dešimtmečiu, taip ironiškai vaizduojamu R. Kmitos romane Pietinia kronikas.

Teko prieš kelerius metus keliauti po Bosniją ir Hercegoviną. Labai savita ir kitokia šalis visomis prasmėmis. Pastebėjau didelį savo paties susidomėjimą apskritai Balkanais, jų kultūra ir istorija, tad ir literatūroje stengiuosi nepraeiti pro šių šalių rašytojų taip retai lietuviškai verčiamas knygas. Sachibas. Impresijos iš depresijos – tai 76 elektroninių laiškų knyga. Epistolinė romano kompozicija pasiteisino, nes fragmentuose pagrindinis veikėjas Sachibas, rašo savo mylimajam gėjui Džordžui laiškus apie savo puikiai apmokamą misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau sugeba perteikti įvairius tikrovės elementus. Po Balkanų karų vakariečiai suskubo su humanitarine pagalba ir daug ką atstatinėjo, kūrė, steigė, kad tik bosniai, kroatai ir serbai galėtų grįžti iš ES ir gyventi savo šalyje, kad nebekiltų sumaištis. Priminsiu, kad Bosnija ir Hercegovina yra iki šių dienų labai išskirtinė, nes joje kalbama trimis kalbomis, sudėtinga valdymo forma, himnas ir religija. Bosniai – musulmonai, serbai – pravoslavai, kroatai – katalikai.  Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga priimti kokį nors progresyvų įstatymą.

Vienas svarbiausių knygos niuansų yra Sachibo seksualinė orientacija, kuri vienaip ar kitaip persismelkia Džordžui skirtuose laiškuose. Intriga kuriama ir dėl to, kad Džordžas pavyduliauja savo mylimajam dėl vairuotojo Sakibo, apie kurį Sachibas dažnai rašo. Homoerotiniai intarpai labai naivūs ir paviršutiniški, pagrįsti ne psichologiniais niuansais, bet muilo operos principais ir kūniškumu. Nepanašu, kad Džordžas ir Sachibas turėtų gilesnius santykius nei vien atsipalaidavimą, seksą ir laisvalaikį. Laiškuose mažai minimas jų ankstesnis gyvenimas, o pasiilgimas labai aistringas ir neįtikėtinas, tačiau knygos pabaigoje paaiškėja, kodėl viskas būtent šitaip deklaratyvu. Veikėjas netgi laiškuose šmaikštauja: „Nes jei būtume norėję sustabdyti ir suvienyti, būtume surengę gėjų paradą ir visi būtų susivieniję tam, kad užmuštų kuo daugiau pederastų. Čia tėvai pultų į depresiją sužinoję apie sūnaus troškimą tapti balerūnu, o išvydę jį gėjų parade, mirtų iš gėdos. Sūnų jie mieliau matytų be pėdų, nei apsiavusį puantus. (Tai suprantama, nes pasaulio baleto pirmenybėse bosniai paskutiniai, o neįgaliesiems skirtame tinklapyje – pirmi. Jei manai, kad perdedu, perskaityk kokio nors vietinio eksperto pareiškimą apie tai, jog neįgaliųjų tinklinio komandai trūksta jaunų talentų.) (p. 131).“

Nenad Veličkovič

Vienas svarbiausių knygos išskirtinių bruožų – sarkazmas ir ironija. Tekstas nepaprastai linksmas, sakyčiau, netgi juokingas, kad net sunku patikėti, jog taip autorius ironizuoja valstybės procesus, kitą vertus, suprantama, nes visi šie socializmo ir kapitalizmo paradoksai kuria absurdiško pasaulio vaizdinį. Būtent socialinių valdžios valdymo formų ir atsiranda šis absurdiškumas. Manau, pasirinkti vakarietį kalbėti apie Balkanus ir Bosniją buvo puiki strategija, nes Sachibas pasitarnauja kaip antipodas prie socializmo pratusiems Balkanų gyventojams: tik priešybėje išryškėja santvarkų paliktos traumos, nužmogėjimas.

Įdomu dar ir tai, kad kapitalistai, kurie save laiko labiau civilizuotais, taip pat atskleidžiami kaip industrinės vartotojiškos visuomenės aukos. „Brangusis Džordžai, socializmas čia išaugino penkiasdešimt kartų, kurie iki keturiasdešimties laukė pirmojo darbo, o po keturiasdešimties – pirmosios pensijos. Su jais nieko rimto neįmanoma nuveikti, nesvarbu, su kuo turėsi reikalų: valstybės prezidentu ar stovėjimo aikštės sargu (p 103).“ Kita vertus, Sachibas dvilypis veikėjas, linkęs mąstyti kaip globalistas ir pratęs prie patogumų, tad nevengia pasiskųsti: „Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamas ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų“ (p. 21). Nevengia kaip imperialistinės šalies palikuonis naudotis savo misionieriaus teisėmis, kalbėdamas apie Sakibą ne kaip apie darbuotoją, o kaip apie tarną: „Sekmadienio rytais jis atneša karštų bandelių. Vakarais, jei einu pėsčiomis, palydi namo. Kai lyja arba kai tingiu eiti iš ofiso. Sakibas man parūpina pietus, kai esu pagiringas, vežioja specialias sriubas (jos verdamos kažkokiame rajone ant kalvos, pats nežinočiau, kaip iki ten nuvažiuoti), kai sirgau, virė man arbatas ir padėjo išprakaituoti. Sakibas man atstoja pirštinę, padedančią apsisaugoti nuo šios galimai užkrečiamos pasaulio dalies (p. 77).“

Nemažai ironijos sukelia pagrindinio veikėjo Bosnijos tikrovės vertinimas ir lyginimas su Vakarais. Mes, lietuviai, esame išgyvenę laukinį gariūnmetį, tad žinome, kas yra piratavimas ir dejavimas dėl skurdo. Autorius vis įgelia ir šaiposi iš primityvių bosnių elgsenos ir kultūros modelių, ryškindamas kaip socializmas ir pokarinis skurdas verčia bosnius jaustis ir suktis. „Tada aš jo paklausiau, ar normalu, kad šie vagys uždirba daugiau už patį Stingą. <...> O Sakibas man atsakė, kad Stingas vis tiek turi didelį namą, kitaip nei tie vargšai, kurie kompaktines plokšteles pardavinėja pakelėse. Kodėl, klausė jis, tuos žmones turėčiau laikyti vagimis? Jie – kaip bitės, apdulkinančios augalus (p. 120).“

Vietos papročiai perteikiami beveik kaip Emiro Kusturicos filmai, pavyzdžiui, vien vestuvių papročiai su daugybe maisto, apkabinimų Sachibui kelia ir smalsumą, ir pasišlykštėjimą. Kaip, beje, ir perpardavinėjimo kultūra, senų automobilių turgus, dirbtinio medaus siūlymai pakelėse, druska barstomi keliai ir batai su baltomis dėmėmis nuo tų druskų. Romaną norisi ištisai ir išilgai cituoti, nes, atrodo, Veličkovičius vis atranda neįtikėtinų paradoksų, kurie kelia ir juoką, ir siaubą, nes skaitytojas suvokia, kad vakariečiui nelemta suvokti visų Bosnijos ir Hercegovinos kultūrinių niuansų, kaip vakariečiams perprasti, pvz., buvusių sovietinių šalių mentaliteto. Pasirinkęs vakarietiškojo gėjaus kaukės principą, Veličkovičius ryškina militarizmą su patogiu gyvenimu, vyriškumą su antivyriškumu, socializmą prieš kapitalizmą, tad neretai misionieriams, kaip teigia Sachibas, svarbu yra ne altruistiniai polinkiai, Bosnijos padėties gerinimas, bet iš tikrųjų iš viso to užsidirbti, tad laiškuose Džordžui, kurį vadina Tinkiu Vinkiu, nuolatos kurpia grandiozinius scenarijus, kaip kurs muilo operą, siūlys scenarijų, atidarys šunų veisyklą, apmokestins Kroatijos pakrančių namukus, iš tikrųjų parodydamas, jog jis, kaip vakarietis, nors ir mato daug perspektyvų, tačiau yra bejėgis pakeisti ne tik bosnių tikrovę, bet ir jų mentalitetą.

Nesuklysiu sakydamas, kas Sachibas. Impresijos iš depresijos turi donkichotizmo, kuris literatūros formomis geba perteikti Europos persitvarkymo veidą, geba išryškinti žmonių skirtybes, ydas ir brėžia tariamai trokštamų permainų ir progreso butaforiją, to progreso neįgalumą ir neįmanomumą. Bosniai, kurie mato ES kaip galimybę prasiveržti ir užsidirbti, vakariečiai į bosnius žvelgia geriausiu atveju kaip į antrarūšius lauko arklius, kuriems galima mokėti dvigubai mažiau už dvigubai didesnį darbą. Manau, knyga yra ne vien apie Bosnijos ir Hercegovinos istoriją ir tragedijas, knyga išėjo kaip euroromanas, tiesa, puikus, nes klišės pasitarnavo atskleisti europiečių socialinės tikrovės dvilypumui, kitaip sakant, man šioji knyga apie galios žaidimus, t. y. apie dominuojančius ir vergus, apie privilegijuotuosius ir juos aptarnaujančius – štai taip Veličkovičius atskleidžia misionierių humanitarinės pagalbos kėslus. Ar būtų vakariečių organizacijos atvykusios į Bosniją „sutvarkyti šalies“, jeigu jie patys nebūtų iš to gavę naudos? Nors romanas lengvas, jo formos klišinės ir šabloniškos, tačiau kaip pagaviai ir gyvai per jas atsiveria Europos veidas, vertybės, kapitalizmo ir socializmo dvikova, kaip taikliai demaskuoja socialinį žmonių rūšiavimą tolerancijos ir taikos siekimo laikais. Neapsigaukite, knyga, nors ir turi LGBTQ+ dėmenį, tačiau knyga ne apie tai, ji kur kas platesnė, gilesnė ir įdomesnė, nei galėtumėte pamanyti.

„Dvi mūsų geriausios valytojos yra baigusios pedagogikos akademiją. Kodėl valo tualetus, kai galėtų dirbti vaikų darželiuose? Nes darželių mažėja, o mūsų tualetų daugėja. Tai – puikus įrodymas, kad kapitalizmas yra už socializmą geresnė sistema. Pereinamojo laikotarpio šalyse už rūpestį kapitalizmo ekskrementais mokama daugiau nei už rūpestį socializmo vaikais. Mano misija – pasistengti, kad vietos gyventojai prie to priprastų (p. 153).“

P. S. Knygą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri vienu metu gyveno Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, kur gimė ir iki šių dienų universitete dėsto Nenand Veličkovič. Rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu šiuolaikinių Bosnijos ir Hercegovinos literatūros balsų. Jo kūryba dažnai nagrinėja sudėtingą Bosnijos istoriją, ypač XX amžiaus pabaigos karą ir jo pasekmes visuomenei. Veličkovičius nevengia aštrių socialinių ir politinių temų, kritikuodamas nacionalizmą, korupciją ir kitas šalies problemas. Kai keliavau per Bosniją ir Hercegoviną, skaičiau pačios Kristinos Tamulevičiūtės esė knygą Pasakojimas apie vieną miestą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), kuri nepaprastai priartino mane prie Sarajevo ir šios šalies, leido kitaip pamatyti šalį.

Jūsų Maištinga Siela   

Pajomantis: Pajomančio kaimas (2023-2024) vasara, nuotraukos, istorija

 

 Pajomantis, įsikūręs vaizdingoje Žemaitijos širdyje, mena gilią ir įvairialypę istoriją, glaudžiai susijusią su šio krašto kultūra ir likimu. Pirmieji žymesni Pajomančio pėdsakai siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kuomet šios žemės priklausė įtakingiems didikų giminėms. Istoriniuose šaltiniuose minimi Pajomančio dvarai ir aplink juos besikuriančios gyvenvietės, kurių gyventojai vertėsi žemdirbyste ir amatais. Strateginė Pajomančio padėtis, netoli svarbių prekybos kelių, lėmė jo augimą ir tam tikrą ekonominę reikšmę regione. Kaimas ne kartą patyrė įvairių istorinių įvykių sūkurius – nuo karų ir sukilimų iki kultūrinių ir socialinių permainų, tačiau išsaugojo savo žemaitišką identitetą ir tradicijas.

XIX amžiuje, panaikinus baudžiavą, Pajomančio apylinkėse suaktyvėjo ūkinė veikla, pradėjo kurtis smulkūs verslai. Tarpukario Lietuvoje Pajomantis išliko svarbiu vietos bendruomenės centru, kuriame veikė mokykla, kultūros namai ir kitos visuomeninės organizacijos. Žemaičių kalbos ir papročių puoselėjimas buvo neatsiejama Pajomančio gyvenimo dalis. Sovietinės okupacijos metais kaimas patyrė kolektyvizaciją ir kitas to laikotarpio represijas, tačiau gyventojai išsaugojo savo tautinę savimonę. Atgavus nepriklausomybę, Pajomantis vėl atsivėrė naujoms galimybėms, o jo istorinis ir kultūrinis paveldas tapo svarbia vietos identiteto dalimi, pritraukiančia lankytojus, norinčius pajusti tikrąją Žemaitijos dvasią. Šiandien Pajomantis tęsia savo istorijos naratyvą, būdamas gyva praeities ir dabarties jungtimi.

Šios dienos daina: Balkan Ethno Orchestra - Kaval Sviri (cover Joseph LoDuca from series Xena) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Apie mūsų aukštaičių sutartines tikriausiai žino kiekvienas, tačiau ir kitos tautos turi savitų folklorinio dainavimo manierų. Štai bulgarų liaudies daina „Kaval sviri“ bulgarų kalboje reiškia paprastą, bet poetišką frazę – „kavalas groja“ arba „fleita groja“. Ši daina yra brangus Bulgarijos muzikinio paveldo perlas, giliai įsišaknijęs šalies folklorinėse tradicijose. Jos melodija ir žodžiai dažnai atspindi kaimo gyvenimo paprastumą ir grožį, neretai pasakodami apie jausmus, susijusius su jaunatviška meile ir susižavėjimu kaimo muzikantais. Būtent šios dainos autentiškumas ir melodingumas paverčia ją ypatinga bulgarų kultūros kontekste.

Vis dėlto, pasaulinį pripažinimą „Kaval sviri“ pelnė per unikalų bulgarų moterų chorą „Le Mystère des Voix Bulgares“. Jų 1988 metais pateitkas nepakartojamas atlikimo stilius, pasižymintis galingu, eteriniu skambesiu ir sudėtingomis harmonijomis, pavertė šią liaudies dainą tikru pasaulio muzikos hitu. Šis ansamblis ne tik pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, bet ir iškėlė bulgarų vokalinę tradiciją į tarptautinę areną, padarydamas „Kaval sviri“ atpažįstamu ir įtakingu kūriniu.

Dar vieną ypatingą dimensiją šiai dainai suteikė jos panaudojimas kultiniame seriale „Ksena: karingoji princesė“. Kompozitorius Joseph LoDuca genialiai pritaikė „Kaval sviri“ melodiją kaip pagrindą serialo įtemptoms kovos scenoms. Nors seriale skamba kitokie žodžiai, būtent šios bulgarų liaudies dainos motyvas suteikė „Ksenos“ garso takeliui tą stiprų, egzotišką ir lengvai atpažįstamą skambesį, kuris tapo neatsiejama serialo dalimi. Būtent dėl šio serialo ir prisiminiau šį kūrinį, pasidomėjau tikromis šaknimis ir labai nustebau, kad kūrinys siejamas su Bulgarijos folkloru. Tai puikiai iliustruoja, kaip tradicinė melodija gali atrasti naują gyvenimą ir pasiekti milijonus klausytojų visame pasaulyje netikėtame kontekste. Be to, „Kaval sviri“ melodijos elementai yra aptinkami įvairiuose šiuolaikinės populiariosios ir repo muzikos kūriniuose, o jos perdirbiniai liudija apie jos nuolatinį patrauklumą ir aktualumą įvairioms kartoms.

Balkan Ethno Orchestra, kuri taip pat atliko šį kūrinį, yra šiuolaikinis pasaulio muzikos projektas, ypatingas savo požiūriu į Balkanų šalių etninę muziką. Grupė siekia išsaugoti ir atgaivinti šimtmečių senumo istorijas, derindama tradicinius ir modernius muzikos elementus. Jų kūryba suteikia naują skambesį primirštoms dainoms, pritaikydama jas šiuolaikiniam klausytojui. Balkan Ethno Orchestra pasižymi išskirtiniu moteriškų vokalų ir tradicinių Balkanų instrumentų deriniu, sukuriančiu unikalų ir patrauklų skambesį.

Grupė yra glaudžiai susijusi su daina „Kaval sviri“. Balkan Ethno Orchestra yra sukūrusi ir atlieka savo versiją šios tradicinės bulgarų liaudies dainos. Jų interpretacija yra ne tik pagarbos originalui išraiška, bet ir šiuolaikinis žvilgsnis į šį klasikinį kūrinį. Grupė yra išleidusi oficialų vaizdo klipą savo „Kaval sviri“ versijai, kuriame galima pamatyti jų atlikimo stilių ir požiūrį į šią dainą. Balkan Ethno Orchestra savo kūryboje dažnai remiasi Balkanų regiono folkloru, o „Kaval sviri“ yra vienas iš pavyzdžių, kaip jie interpretuoja ir populiarina šį muzikinį paveldą. Jų versija dainos „Kaval sviri“ yra dalis jų pastangų pristatyti Balkanų etninę muziką platesnei auditorijai, išlaikant jos esmę ir pridedant šiuolaikinių aranžuočių elementų. Šiandien siūlau pasiklausyti šių kūrinių versijų.

Balkan Ethno Orchestra – Kaval sviri versija

Le Mystere des Voix Bulgares – Kaval sviri versija

Joseph LoDuca adaptacijos serialui „Ksena – karingoji princesė“ versija

Kaval sviri

[žodžiai / lyrics]

 

Kaval sviri, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Titi, titi

Titi, titi

Ako mi e nashencheto

Shte go lubja den do pladne

Titi, titi

Den do pladne

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Kaval sviri, kaval sviri

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kiekvienos Europos šalies valstybė valgo daugiau jautienos, vištienos ar kiaulienos?

 

Sveiki, ar valgote mėsą?

Remiantis turimais duomenimis, kiaulienos vartojimo tendencijos Europoje yra gana įvairios. Nors kiauliena išlieka populiariausia mėsa daugelyje šalių, jos suvartojimas vienam gyventojui pastaraisiais metais šiek tiek mažėja. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2024 m. kiaulienos suvartota 28,4 kg vienam asmeniui, tačiau tai yra šiek tiek mažiau nei 2023 m. Panašios tendencijos prognozuojamos ir visoje Europos Sąjungoje, kur tikimasi, kad iki 2030 m. kiaulienos suvartojimas vienam gyventojui sumažės. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad kiauliena tebėra reikšminga mėsos raciono dalis daugelyje Europos šalių.

Vištienos populiarumas Europoje nuolat auga. Tai lemia ne tik konkurencinga kaina, bet ir suvokimas, kad vištiena yra sveikesnė alternatyva kitoms mėsos rūšims. Lietuvoje vien per 2015 m. vištienos suvartojimas šoktelėjo 12 proc., o panašios tendencijos stebimos ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, vištienos paklausa augo kelerius metus iš eilės. Europos Sąjungoje per pastaruosius dešimt metų vištienos gamyba taip pat nuolat didėjo, o prognozuojama, kad šis augimas tęsis. Didžiausios vištienos gamintojos ES yra Lenkija, Ispanija, Vokietija ir Prancūzija.

Jautienos suvartojimas Europoje yra mažesnis nei kiaulienos ar vištienos, tačiau pastaraisiais metais pastebimas tam tikras augimas. Lietuvoje 2015 m., lyginant su 2014 m., jautienos ir veršienos suvartojimas padidėjo net 25 proc. Panašios tendencijos fiksuojamos ir kitose šalyse, o tai siejama su didėjančiu gyventojų sąmoningumu apie sveikesnę mitybą ir augančia perkamąja galia. Be to, populiarėja jautienos kepsniai ir mėsainiai, o tai taip pat prisideda prie jautienos vartojimo augimo. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad jautienos rinka susiduria su iššūkiais, tokiais kaip importas iš Pietų Amerikos, kuris gali daryti spaudimą vietos gamintojams.

P. S. Visgi esu aptikęs duomenų, kad pastaruoju metu lietuviai daugiau vartoja vištienos, nei kiaulienos dėl sveikatos, kainų ir kitų faktorių.

Maištinga Siela