Filmas: "Aistrų virtuvė" / "La Cocina"

 

Sveiki, skaitytojai ir gero kino gerbėjai,

Meksikiečių režisierius Alonso Ruizpalacios sukūrė internacionalinį projektą pavadinimu „Aistrų virtuvė“ (ispn. La Cocina) (2024), pasikviesdamas Lotynų Amerikos ir amerikiečių aktorius bendram projektui. Savo nespalvotame filme jis žvilgsnį nukreipia į Niujorko centre, netoli Time skvero, įsikūrusį „Grilio“ restoraną, kuriame kaip skruzdės kasdien knibžda įvairiausio plauko amerikiečiai ir imigrantai virtuvėje. Paprastai atvykę iš trečiųjų šalių ir kalbantys su ryškiu akcentu emigrantai susitinka sunkiame darbe, ar jie būtų iš Dominykos Respublikos, Meksikos, Nepalo ir t. t. Aistrų virtuvė – tai kartu ir tautų katilo virtuvė, kuriame įvairaus temperamento žmonės bando išgyventi dar vieną dieną.

Dėmesio centre – karšto ir ūmaus būdo virtuvės darbuotojas Pedro (aktr. Raúl Briones) bei padavėja Džulija (aktr. Rooney Mara), kurie yra, nepaisant to, kad Pedro nelegalas, o Džulija turi paauglį sūnų, užmezgę intymius santykius. Dar baisiau – Džulija nėščia ir lemtingą dieną ji nori pasidaryti abortą, tačiau Markas toliau pudruoja smegenis gražiomis istorijomis, kaip jis išsiveš Džuliją į gimtinę, kaip viskas susitvarkys, kaip jai nieko nebereikės dirbti... Negana to, tą dieną kasoje pasigendama tokia pat suma, kokios reikia Džulijos abortui – 800 dolerių. Restorano savininkas surengia apklausą, spaudžia vadovybę išsiaiškinti. Virtuvėje netrukus užplūdus pietums pasidaro išties karšta, nes pasileidžia Coca-Cocolos aparatas, apsemia grindis, naujokės nebespėja dėl patiekalų, o virėjai taip pat suinteresuoti labiau aiškintis santykius, nei greitai gaminti maistą. Netrukus šioji aistrų virtuvė išties tampa pragaro virtuve.

Labai intensyviai auganti filmo dinamika. Nors iš pradžių filmo medžiaga gana banali, primenanti Kazio Binkio „Atžalyną“ – kas paėmė tuos pinigus ir kam reikia atpirkimo ožio (?!), o besisprendžiantis aborto klausimas tik demonstruoja parodomai, kuo gyvena aptarnavimo personale moterys ir vyrai, bet visgi, sakyčiau, režisieriui pavyko sukurti vizualiai pasiteisinančią istoriją apie žmonių išnaudojimą. Vienoje scenoje rūkydami veikėjai bando pasipasakoti savo kuklias svajones, nes supranta, kad didelėms nėra pagrindo, nes tikrovė yra kur kas baisesnė. Kitoje scenoje pakvaišęs ir emocinį perdegimą patyręs Pedro viską daužo virtuvėje, kurioje jam niekas nepriklauso. Atėjęs šio restorano savininkas ima rėkti visiems, kad jis viską jiems suteikęs, juk jie pavalgę, ko jiems reikia. Kamera sukasi ratu, rodo nualintus ir svajoti pamiršusius imigrantų juodadarbių veidus ir šeimininkas nė nesupranta, kad ne maistas ir alinantis darbas jiems rūpi, bet orumas, pagarba ir žmogiškumas, kuris kaskart išnyksta dienų intensyviuose darbuose, kitaip sakant, šie žmonės patys pamiršta esą žmonės, jie tampa maitinamais darbiniais gyvuliais. Labai patiko simboliška pabaiga, priminė Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau toji švytinti žalia šviesa iš sudaužyto aparato, kuris nebegali padiktuoti jiems darbo, visiems priminė, kad jie nėra vien tik godaus sužvėrėjusio verslininko gyvuliai.

Tiesą sakant, filmo pradžia buvo niūri ir lėtoka, tačiau spalvos, atmosfera, auganti įtampa, dėmesys bendravimo kultūrai ir juodadarbių socialiniam „sumėšlinimui“ (nerandu kito žodžio) staiga filmą „Aistrų virtuvė“ pakylėjo į kažin kokią egzistencinę A. Camus vertą kovą su absurdu: kad ir kiek Pedro čia dirbtų ir kad ir kaip taisyklingai angliškai imtų tarti žodžius, jis vis tiek tik nelegalus juodadarbis, kuriam skirta visą gyvenimą gyventi ir dirbti nekvalifikuotus darbus, baiminantis deportacijos. D. Trumpo politika šiuo metu itin aktyviai ėmėsi šių socialiai pažeidžiamų žmonių, tad filmas kartu ir apie politiką, ir apie svajones, ir iliuzijas, apie orumo praradimą ir smurtą, apie laisvės troškimą ir jos neturėjimą. Man labai patiko šis filmas, manau, kino gurmanai turėtų jo nepraleisti ir kaip, beje, ir artimą kitą filmą – A. Cuaróno „Roma“ (2018).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 111: pasimankštink ir diena bus geresnė!

 

Sveiki,

Sekmadienis. Būtina judėti ir pasportuoti, dažnai pametu šį naratyvą. Judėjimas vaikystėje buvo toks natūralus, toks savaime suprantamas, kad suaugusieji pamiršta, kad tai dalis mūsų gyvenimo, energijos artikuliavimo dalis. Po darbų kartais tikrai nieko nesinori, tik drybsoti, tačiau Visatos dėsnis sako, kad energija didėja tik ją didinant. Dažnai virškinimas mus įgalina būti nejudriais, nes tam reikia daug energijos, kuo daugiau judi, kuo saikingiau valgai, tuo daugiau turi energijos. Šiandien užteko tuo įsitikinti. Padariau kelis tempimo pratimus, atsispaudimų, atsilenkimų serijas ir iškart kūnas sucirkuliavo, norėjosi vėl veikti, vėl daryti, nes kūną užplūdo energija.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rūta Vyžintaitė "Liuksemburgo jūra"

 

Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 132.

***

dėl visko kaltas ledynas

dėl upės šitos

šito miesto

dėl jame rūkstančių meilės naktų

dėl gėlių ir pavasario

dėl savęs ir manęs

tartum elniai

paskui tirpstantį

geismą

atklydusių

 

(p. 37)

 

Sveiki, skaitytojai,

Sulaužiau sau duotą priesaiką iki vėlyvojo rudens nepirkti knygų, bet nusipirkau. Šią. Užsukau į knygyną, nes reikėjo laukti draugo, tad sakau, pasišildysiu tarp naujų knygų ir į rankas – velniai rautų! – papuolė Liuksemburgo jūra, Pirmosios knygos konkurso 2024 metų poezijos sekcijoje laimėjusi Rūta Vyžintaitė (Lajienė). Jau kuris laikas nebestebėjau šios serijos knygų laureatų, buvau apskritai nutolęs ir nuo poezijos, ir nuo lietuvių autorių, bet tąkart knygyne paskaičiau kelis eilėraščius ir susinervinau, nes jie man labai patiko. Nebegalėjau nenusipirkti, o dabar ji jau pribraukyta pieštuku priešais mano kompiuterį ir turiu šį bei tą apie ją pasakyti.

Pirmiausia – šaunus rinkinio pavadinimas! Tokio nei labai susapnuosi, nei labai logiškai išgalvosi. Nieko apie kadaise radijo bangomis gaudomą Liuksemburgo radijo stotį nežinojau, visur tik – Amerikos balsas, tad šis bei tas buvo nauja. O pasirodo, tai buvo viena iš tų radijo stočių, kur lietuviai nelabai suprasdami anglų ir prancūzų kalbas vis tiek galėjo laisvai klausyti vakarietiškos muzikos ir tokiu būdu pasijusti laisvi. Autorė save pristato ne tik kaip žurnalistę, bet kaip ir 90-ųjų vaiką, kuriai teko augti laukiniais gariūnmečio laikais ir tikriausiai iš tėvų ir kitų artimųjų pažinti ankstesnį sovietinį gyvenimą, perprasti A. Tarkovskio Stalkerio kitokias reikšmes. „Liuksemburgo jūra“ – tai užuomina į laikotarpio ilgesio simboliu tapusį „Liuksemburgo radiją“, į svajonę kartais neįmanomumo, į mažų dalykų dideles jūras,“ – sako autorė atgaliniame viršelyje.

Poezijos knygą struktūriškai sudaro trys dalys: ilgosios bangos, trumposios bangos, trikdžiai. Man asmeniškai labiausiai patiko pirmoji dalis, labiausiai ją išjaučiau, tapatinausi, supratau. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga labai kaunietiška, visur Laikinosios sostinės ženklų, tikrinių daiktavardžių, o subjektė dažnu atveju atlieka stebėtojos, tarnės ir metraštininkės vaidmenį. Kauko laiptuos čiulba budintis strazdas / nepaklysit – žemėlapiai teka krauju / ir per minutę šešias dešimtis kartų / kompasas plazda (p. 16). Ilgosios bangos aprėpia didžiulį geografinį ir istorinę platumas. Čionai suteka istoriją nuo indoeuropiečių atsikraustymo prie ištirpusių (mirusių) šaltų lietuviškų ledyno ežerų iki kelionių pro Lenkiją į Prahą ir kitus pasaulio miestus. Autorė įtraukia ir savo giminės istorijas: bendra mūsų latgališka baba / dalgiu šviesą dalina į dieną ir vakarą / švelniu mostu patrumpina kalbą į kitą, bet dar nesvetimą (p. 24). Tačiau šie žvilgsniai į praeitį, į istorinius-kultūrinius kontekstus lengvi, paviršutiniški, žadinantys istorijas apie istorijas, kuriose nėra patirčių, yra tik aprėpiamas praėjusių istorijų nostalgiškas lipdinys. Bet, tiesą sakant, ar ne iš to paties jausminio tapatumo rašė ir Sigitas Geda bei kiti, pertransformuodami laikmečius, kai poetai dar nebuvo gyvenę? Kita vertus, poetė tik iškelia, bet nieko giliamintiškai neteigia.

mokos iš kregždžių / Jurgis Kairys / sukti virš Nemuno kilpas (p. 65). daktare Basanavičiau, / pagydyki mane nuo Prahos / nes naktį pabundu vis išpilta Vltavos (p. 112). Be giminių dar svarbios lengvai atpažįstamos istorinės asmenybės, kurios koreliuoja su geografinėmis vietovėmis, sujungdamos subjektės dabarties patirtis su praeitimi.

Nemažai eilėraščiuose istorinių XX amžiaus nuotrupų, iliustruojančių subjektės santykį su istoriniu laiku, pvz., čionai rasite partizaną senelį, kepantį kiaušinienę drebančiomis rankomis, tremčių istorijas, Sausio 13-osios įvykius, kaip subjektė dar tebuvo vaisius motinos gimdoje, Baltijos kelio, žydų geto išgyvenimus, tą patį Tarkovskio Stalkerį, kuriems iš esmės Rūta Vyžintaitė skiria kur kas daugiau dėmesio nei dabarties laikmečiui, pvz., COVID-19 ar hipsterių, intelektualų, globalistų ir jaunimui su atviromis durimis į pasaulio galimybes tikrovei įprasminti. Šiuo atveju, sakyčiau, išskirtiniai eilėraščiai iš trečiosios dalies trikdžiai, kuriame poetė skiria dėmesio dabarties karo kontekstams ir siaubui išreikšti: eilėraščiai neinformatyvūs, lakoniški, daug atpažįstamų aliuzijų.

Man pasirodė, kad trumposios bangos labiau susitelkia į patį Kauną kaip svarbiausią eilėraščių vyksmo epicentrą, eilėraščiai lakoniškesni. Kai kurie eilėraščių raiškos būdai ir man priminė miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės poeziją, pastaroji taip pat turėjo Kaunui daug sentimentų, nes čia buvo gimusi ir užaugusi. Koks tas Kaunas pas R. Vyžintaitę? Pats gyvenimas: tapatus, atskirtas ir kartu susiliejęs. Dažna poetės ypatybė simbolius ir vaizdinius prilyginti pačiam gyvenimui. Gintarė Bernotienė savo recenzijoje pažymėjo, kad poetės kaip svarbiausia ir išskirtiniausia ypatybė yra netikėta tarnės/rūbininkės pozicija mieste, pastarasis kaip veikėjas karnavališkai dalyvauja savo istoriniuose vyksmuose, o subjektė yra liudytoja, atspindys Kauno balutės dugne.

Rūta Vyžintaitė

Kaip vienas svarbiausių poetinių įvaizdžių yra upės leitmotyvas, dažnu atveju pats Nemunas, kuris ašaras braukosi į tiltą, bet bendriausia prasme upė teka kaip banga, kaip Liuksemburgo radijo bangos į ilgį, neša laiką, virsmą, žinias, pokyčius, tačiau krante gyvenimo laikas teka kitokiu miesto ritmu, subjektei svarbu laiko sruvenimo motyvas, pvz., skelbimas maximoj, kuriame „parduoda armoniką“ / skamba lyg atsisveikinimas / <...>atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis / visas rajono senutes / prikeliu iš albumų (p. 35). Subjektė rekonstruoja laikmetį, pabrėždama laiko tėkmės kaip upės magines galimybes, kurių tikrovėje nėra. Kitaip sakant, didžioji eilėraščių dalis yra apie tariamą laikmečio tėkmės teleportaciją ir atminties patirtos arba perduotos kažkieno kito liudijimo įžeminimą.

o kas jeigu kelio tamsoj žibąs  ženklas A1 / ir reiškia / AŠ VIENAS (p. 74). Asociacijų ir pirminio impulso eilėraščių dinamiką išduoda ir dažną poetės ypatybę kurti alternatyvias tikroves ar prasme jeigu kas, t. y. jeigu matome ne tą, ką matome; jeigu suvokiame ne tą, ką suvokiame. Maištas prieš tikrovėje esančias normas pasireiškia kaip bandymai tą tikrovę pakeisti per kitokią subjektės perspektyvą, tačiau į filosofinę mintį, tenka pripažinti, eilės neišsiplėtoja. Dažnai tokį impulsą padiktuoja atsitiktinis rimas, pvz:. pankas-panas, A1-aš vienas ir t. t. Tiesa, rinkinyje pasižymėjau ne vieną man patikusią ir kiek netikėtą metaforą, pvz.: senai lempai drugys rašo meilės diktantą / obuolys – bum – į sutemas krenta (p. 107); iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai / visatos šermenų kambarėlyje (p. 125).

Be šampano ir pokalbių balkonuose virš kaštonų iš šios kartos poetų tikrovės ir be karo Ukrainoje dvelkteli į lietuvių poeziją šiuo metu labai besibraunanti klimato kaitos ir ekologijos tema. Tiesa, apskritai šiuolaikinio laikmečio ženklų pas R. Vyžintaitė nėra daug: nėr kur lapei nušalti galiuko / netgi baloms nėra ramybės / ir visi besmegeniai negimę / debesuos desperatiškai rūko (p. 96).

Apskritai rinkinys apie istorinį laiką, o subjektės santykiai su miestu, kultūra, gyvenimu ir judėjimu išreiškiami per laiko nuotolį, distanciją. Panaši tendencija ir lietuvių prozoje, esame labai įsigilinę į istorinius romanus, pasakojame daug apie 90-ųjų laiką, manau, netrukus prasidės pasakojimai ir apie pasaulį po 2000-ųjų. Tam tikra prasme, Liuksemburgo jūra turi tendencingumo su prozos temomis, bet man patiko tas negilumas, lengvumas, vietomis infantilus rimavimas, kuris leido lengvai tapatinti(s) (pats esu 90-ųjų vaikas) su panašiais potyriais. Nepaisant to, eilėraščiuose veriasi dideli geografiniai ir labai margai įvairus istorinis kontekstai. Iš pradžių gali pasirodyti, kad kiekvienas eilėraštis vis apie ką nors kitą, nėra bendros sąrangos ar bent jau vienijančio teminio suveržtumo, tačiau įpusėjus rinkinį tampa akivaizdu, jog laikas, gyvenimas ir Kaunas yra viena ir ta pati veidrodinė balutė iš skirtingų žiūros perspektyvų. Liuksemburgo jūroje nepaskendau, bet smagiai paplaukiojau, patyriau nuostabą, kad jūra tampa saugiu baseinu.

Lenkija

mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją

nes Europa yra ne prancūzai

ne britai prie arbatėlės

ne ispano austrėje pirštas

Europa – miegantys lenkai

Agnieškos, Mateušai ir Darekai

Filipai, Zuzanos ir Hanos

ir pilki jų namukai prie kelio

ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką

ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą

kažkas kaičias prieš miegą arbatą

kišą galvą į pravirą langą

už Katynę meldžiasi baba

vien babų – šeši milijonai.

 

(p. 28)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 110: neprisirišk ir drąsiai išmesk nedėvimus rūbus!

 

Nuotr. autr. Mark Seliger. „Rolling Stones“: Brad Pitt, 1999 m. spalis

Sveiki!

Šiandien aš tai padariau! Pagaliau! Jutau jau ankstyvą pavasarį, kad reikia pagaliau išmesti didelį dalį savo kojinių, kelnių, megztinių, švarkų, marškinių, ypač tuos, kurių nedėviu jau keleri ar daugiau metų. Prigrūdau keturis maišus, bet jaučiu, kad tuo viskas nesibaigs.

Jau kuris laikas jutau, kad nesu patenkintas, kai atsidarau spintas ir stalčius. Rūbų lyg ir yra, bet iš tikrųjų ir tas nepatinka, ir tas per mažas, ir tam sulieknėti reiktų, tas jau nebemadinga, bet, atrodo, po namus galima užsimesti ir šitaip visi metai!

Nusprendžiau, kad neverta prisirišti prie daiktų, ypač rūbų. Šiaip prie daiktų ir nesu labai prieraišus, tad man nėra sunku jų atsisakyti, tačiau vis valios ir laiko skirti apsikuopti, t. y. atsisakyti senienų, nebenaudingų rūbų išties pristigdavau.

Spinta kaip namų viduriai, reikia juos išties pravalyti, įsileisti daugiau erdvės, švarios tuščios energijos, kad užsipildytų naujomis spalvomis, kvapais, idėjomis, pasitenkinimu. Seni paltai, batai, marškiniai – viso gero! Nereikia gailėti, mąstyti, jog dar kažkur panaudosi, jeigu žinai, kad iš tikrųjų niekam nieko neatiduosi. Reikia padėkoti visam tam kalnui avalynės ir tekstilės, kurios šildė, rengė, teikė kažkada džiaugsmo ir atsisveikinti taip pat su dėkingumu.

Negana to, dar pavakariais su draugu užsukome į prekybos centrus ir prisipirkau naujų šviesių, gražių, pastelinių rūbų ir tikrai neketinu laikyti jų kokiai nors ypatingai progai, o noriu tiesiog atrodyti gaivus ir šviežias šiandien. Gyvenimas toks mažytis, reikia mėgautis, o ne kaupti senas skylėtas kojines, kurias manaisi vieną dieną dar ir sulopysiąs. Ne! Tai net ne apie tvarumą ir ekologiją, tai apie gyvenimo energijos kūrimą, o gyvenam mes juk greitai, padarykime tai nors kiek kokybiškiau, laisviau, naujau.

P. S. Neseniai aptikau seną aktoriaus Brad Pitt (Bredo Pito) nuotrauką, kur jis vilki moterišką suknelę ir jam visiškai dzin, kas ką pagalvos, kokią etiketę priklijuos, kuo apkaltins, nėra laiko krimstis dėl to, ką pagalvos kiti, reikia žaisti ribomis ir stereotipais, kurti dieną, kokios nebuvo ir nemaneisi, kad gali sukurti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas" / "Queer"

 

Sveiki,

Kalbėti apie italų režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas, kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer) iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“. Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“ ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių konotacijas.

Luca Guadagnino kurdamas kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“. Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir novatoriškai rašoma queer literatūra.

Visgi pats filmą vertinu gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas, rekomenduočiau pažiūrėti.

Pati filmo „Queer“ medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca), psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai. Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.

Tiesą sakant, filmo finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.

Pagirtinas aktoriaus Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams, kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!

Taigi filmas susižiūrėjo prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 109: dėkoju už gerą dieną ir to šiandien pakanka!

 

Sveiki!

Šiandien turėjau puikią relaksacinę dieną! Vėlgi niekur nereikėjo skubėti, o skubant buvo laiko stabtelti ir mąstyti ką nors pozityviau, kad mintys ir vaizdiniai neįstrigtų vien tik buitiškų veiksmų ir darbų rėmuose. Manau, tai svarbu, kad kuo daugiau skirtume minčių tam, kas yra nematoma, aplink mus ir virš mūsų, mumyse, nes tai veda į aukštesnes vibracijas, platesnį gyvenimo matymą ir suvokimą.

Draugas, kuriam esu dėkingas, mane išsitempė į visiškai netikėtą pažinimo nuotykį, kuris vėlei neformalioje ir kiek man neįprastoje vietoje – bažnyčioje! – sukėlė daug minčių apie žmones kaip kolektyvinę bendruomenę. Kaip reikalinga yra priklausyti kokiai nors bendruomenei, turėti su kuo pasikalbėti, priimti kitą ir žinoti, kad esi visada priėmime, o ne atstūmime. Nepalioviau galvoti apie žmogaus prigimtinį troškimą kam nors priklausyti ir kad tau priklausytų, apie įsipareigojimo prasmę. Buvo labai jautrių akimirkų, bet dėl to labai gražių ir vedančių prie naujų šios dienos būsenų ir suvokimų.

Labai dieną prašviesino vakarinė vykusi meditacija, po kurios vėl tiek energijos, tiek noro veikti ir tęsti neužkerpėjusiam, kad nustebau, jog buvau primiršęs kasdienės meditacijos pastangas statyti kokybiškesnę tikrovę ant kasdienybės pamatų.

Vakare padirbėjau ir ruošiuosi naktiniam filmui!

Jūsų Maištinga Siela