Maištinga siela

2025 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Serialas "Iš" / "From" (3 sezonas / season 3)

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Žinoma, šios vasaros serialas tapo ne apdovanojimais nusietas „Šiogūnas“, iš kurio labai daug tikėjausi, bet mistinis siaubo serialas „Iš“ (angl. From), kurį režisavo John Griffin. Neseniai pasidalijau pirmųjų dviejų sezonų, kuriuos taip žaibiškai sužiūrėjau, įrašu, kad net nebeskyriau atskirų įrašų, nes iškart pabaigęs pirmąjį sezoną ėmiausi antrojo. Tiesą sakant, po antrojo ėmiausi ir šio, jau trečiojo, ir maniau, kad sužiūrėsiu, jeigu ne per kelias dienas, tai per savaitę tikrai, bet nutiko taip, kad šiek tiek sustabdžiau serijų „rijimą“ ir visai ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl to, kad serialas iš esmės patyrė turbulenciją, tad reikėjo pristabdyti arklius.

Iš tikrųjų esu su didžiuliu apetitu pradėjęs nemažai serialų, kurie laikui bėgant laikui išsikvėpė ir retai kokį su nuoširdžiu susidomėjimu pažiūriu iki pabaigos. Taip nutrūko mano susidomėjimas tokiais serialais kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Ką mes veikiame šešėliuose“, nepabaigiau ir „Oranžinė – tai nauja juoda“, netgi labai patikusį „Begėdį“, pastrigau ir „Baltasis lotosas“, kurio pirmosios kelios trečiojo sezono serijos sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją, nes pasirodęs schematiškumas suerzino – tie patys atsikartojantys dalykai, tonas ir idėjos. Kaip bus su serialu „Iš“, jau po šio trečiojo sezono man nesunku pasakyti, nes, kaip jau sakiau, serialas patyrė tam tikras duobes.

Iš esmės „Iš“ kartoja labai panašias siužetines manipuliacines schemas, paimtas iš serialo „Tamsa“ (galimai ir iš serialo „Dingę“) – požeminiai tuneliai, susipynusios istorijos laiko gijos, grįžimas į civilizaciją ir vėl į tą bevardį miestelį, sąsajos su istoriniais dalykais iš tikrųjų atkartoja „Tamsos“ voratinklį, tik „Tamsa“ buvo žymiai tirštesnė, dinamiškesnė ir galvosūkių bei įmantrybių buvo nepalyginamai daugiau. Iki šiol manau, kad serialas „Tamsa“ kaip toks savo žanro serialas yra beprotiškai gerai sukurtas, o kiek lengvesniam, labiau į emocijų peripetijas linkusiam serialui „Iš“ belieka šiek tiek nulenkti galvą, bet serialą vis tiek galima žiūrėti dėl įtraukos, nors, deja, ir schematiškų istorijos linijų.

Trečiasis sezonas turėjo sprogdinti smegenis, žiūrovams pasiūlydamas iš tikrųjų beprotiškus siužetinius sprendimus, netikėtas kryptis, bet iš tikrųjų buvo kiek erzinančiai prigesintas. Visų pirma, vienai iš veikėjų pavyko ištrūkti į civilizaciją (čia ir toliau atskleisiu visgi tam tikrus siužeto vingius, be kurių negaliu įvardyti sezono problematikos, tad, jeigu nežiūrėjote, rekomenduoju skaityti tik išvadinę pastraipą), tačiau viso labo ji tik parsitempia į miestelį Viktoro tėvą, kad atsirastų daugiau melodramos. Atrodo, netikėtais įvykiais turėjęs įsibėgėti serialas ima ir jau nuo antros serijos 3 sezone išties sulėtina tempą. Kūrėjai ypač daug „užsiplaka“ stengdamiesi parodyti trapios bendruomenės individualias problemas, daug skirtingų personažų, jų asmeninės istorijos ir daug... graudulingų pasiplepėjimų.

Išties tapo absurdiškai juokinga, kad per kiekvieną seriją veikėjai vaikšto ratu nuo trobos iki trobos ir vis klausinėja „ar tau viskas gerai?“ Kad visiems yra negerai ir visi tyli užpakalius užraukę, žiūrovas akivaizdžiai mato, bet ne, kas 10 minučių reikia apsikabinti, paguosti ir lakstyti vienas nuo kito. Daug paviršutiniškos psichologijos, suprastėjo scenarijų literatūrinė kalba, nes veikėjai šneka vien keliomis primityviomis frazėmis. Atsirado jau mirusių miestelyje veikėjų vaiduokliai, t. y. net ne vaiduokliai, o kažkokie nevykę hamletiški psichoterapeutai, pvz., nužudytas pirmajame sezone kunigas ar smuklės barmenas, nuolat šluostantis stiklinę – tie nuolatiniai išpažinčių klausytojai, kurie ne tik sulėtina serialo tempą, bet iš esmės nepriduoda net intrigos, nes žiūrovas juk nėra kvailys, jis mato ir jaučia iš aktorių, ką galvoja ir jaučia personažai, tad tie pliurpalai ir tauškalai apie kančią, vidinę dramą, sudėtingus nuspėjamus prisipažinimus tėra „Santa Barbaros“ laikų muilo operos triukšmo dauginimas ir, ko gero, gumos vilkinimas, nes kūrėjai nesugeba be schemų ir klišių kurti dinamiškesnį serialo variantą.

Išties netgi bandžiau sudarinėti labiausiai šiame sezone erzinančių veikėjų sąrašą. Maždaug tie veikėjai, kuriems norėtųsi „užvažiuoti“ lenta, kad nustotų žliumbti ir nesielgtų kaip muilo operoje. Labiausiai erzino Fatima, kurios nėštumas privertė ją ėsti supuvusį maistą, pavertė ja aikštinga ir schematiška isterikės nėščiosios durnele, kuriai skiriama neįtikėtinai daug nuobodaus laiko. Erzino ir Džimio personažas, kuris visą sezoną nieko nenuveikė, tik ėjo per vyrus visiems grasindamas, kad laikytųsi visi nuo jo vaikų (Etano ir Džulės) ir žmonos atokiau, t. y. ėjo ir grasino, o po to ėjo ir atsiprašinėjo, tiesa, dar parnešė kopūstų ir morkų iš tos keistos vietos, kur, dievaži, viduržiemio sniegas! Kai kurie nelogiški sprendimai ir filmavimo sezoniškumas prasilenkė, nes... patys suveskite galus. Jeigu serialas ir fantastinis, bet tam tikri sprendimai dėl logikos kaip maistas turėtų kažkaip būti išspręsti. Kitas personažas, kuris erzino, šerifas Boidas – schematiškas ir chrestomatinis pavyzdys, kad dėl kokio žmogžudžio – visus sušerti siaubūnams, bet jeigu jo sūnelio naujoji žmonelė Fatima, tai jau pakuždomis, niekam nieko nesakykim. Principingas išverstaskūris schemos žmogus, milijoną kartų matytas reikalas survivor filmuose ir serialuose, tad ėjimas už savus ir nuolaidžiavimas iš tikrųjų serialui nieko gero neprideda, nes jau galima subaksnoti, kuriuos veikėjus kamera ir siužetas myli, tie negali mirti.

Visgi esama ir naujų galvosūkio linijų, laiko kilpų, prisiminimų apie buvusius dalykus, kurie šiame sezone dar nėra iki galo atskleisti ir, tiesą sakant, serialas įgauna įdomumą tik devintoje ir dešimtoje serijose, kai paspartinama dinamika su nemažai žadančiu ketvirtuoju sezonu, tačiau jau aišku, jog tai manipuliacija, kad būtų žiūrima toliau, nes ir ketvirtas sezonas viską pamažu vilkins, bus daug pokalbių, ašarų, atmetimo – ir tas noras akcentuoti veikėjų psichologines dramas šitaip melodramatiškai neprideda serialui krūvio, sakyčiau, pataikaujama pernelyg nemąstančiam žiūrovui, kuriam reikia paaiškinti schemas.

Trečiasis sezonas nori išlaikyti įtampą, netikėtus siužetinius posūkius ir galvosūkį, tačiau tiesa labai paprasta – serialas užsiplepa ir pernelyg pralošia p žiūrovui demonstruodamas primityvius pokalbius – ar tau viskas gerai? man viskas gerai (nors veidas pažaliavęs) – ir primityviai spekuliuodamas tariamai labai „įdomias“ veikėjų psichozes ir dvasines kančias. Esmė tame, kad jos nėra įdomios, ir pusiausvyros tarp sukurto pasaulio kaip rebuso-galvosūkio ir veikėjų emocinio vaizdavimo nebelieka, intrigą ir mistiką stelbia perdėtas emocinis parodomasis krūvis ir tipiškos veikėjų schemos. Manau, ateityje, jeigu nori kūrėjai, kad „Iš“ bent išliktų populiarus, turi labai drastiškai perjungti pavaras į dinamiką, galvosūkio įdomesnę plėtotę ir mažiau skirti dėmesio perdėtai patetikai. Visgi manau, kad skirsiu dar šansą ketvirtam sezonui, kuris turėtų pasirodyti 2026 metais.

Trečiojo sezono anonsas:

Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela

Filmas: "Potvynis" / "Flow"

Sveiki,

Latvių stebuklu tituluojamas animacinis filmas „Potvynis“ (angl. Flow) (2024) pasibeldė ir į mano žiūrimų filmų srautą. Apie šį filmą tikriausiai daugelis girdėjote pačių įvairiausių epitetų, įskaitant ir tai, kad Baltijos šalys turi savo pirmąjį „Oskarą“, kuriuo be proto didžiuojasi, o animacinio filmo bevardis katinas dabar yra tapęs kone nacionaliniu latvių simboliu, su jo atvaizdu pasipuošusi Ryga, pardavinėjami desertiniai varškės sūreliai ir t. t. Aišku, reikia mokėti ir pelnytis, ir džiaugtis, ir didžiuotis. Tad nutariau peržiūrėti filmą, kuris buvo rodomas ir kaip savarankiškas filmas Lietuvos kino teatruose, ir Kino pavasario repertuare.

Sakau iškart – man filmas patiko. Siužetas nėra kažin kuo labai jau ypatingas, turint galvoje, kad esame kaip šiuolaikiniai žiūrovai išlepę kur kas dinamiškesnių, labiau netikėtų animacinių siužetų, kurie mums paruošia ir humoro, ir galvosūkių, ir kelionių tarp paralelinių pasaulių su puikiais aktorių įgarsinimais, tad nustebinti animaciniu filmu išties nelengva, tad taktika susigrumti su smarkiai finansuojamais amerikiečių animacinių filmų hitais ir pelnyti svarbiausius anglosaksų kino apdovanojimus yra išties netikėtas reiškinys ne tik Pabaltyje, bet ir apskritai visame pasaulyje. Su kiek daugiau nei 3 milijonų biudžetu ir kruopščiu 4 metų darbu latviams su belgų ir prancūzų pagalba pavyko jau uždirbti 30 milijonų JAV dolerių. Vadinasi, stebuklų tikrai būna.

Grįžtant prie „Potvynio“ fenomeno, manau, filmo sėkmė yra jo kuklumas ir atmosfera. Kompiuterine grafika sukurtas pasakojimas apie katiną, išgyvenusį su kitais žvėreliais apokalipsinį potvynį vienoje apkiužusioje valtyje, panaudojant tarpgyvūninę draugystės galią, apeliuojant į žmogiškuosius faktorius. Istorija juk ne iš piršto laužta, prisiminkime įvairius cunamius, po kurių įvairūs žvėreliai per stebuklą įsitvėrę medžių viršūnių sugebėdavo išgyventi ir sulaukti atoslūgio. Pasaulis, kurį vaizduoja režisierius Gints Zilbalodis, neprimena šiuolaikinę apokalipsę. Iš to, kaip suprojektuoti paliktos žmonių civilizacijos miestai, statulos ir kiti ženklai, mena, kad kūrėjai rėmėsi Azijos senąja civilizacija, labiau, sakyčiau, Indijos vietovių išlikusių statinių architektūra, bet nebūtinai – tai galimai ir alternatyvi tikrovė, tik primenanti mūsiškių senuosius laikus, mat toji civilizacija labai jau vertino katinus, statė jiems didžiules statulas. Prieštvaninė era apeliuoja ir į Biblijos Nojaus laivo pasakojimo motyvą. Tik šioje versijoje visiškai nėra pavaizduoti žmonės, galbūt tik keistos išvaizdos priešistorinis banginis, galimai vienintelis iš savo rūšies, galų gale nugaišta, atslūgus potvyniui.

Atmosfera kuriama pakankamai instinktyviai, labiau, sakyčiau, remtasi rimtosios japonų animacijos tradicija, nei amerikiečių principu: neskubėk ir būsi pirmas; būk atidus gyvūnų juslingumui, nenutolk nuo katino prigimties, tačiau išlik pakankamai žmogiškas rodydamas didaktinius draugystės požymius. Tam tikra prasme filmas turi heroizmo, ypač pabaigoje, bet jis nė kiek neerzina, nes kūrėjams pavyko išvengti dažnai hiperbolizuoto ir nenatūralaus humoro, kada gyvūnai filmuose tampa amerikietiškos ar tiesiog vakarietiškos kultūros kalbančiomis karikatūromis, o ne tikrosios gamtos gyventojais. Tam tikra prasme filmas „Potvynis“ rodo žinduolių triumfą, nepaisydami skirtingų savo prigimčių, jie sugeba vienas kitam padėti, pvz., katinas prigaudo žuvies, o šuo prilaiko virvę, kad išgelbėtų valtyje likusius draugus. Be dainų, be esminių Holivudo triukų filmas staiga tampa kažin koks... tikresnis, šiltesnis ir natūralesnis, suteikdamas žiūrovui kitokio animacinio filmo potyrį.

Apokalipsiniai potvynio vaizdai, kylantis vanduo gąsdina, dažniau ne dėl kačiuko gyvybės, nes kažkaip žinai, kad viskas bus jam gerai, bet dėl apskritai klimato kaitos padiktuotų galimų ateityje scenarijų. Kitaip sakant, kiekvienas esame tas kačiukas, kuris turi stengtis, kad šito neįvyktų. Filmas savaip įpareigoja permąstyti paralelines gamtos pokyčių ir išgyvenimo galimybes, bet, deja, jas šiandien pasiglemžė žmogiškosios dramos, karai ir tarptautiniai konfliktai, kurie prieš visą tą kataklizmą, kuris pavaizduotas filme, tėra necivilizuotų žmonių barbarizmas.

Žodžiu, gražus filmas, man jis jautriai ir gyvai susižiūrėjo. „Potvynis“ nestokoja atmosferos, jausmingumo, išlieka šeimyniškas ir kartu labai universalus, beveik kaip koks Jono Biliūno „Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“, kurie skaitomi visų amžiaus grupių atstovų jau daugiau nei 120 metų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9