Serialas "Iš" / "From" (3 sezonas / season 3)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

Žinoma, šios vasaros serialas tapo ne apdovanojimais nusietas „Šiogūnas“, iš kurio labai daug tikėjausi, bet mistinis siaubo serialas „Iš“ (angl. From), kurį režisavo John Griffin. Neseniai pasidalijau pirmųjų dviejų sezonų, kuriuos taip žaibiškai sužiūrėjau, įrašu, kad net nebeskyriau atskirų įrašų, nes iškart pabaigęs pirmąjį sezoną ėmiausi antrojo. Tiesą sakant, po antrojo ėmiausi ir šio, jau trečiojo, ir maniau, kad sužiūrėsiu, jeigu ne per kelias dienas, tai per savaitę tikrai, bet nutiko taip, kad šiek tiek sustabdžiau serijų „rijimą“ ir visai ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl to, kad serialas iš esmės patyrė turbulenciją, tad reikėjo pristabdyti arklius.

Iš tikrųjų esu su didžiuliu apetitu pradėjęs nemažai serialų, kurie laikui bėgant laikui išsikvėpė ir retai kokį su nuoširdžiu susidomėjimu pažiūriu iki pabaigos. Taip nutrūko mano susidomėjimas tokiais serialais kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Ką mes veikiame šešėliuose“, nepabaigiau ir „Oranžinė – tai nauja juoda“, netgi labai patikusį „Begėdį“, pastrigau ir „Baltasis lotosas“, kurio pirmosios kelios trečiojo sezono serijos sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją, nes pasirodęs schematiškumas suerzino – tie patys atsikartojantys dalykai, tonas ir idėjos. Kaip bus su serialu „Iš“, jau po šio trečiojo sezono man nesunku pasakyti, nes, kaip jau sakiau, serialas patyrė tam tikras duobes.

Iš esmės „Iš“ kartoja labai panašias siužetines manipuliacines schemas, paimtas iš serialo „Tamsa“ (galimai ir iš serialo „Dingę“) – požeminiai tuneliai, susipynusios istorijos laiko gijos, grįžimas į civilizaciją ir vėl į tą bevardį miestelį, sąsajos su istoriniais dalykais iš tikrųjų atkartoja „Tamsos“ voratinklį, tik „Tamsa“ buvo žymiai tirštesnė, dinamiškesnė ir galvosūkių bei įmantrybių buvo nepalyginamai daugiau. Iki šiol manau, kad serialas „Tamsa“ kaip toks savo žanro serialas yra beprotiškai gerai sukurtas, o kiek lengvesniam, labiau į emocijų peripetijas linkusiam serialui „Iš“ belieka šiek tiek nulenkti galvą, bet serialą vis tiek galima žiūrėti dėl įtraukos, nors, deja, ir schematiškų istorijos linijų.

Trečiasis sezonas turėjo sprogdinti smegenis, žiūrovams pasiūlydamas iš tikrųjų beprotiškus siužetinius sprendimus, netikėtas kryptis, bet iš tikrųjų buvo kiek erzinančiai prigesintas. Visų pirma, vienai iš veikėjų pavyko ištrūkti į civilizaciją (čia ir toliau atskleisiu visgi tam tikrus siužeto vingius, be kurių negaliu įvardyti sezono problematikos, tad, jeigu nežiūrėjote, rekomenduoju skaityti tik išvadinę pastraipą), tačiau viso labo ji tik parsitempia į miestelį Viktoro tėvą, kad atsirastų daugiau melodramos. Atrodo, netikėtais įvykiais turėjęs įsibėgėti serialas ima ir jau nuo antros serijos 3 sezone išties sulėtina tempą. Kūrėjai ypač daug „užsiplaka“ stengdamiesi parodyti trapios bendruomenės individualias problemas, daug skirtingų personažų, jų asmeninės istorijos ir daug... graudulingų pasiplepėjimų.

Išties tapo absurdiškai juokinga, kad per kiekvieną seriją veikėjai vaikšto ratu nuo trobos iki trobos ir vis klausinėja „ar tau viskas gerai?“ Kad visiems yra negerai ir visi tyli užpakalius užraukę, žiūrovas akivaizdžiai mato, bet ne, kas 10 minučių reikia apsikabinti, paguosti ir lakstyti vienas nuo kito. Daug paviršutiniškos psichologijos, suprastėjo scenarijų literatūrinė kalba, nes veikėjai šneka vien keliomis primityviomis frazėmis. Atsirado jau mirusių miestelyje veikėjų vaiduokliai, t. y. net ne vaiduokliai, o kažkokie nevykę hamletiški psichoterapeutai, pvz., nužudytas pirmajame sezone kunigas ar smuklės barmenas, nuolat šluostantis stiklinę – tie nuolatiniai išpažinčių klausytojai, kurie ne tik sulėtina serialo tempą, bet iš esmės nepriduoda net intrigos, nes žiūrovas juk nėra kvailys, jis mato ir jaučia iš aktorių, ką galvoja ir jaučia personažai, tad tie pliurpalai ir tauškalai apie kančią, vidinę dramą, sudėtingus nuspėjamus prisipažinimus tėra „Santa Barbaros“ laikų muilo operos triukšmo dauginimas ir, ko gero, gumos vilkinimas, nes kūrėjai nesugeba be schemų ir klišių kurti dinamiškesnį serialo variantą.

Išties netgi bandžiau sudarinėti labiausiai šiame sezone erzinančių veikėjų sąrašą. Maždaug tie veikėjai, kuriems norėtųsi „užvažiuoti“ lenta, kad nustotų žliumbti ir nesielgtų kaip muilo operoje. Labiausiai erzino Fatima, kurios nėštumas privertė ją ėsti supuvusį maistą, pavertė ja aikštinga ir schematiška isterikės nėščiosios durnele, kuriai skiriama neįtikėtinai daug nuobodaus laiko. Erzino ir Džimio personažas, kuris visą sezoną nieko nenuveikė, tik ėjo per vyrus visiems grasindamas, kad laikytųsi visi nuo jo vaikų (Etano ir Džulės) ir žmonos atokiau, t. y. ėjo ir grasino, o po to ėjo ir atsiprašinėjo, tiesa, dar parnešė kopūstų ir morkų iš tos keistos vietos, kur, dievaži, viduržiemio sniegas! Kai kurie nelogiški sprendimai ir filmavimo sezoniškumas prasilenkė, nes... patys suveskite galus. Jeigu serialas ir fantastinis, bet tam tikri sprendimai dėl logikos kaip maistas turėtų kažkaip būti išspręsti. Kitas personažas, kuris erzino, šerifas Boidas – schematiškas ir chrestomatinis pavyzdys, kad dėl kokio žmogžudžio – visus sušerti siaubūnams, bet jeigu jo sūnelio naujoji žmonelė Fatima, tai jau pakuždomis, niekam nieko nesakykim. Principingas išverstaskūris schemos žmogus, milijoną kartų matytas reikalas survivor filmuose ir serialuose, tad ėjimas už savus ir nuolaidžiavimas iš tikrųjų serialui nieko gero neprideda, nes jau galima subaksnoti, kuriuos veikėjus kamera ir siužetas myli, tie negali mirti.

Visgi esama ir naujų galvosūkio linijų, laiko kilpų, prisiminimų apie buvusius dalykus, kurie šiame sezone dar nėra iki galo atskleisti ir, tiesą sakant, serialas įgauna įdomumą tik devintoje ir dešimtoje serijose, kai paspartinama dinamika su nemažai žadančiu ketvirtuoju sezonu, tačiau jau aišku, jog tai manipuliacija, kad būtų žiūrima toliau, nes ir ketvirtas sezonas viską pamažu vilkins, bus daug pokalbių, ašarų, atmetimo – ir tas noras akcentuoti veikėjų psichologines dramas šitaip melodramatiškai neprideda serialui krūvio, sakyčiau, pataikaujama pernelyg nemąstančiam žiūrovui, kuriam reikia paaiškinti schemas.

Trečiasis sezonas nori išlaikyti įtampą, netikėtus siužetinius posūkius ir galvosūkį, tačiau tiesa labai paprasta – serialas užsiplepa ir pernelyg pralošia p žiūrovui demonstruodamas primityvius pokalbius – ar tau viskas gerai? man viskas gerai (nors veidas pažaliavęs) – ir primityviai spekuliuodamas tariamai labai „įdomias“ veikėjų psichozes ir dvasines kančias. Esmė tame, kad jos nėra įdomios, ir pusiausvyros tarp sukurto pasaulio kaip rebuso-galvosūkio ir veikėjų emocinio vaizdavimo nebelieka, intrigą ir mistiką stelbia perdėtas emocinis parodomasis krūvis ir tipiškos veikėjų schemos. Manau, ateityje, jeigu nori kūrėjai, kad „Iš“ bent išliktų populiarus, turi labai drastiškai perjungti pavaras į dinamiką, galvosūkio įdomesnę plėtotę ir mažiau skirti dėmesio perdėtai patetikai. Visgi manau, kad skirsiu dar šansą ketvirtam sezonui, kuris turėtų pasirodyti 2026 metais.

Trečiojo sezono anonsas:

Maištinga Siela