Pablo López
– tai ne tiesiog dainininkas, tai, kaip sako kai kurie, emocijų architektas,
kurio pagrindinis įrankis yra fortepijonas. Jo muzikinė kalba pasižymi
neapdorotu, kiek grubiu nuoširdumu ir dramatišku jausmu, būdingu geriausioms
ispanų baladėms. Muzikos kritikai jį dažnai vadina „emociniu uraganu“, nes jo
pasirodymai scenoje primena ritualą: jis ne tik groja, jis tiesiogine prasme
grumiasi su kiekviena nata, kol ši pasiekia giliausius klausytojo sielos
sluoksnius.
Kūrinys „El Patio“ (Kiemas) yra laikomas jo
kūrybos viršūne ir viena įtakingiausių pastarojo dešimtmečio ispanų dainų. Tai
nėra eilinė daina apie meilės kančias; tai – išsivadavimo manifestas. „Kiemas“
čia simbolizuoja vidinę erdvę, kurią mes dažnai užpildome kitų žmonių lūkesčiais,
baimėmis ar toksiškais santykiais. Lópezas šiuo kūriniu kviečia „išvaryti“
viską, kas trukdo kvėpuoti, ir susigrąžinti savo dvasinę laisvę.
Muzikiniu požiūriu daina yra meistriškai sukonstruota:
ji prasideda intymiu, beveik šnabždančiu vokalu ir minimalistiniu fortepijono
pritarimu, tačiau pamažu auga iki milžiniškos, teatrališkos kulminacijos. Šis
perėjimas nuo trapaus pažeidžiamumo iki galingo, beveik agresyvaus
išsilaisvinimo pavergė milijonus širdžių. Dainos vaizdo klipas, kuriame
nusifilmavo garsiausi Ispanijos aktoriai (tokie kaip Javier Cámara), tik dar
labiau sustiprino šio kūrinio kultinį statusą.
Kritikai negailėjo pagyrų šiai kompozicijai, o
prestižiniuose „Los40 Music Awards“ apdovanojimuose ji pelnė geriausios dainos
bei geriausio vaizdo klipo nominacijas. „El Patio“ tapo ne tik radijo stočių
hitu, bet ir tikru kultūriniu fenomenu, nuolat skambančiu svarbiausiuose
muzikiniuose projektuose ir koncertų salėse visame ispanakalbiame pasaulyje.
Būtent dėl šio kūrinio emocinio svorio ir vokalinio
sudėtingumo žinia, kad Laura Pausini ruošia savo albumui „Yo Canto 2“
šios dainos koverį, sukėlė didžiulį susidomėjimą. Žinant Lauros gebėjimą
sujungti techninę meistrystę su dramatiška ekspresija, jos versija žada tapti
nauju „El Patio“ atgimimu, suteikiančiu dainai moteriškos jėgos ir tarptautinio
atgarsio.
Tai bus dviejų didžiųjų talentų – ispanų pianisto ir
italų divos – dvasinis susitikimas viename kūrinyje. Lauros pasirinkimas
įtraukti šią dainą į savo projektą tik patvirtina, kad Pablo López kūryba
peržengia sienas ir tampa modernia klasika, kuriai neįmanoma atsispirti.
Daina „Golden“ nėra tik paprastas garso takelis
– tai kultūrinis reiškinys, gimęs „Netflix“ animacinio filmo „KPop Demon
Hunters“ širdyje. Kūrinį atlieka fiktyvi, tačiau virtualiame pasaulyje
realiai egzistuojanti merginų grupė HUNTR/X. Grupės sudėtį sudaro trys
unikalios narės: lyderė Rumi (įgarsina EJAE), maištingoji reperė Mira (įgarsina
Audrey Nuna) ir jauniausioji narė Zoey (įgarsina REI AMI). Jų kilmės istorija
filme pasakoja apie K-pop žvaigždes, kurios naktimis kovoja su demonais, tačiau
dainos sėkmė greitai peržengė ekrano ribas.
Šio kūrinio siela – pagrindinė atlikėja ir dainų
autorė EJAE (Kim Eun-jae). Pati būdama buvusi K-pop stažuotoja, ji į dainą
sudėjo tikras patirtis, o prie kūrybinio proceso prisidėjo tokie muzikos
titanai kaip Max Martin bei Cirkut. „Golden“ išsiskiria tuo, kad tai nėra
standartinis „bubblegum pop“ kūrinys; jame meistriškai supintas futuristinis
synth-pop skambesys su tradiciniais korėjiečių instrumentais bei galingomis,
emocingomis vokalinėmis partijomis. Tai himnas apie vidinę stiprybę ir savęs
atradimą po tamsiausių gyvenimo etapų.
Iki pasirodant šiam hitui, HUNTR/X (kaip projektas)
jau buvo sukėlusi šurmulį socialiniuose tinkluose su trumpais anonsais ir
skaitmeninėmis madų kampanijomis, tačiau „Golden“ tapo jų didžiuoju lūžiu.
Daina skirta visiems, kurie jaučiasi neįvertinti ar spaudžiami visuomenės
standartų – tai tarsi drąsos deklaracija. Būtent ši universali žinutė apie
„auksinį“ spindesį, kurį kiekvienas turime viduje, padėjo kūriniui rasti
atgarsį milijonų klausytojų širdyse visame pasaulyje.
Pagrindinė priežastis, kodėl „Golden“ tapo virusine
sensacija, buvo neįtikėtina animacijos ir muzikos sinergija filme. Scena,
kurioje skamba ši daina, vizualiai užgniaužė kvapą, o tai iškart išprovokavo
„Golden Glow“ iššūkį TikTok ir Instagram platformose. Milijonai vartotojų kūrė
savo vaizdo įrašus naudodami dainos priedainį, o tai sukūrė sniego gniūžtės
efektą, kurio nesustabdė jokios kalbinės ar geografinės kliūtys.
Statistika kalba pati už save: vos per pusmetį dainos
vaizdo klipas YouTube platformoje peržengė magišką 1 milijardo peržiūrų ribą.
Tai pasiekti padėjo ne tik filmo gerbėjai, bet ir melomanai, vertinantys
aukščiausios kokybės prodiusavimą. „Golden“ tapo viena greičiausiai šią ribą
pasiekusių dainų istorijoje, aplenkdama daugybę realaus pasaulio
superžvaigždžių ir įrodydama, kad skaitmeninės grupės gali dominuoti
šiuolaikinėje muzikos industrijoje.
Daina ne tik užkariavo topus, bet ir atnešė grupei
prestižinių apdovanojimų, įskaitant „Auksinį gaublį“. Ji simbolizuoja naują
erą, kurioje riba tarp animacijos, K-pop kultūros ir globalios pop muzikos
visiškai išsitrynė, palikdama vietos tik kokybiškam garsui ir įkvepiančioms
istorijoms.
HUNTR/X – Golden
(from "K-Pop Demon Hunters"
soundtrack)
[žodžiai / lyrics]
I was a ghost, I was alone, hah
Eoduwojin apgilsoge (Ah)
Given the throne, I didn't know how to believe
I was the queen that I'm meant to be
I lived two lives, tried to play both sides
But I couldn't find my own place
Called a problem child 'cause I got too wild
But now that's how I'm getting paid, kkeuteopsi on
stage
I'm done hiding, now I'm shining like I'm born to be
We're dreaming hard, we came so far, now I believe
We're goin' up, up, up, it's our moment
You know together we're glowin'
Gonna be, gonna be golden
Oh, up, up, up with our voices
Yeongwonhi kkaejil su eomneun
Gonna be, gonna be golden
Oh, I'm done hidin' now I'm shinin' like I'm born to
be
Oh, our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
Waited so long to break these walls down
To wake up and feel like me
Put these patterns all in the past now
And finally live like the girl they all see
No more hiding, I'll be shining like I'm born to be
'Cause we are hunters, voices strong, and I know I
believe
We're goin' up, up, up, it's our moment
You know together we're glowing
Gonna be, gonna be golden
Oh, up, up, up, with our voices
Yeongwonhi kkaejil su eomneun
Gonna be, gonna be golden
Oh, I'm done hidin', now I'm shining like I'm born to
be
Oh, our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
You know we're gonna be, gonna be golden
We're gonna be, gonna be
Born to be, born to be glowin'
Balge binnaneun uri
You know that it's our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
[Korean:]
I was a ghost, I was alone, hah
어두워진앞길속에
(Ah)
Given the throne, I didn't know how to believe
I was the queen that I'm meant to be
I lived two lives, tried to play both sides
But I couldn't find my own place
Called a problem child 'cause I got too wild
But now that's how I'm getting paid, 끝없이 on stage
I'm done hiding, now I'm shining like I'm born to be
We're dreaming hard, we came so far, now I believe
We're goin' up, up, up, it's our moment
You know together we're glowin'
Gonna be, gonna be golden
Oh, up, up, up with our voices
영원히깨질수없는
Gonna be, gonna be golden
Oh, I'm done hidin' now I'm shinin' like I'm born to
be
Oh, our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
Waited so long to break these walls down
To wake up and feel like me
Put these patterns all in the past now
And finally live like the girl they all see
No more hiding, I'll be shining like I'm born to be
'Cause we are hunters, voices strong, and I know I
believe
We're goin' up, up, up, it's our moment
You know together we're glowing
Gonna be, gonna be golden
Oh, up, up, up, with our voices
영원히깨질수없는
Gonna be, gonna be golden
Oh, I'm done hidin', now I'm shining like I'm born to
be
Oh, our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
You know we're gonna be, gonna be golden
We're gonna be, gonna be
Born to be, born to be glowin'
밝게빛나는우리
You know that it's our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
[English translation:]
I was a ghost, I was alone, hah
In the darkness, hah, a pressured path (Ah)
Given the throne, I didn't know how to believe
I was the queen that I'm meant to be
I lived two lives, tried to play both sides
But I couldn't find my own place
Called a problem child 'cause I got too wild
But now that's how I'm getting paid, endlessly on
stage
I'm done hiding, now I'm shining like I'm born to be
We're dreaming hard, we came so far, now I believe
We're going up, up, up, it's our moment
You know together we're glowing
Gonna be, gonna be golden
Oh, up, up, up with our voices
Unbreakable forever
Gonna be, gonna be golden
Oh, I'm done hiding, now I'm shining like I'm born to
be
Oh, our time, no fears, no lies
That's who we're born to be
Waited so long to break these walls down
To wake up and feel like me
Put these patterns all in the past now
And finally live like the girl they all see
No more hiding, I'll be shining like I'm born to be
'Cause we are hunters, voices strong, and I know I
believe
We're going up, up, up, it's our moment
You know together we're glowing
Gonna be, gonna be golden
Oh, up, up, up, with our voices
Unbreakable forever
Gonna be, gonna be golden
Oh, I'm done hiding, now I'm shining like I'm born to
be
Koks gražus eilėraštis, pagalvojau, perskaitęs „Šiaurės
Atėnuose“. Noriu ir su Jumis pasidalyti amerikiečio poeto F. Wright eilutėmis.
Išaiškinimas
Kokia yra gerumo prasmė?
Nuo šiolei kalbėk ir
klausykis kitų taip,
tarsi jie būtų neseniai
mirę.
Regimasis ir neregimasis
pasauliai iš esmės yra viena.
[2009]
(Vertė Andrius Patiomkinas)
Franzas Wrightas
(1953–2015) buvo vienas ryškiausių ir savičiausių šiuolaikinių Amerikos poetų,
kurio gyvenimas ir kūryba tapo nuolatine kova tarp tamsos ir šviesos paieškų.
Gimęs Vienoje, Austrijoje, jis augo kito garsaus poeto, Pulitzerio premijos
laureato Jameso Wrighto šešėlyje. Ši kilmė jam tapo ir dovana, ir prakeiksmu:
iš tėvo jis paveldėjo ne tik neįtikėtiną literatūrinį talentą, bet ir polinkį į
dvasines kančias bei priklausomybes. Franzas ir Jamesas Wrightai iki šiol
išlieka vieninteliais tėvu ir sūnumi JAV istorijoje, kurie abu pelnė prestižinę
Pulitzerio premiją už poeziją, taip įtvirtindami savo šeimos vardą literatūros
viršūnėje.
Didžiąją gyvenimo dalį poetas praleido grumdamasis su
vidiniais demonais – bipoliniu sutrikimu, alkoholizmu bei narkotikais, kas
atsispindėjo jo itin asmeniškoje ir skaudžioje lyriškoje kalboje. Jo kūrybinis
kelias nebuvo lengvas, o tėvo žodžiai, kuriais jis pasveikino sūnų įžengus į
poezijos pasaulį kaip į „pragarą“, tapo pranašiški. Visgi, Wrighto gyvenime
būta ir esminių lūžių link vidinės ramybės: devyniasdešimtųjų pabaigoje
priimtas katalikų tikėjimas ir santuoka su Elizabeth Oehlkers suteikė jam stabilumo,
o vėlyvieji kūrybos metai tapo vaisingiausiu ir brandžiausiu periodu, atnešusiu
jam didžiausią pripažinimą.
Wrighto kūryba pasižymi preciziška, skaidria, bet
kartu negailestingai atvira kalba, kurioje kasdienybės vaizdiniai persipina su
metafizinėmis įžvalgomis. Jis sukūrė daugybę poezijos rinkinių, tarp kurių
svarbiausi yra „Pėsčiomis į Martos vynuogyną“ (už kurį 2004 m. gavo Pulitzerio
premiją), „Dievo tyla“ bei „Riedantis motelis“. Nors jo eilėraščiuose gausu
vienatvės, desperacijos ir fizinio silpnumo temų, juose visada rusena atgailos
bei susitaikymo viltis. Autorius mirė 2015 metais nuo plaučių vėžio, palikdamas
po savęs kūrybinį palikimą, kuris moko į pasaulį žvelgti su begaliniu švelnumu,
tarsi kiekviena akimirka būtų paskutinė.
Te pasaulį apgaubia taika. Šiandien, kai tiek daug
kalbama apie karą ir tos kalbos programuoja mus iš tikrųjų ne ruoštis, o iš
tikrųjų į potencialų lauką kreipia energiją ir kurią scenarijų apie karą,
norisi, kad žmonės atsigręžtų kas kiek įmanoma labiau į taiką ir kitų priėmimą.
Suprantu, kad tai, kas vyksta tikrovės politiniame lauke ir visos tos intrigos bei
tyčia didinamos įtampos gali privesti prie absurdiškų karų, tačiau... Vis dar
yra galimybė kreipti čia ir dabar visą pasaulį į taiką per intencijas,
vizualizacijas ir manifestacijas, savo kalbėjimą, jauseną ir mintijimą. Todėl
taika pasaulyje, man regis, šiuo metu yra vienas svarbiausių dalykų, svarbu,
kad kiekviename iš mūsų būtų vidinė taika, juk iš esmės tikrovė yra mūsų vidaus
atspindys, todėl negeiskime karo, neremkime politikų manipuliacijų apie „karinę
gynybą“, negeiskime keršto, nemanipuliuokime patriotiškumo idėjomis,
negyvenkime kovinėje parengtyje, nes tai veda visus prie vieno ir to paties.
Verčiau palaikykime visus gyvuosius esančius Šiaurėje
taikoje ir meilėje, palaiminkite visus gyvuosius taika ir meile esančius
Pietuose, visus gyvuosius taika ir meile Rytuose, visus gyvuosius taika ir
meile Vakaruose. Kreipkime sąmoningai mintis ne į įtemptų situacijų aštrinimą,
o į empatiškumą kiekvienam šios planetos sutvėrimui, kuris prisiėmė savame
laike savo vaidmenį dėl tam tikrų pamokų ir priežasčių.
Jau tampa mano kultūrine
tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko
gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre
pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko
Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo
žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu,
kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei
vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą
pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių
posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi
aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė
paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per
tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta
fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna
trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.
Taigi O. Koršunovas vėl
stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis
„Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis
provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų
spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius
tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno
pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi
Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai
nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo
socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas
variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád
Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.
Pasakojimo centre –
turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko
namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas
Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia
motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote,
atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą,
augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie
tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo
vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis
save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik
žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir
teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos
santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir
kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina
liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to
žodžio prasme pražudyti.
Tiesos ir teisingumo
problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso
Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius
Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui.
Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos
laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos
svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad
bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą
katastrofą.
Nors teatrologei Audronei
Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija,
prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man
scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip
kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame
žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės
ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis
trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo
pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V.
Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą
teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą,
nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai
perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos
jautrumo ir ašarų.
Scenoje – įmantrus ir
karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir
kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą,
teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui,
palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios
šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės
veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis
simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią
sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot
bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo
ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip
negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo
saugaus melo užuovėjos.
Nors spektaklis lokalus
ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su
mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos
troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame
gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame
istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į
aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime
tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės
kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir
tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu,
o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas
yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru
vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais
iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai
pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau
išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda
„teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar
propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose
tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas
teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir
gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir
intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę
antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa
spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“
Spektaklis labai patiko
ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir
emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį,
sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikiniam dramaturgijos variantui, tad
nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo
pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame
teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau
pamatyti!
Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".
