Filmas: "Rouzų šeimos karas" / "The Roses"

 

Sveiki!

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų! Britų humoras man priimtinas ir suprantamas, nes su juo daugmaž esame susipažinę, neblogai atpažįstame, nes lietuviška tikrovė nuo britiškojo ne tiek, sakyčiau, ir skiriasi. Užtat visiškai nesuprantu azijietiško humoro.  Bet šįkart ne apie tai, o apie režisieriaus Jay Roach naujausią britišką komediją „Rouzų šeimos karas“ (angl. The Roses) (2025), kuriame nusifilmavo, galima sakyti, patys ryškiausi ir svarbiausi savo kartos britų kino aktoriai Olivia Colman ir Benedict Cumberbatch, dėl kurių, galima sakyti, ir pasirinkau šį filmą, nors turėjau įtarimo, kad filmas gal ir nesusižavės, tačiau bent jau pasimėgausiu britiško ir amerikietiško humoro kokteiliu. Reiktų dar paminėti, kad filmas – tai 1989 metų „Rožių karas“ (angl. The War of the Roses) perdirbinys, senesniojoje versijoje nusifilmavo Michael Douglas, Kathleen Turner ir Danny DeVito.

 

Nors filmas komedija, tačiau jame nemažai šeiminio tragizmo, įtampos, susijusios su socialinių vaidmenų pasiskirstymu šeimoje. Manau, šiandien ypač aktualu ir lietuvių šeimose, kur lytiniai socialiniai vaidmenys, nors dar labai gajūs, tačiau pamažu „tradiciniai“ nykstantys: moteris už vaikų ugdymą, tėvas už pinigus. Santuokoje du vaikus auginantys Ivė ir Teo svajoja apie ramų ir puikų gyvenimą. Vyras – sėkmingas architektas, kurio projektai iki tam tikros lemtingos tragedijos buvo gerbiami. Ivė – vidutinybė, tačiau jos restoranas suklesti tada, kai Teo ištinka profesinė nesėkmė ir jis atleidžiamas iš darbo. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Teo pradeda auginti vaikus, rūpintis jų auklėjimu, kol žmona sėkmingai plėtoja restorano verslą, užsisėdi iki išnaktų vakarėliuose, leidžia knygas, dalyvauja pokalbių šou ir t. t. Galiausiai kiekvienas iš jų kažko atsisako ir netenka: Ivė – santykio su vaikais, o Teo – architekto ambicijų, tad akivaizdu, kad tai sukelia nemažai įtampos šeimoje, kuri galiausiai, vaikams išvykus į privačią mokyklą, naujai vien tik šeimai už žmonos pinigus vyro pastatytame name įvyksta dviejų sutuoktinių teroras, atviras psichologinis ir iš dalies fizinis vyro ir žmonos karas.

 

Filmas, kaip ir tikėjausi, nėra ypatingas. Taip, jis vizualiai pritaikytas komercinei pramogai, smagu žiūrėti aktorių naujuosius amplua, galvoti apie savo ar pažįstamų šeimų įtampas, tačiau filmas nieko naujo nepasiūlo, tik pramogą ir jau matytas daugelyje filmų panašias ištarmes. Komedija perauga į šeimos groteską, hiperbolizuota įtampa tampa susinaikinimo ir teroro prieš tai, ką tu gerbei ir mylėjai, ginklu. Tai primena šachmatų lentą, tikslūs ir pagalvoti psichologinio palaužimo žingsniai šiek tiek man primintų šeiminį „Ponas ir ponia Smitai“ variantą. O jau šeimos draugų, kurie „rūpinasi“ savo draugais vis užsukinėdami į jų puikiuosius namus, išvis tampa karikatūriniai ir nebenormalūs, neįtikinantys. Jeigu pagrindiniai veikėjai turi motyvo dar elgtis konkurencingai absurdiškai, tai, pavyzdžiui, komikės aktorės Kate McKinnon sukurtas Amy veikėjos perdėtas ir teatralizuotas gašlumas, man regis, nepridėjo šiaip jau britų humorui būdingos elegancijos ir subtilumo, tai labiau jau amerikietiškos ir gana tiesmukos juoko išraiškos.

 

Visgi nesigailiu pažiūrėjęs, buvo vietomis smagu, tačiau susižavėjimo filmas didelio nesukėlė. Absoliučiai kūrinys skirtas pramogai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Knyga: Honorė de Balzac "Šagrenės oda"

Honorė de Balzac. „Šagrenės oda“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 296.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Puikiai pamenu, kad seniai, dar mokykliniais laikais, mokytoja buvo uždavusi, kai ėjome realizmo literatūrą, šalia Žemaitės ir Jono Biliūno literatūros kūrinių perskaityti žymiojo prancūzų romanisto Honorė de Balzac (1799-1850) romaną Tėvas Gorijo. Anuokart, man dar paaugliui ir jaunuoliui, prisiskaičius moderniosios šiuolaikinės literatūros, galima sakyti, buvo absoliuti kančia skaityti ištisus nuobodokus balzakiškus ponios Vokės pensionato aprašymus. Bet gyvenime nutinka pačių įdomiausių dalykų, tad grįžtu prie Balzako kūrybos ir iš naujo permąstau, kam anuomet neturėjau kompetencijų suprasti. Trečias Šagrenės oda (pranc. La Peau de chagrin) lietuviškas Jono Norkaus leidimas pasirodė 2025 metais. Pirmasis Norkaus vertimas buvo išleistas – dar Stalinui nemirus! – 1952 metais, po to šį romaną 2011 metais perleido leidykla Obuolys, apeliuodamas į 2010 komercinį bumą, kai pasirodė dar viena šios knygos ekranizacija (tame leidime matome filmo afišą ant viršelio, mano kuklia nuomone, tai labai bjauroja klasikinius kūrinius).

 

Šagrenės oda, kaip ir garsiausi Balzako romanai – Tėvas Gorijo, Eugenija Grandė, Trisdešimties metų moteris – priklauso didžiuliam rašytojo sumanymui sukurti Žmogiškąją komediją, t. y. 137 romanų ciklą, ištisą multivisatą, atskleidžiančią Balzako XIX amžiaus tikrovės po-bonapartinę Prancūziją ir Paryžių. Šiame grandioziniame romanų cikle turėjo veikėjai įvairiuose romanuose vėl susitikti, papildyti vienas kitą ir atskleisti sudėtingą Paryžiaus socialinį gyvenimą. Šagrenės oda buvo rašoma dar iki šio rašytojo sumanymo 1830-1831 metais, tačiau jis vis tiek įtrauktas į bendrąją šio ciklą sąrangą ir užimą filosofinę ciklo kategoriją. Deja, kaip žinia, Balzakui nepavyko šio ciklo užbaigti, pasirodė ne tiek ir mažai – 91 užbaigtas kūrinys, nes 51-erių metų vyrą pakirto darboholizmo sukeltas išsekimas ir silpna dėl sėdėjimo ir kavos nualinta širdis. Įdomu, kad romantizmui priskiriamas Viktoras Hugo rėžė kalbą per jo laidotuves, sakydamas, kad tuokart prancūzus paliko ištisa epocha, tačiau šios epochos tėvas paliko įstabų visuomenės veidrodį, turėdamas galvoje Žmogiškąją komediją.

 

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes Balzakas – realizmo atstovas. Šagrenės oda yra vienas iš jo nedaugelio romanų, kuriame veikia magiškasis realizmas. Dėmesio centre – nuskuręs jaunas mokslininkas Rafaelis de Valentenas, kuris, viską praradęs vienu lošimo statymu, manosi, nušoksiąs nuo Senos upės, kuri teka per Paryžių. Pasakotojas akcentuoja, jog daugybė paryžiečių šitaip baigia savo gyvenimą, nes yra net žmonių, kurie ištisai traukia skenduolius savižudžius iš upės, o tai rodo, kad socialinė Paryžiaus to meto visuomenė buvo negailestinga.

 

Taigi Rafaelis tampa tarsi koks Faustas iš Geothės filosofinės poemos, lemtingą dieną sendaikčių krautuvininkas jam pasiūlo magišką šagrenės odą (manoma, kad asilo odos), kaskart jam ko nors panorėjus, aplinkybės susiklosto taip, kad tikrovė pasiūlo troškimo įgyvendinimą. Deja, oda kaskart traukiasi ir Rafaelio gyvenimas taip pat trumpėja, todėl jam kaskart reikia būti itin atidžiam, kad oda nesusitrauktų ir jo gyvenimas nesibaigtų anksčiau laiko, nei spės nugyventi turtingą ir prabangų gyvenimą. Deja, į tuštybes ir aistras linkusiam nedisciplinuotam ir pripažinimo alkstančiam jaunuoliui sudėtinga suvaldyti troškimus... Taip, magiškojo realizmo apraiškos priimtų Oscaro Wildo Doriano Grėjaus portreto metodą arba, kaip jau minėjau, Goethės Faustą: Rafaelis turi galimybę peržengti žmogiškumo ribas, šįkart labiau susijusias ne su pažinimu ar jaunystės kultu, bet socialiniu Paryžiaus pasauliu, tačiau tai protagonistą veda į pražūtį, nes tokia sėkmės žmogiškoji kaina: žmogus susimoka brangiausiu – savo gyvenimiškuoju laiku. „Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet jūsų gyvenimo sąskaita. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis priklausomai nuo jūsų troškimų stiprumo ir kiekio, pradedant menkiausiais ir baigiant labiausiai besaikiais (p. 43).“

 

Romanas atitinka realizmo kriterijus, kurie daugelis buvo išsakyti prancūzų laikraštyje Realizmas (po to šią sąvoką į lietuvių literatūros lauką įves pats Jonas Biliūnas). Ilgi ir sudėtingi aplinkos aprašymai, abejotinos moralės žmonės vaizduojami kartu su tyros širdies žmonėmis, jie linkę keistis ir net atgailauti; dominuoja charakterio kūrimo technika, todėl svarbūs tampa veikėjų samprotavimas ir aplinkybių vertinimas iš jų perspektyvos, o ne pasakotojo, atsisakoma tiesmukos didaktikos, tad stengiamasi pavaizduoti margą ir sudėtingą socialinį gyvenimą, pageidautina autoriaus amžininkų tikrovės laikmečio. Visa tai turime su kaupu Šagrenės odoje. Tiesa, reiktų knygos pavadinimo dviprasmybę prancūzų kalboje atskleisti, nes chagrin taip pat verčiasi liūdesys/sielvartas, o lietuviškame variante šagrenės oda nelieka sielvarto odos reikšmės, todėl vertime nebelieka akivaizdžios balzakiškos sukurtos dviprasmybės.

 

Šįkart nepaprastai mėgavausi Balzako turtingu stiliumi, o ilgi aprašymai suteikė to XIX amžiaus literatūrinio epinio pasakojimo prabangos jausmą, kai problema ir aplinkybės nustelbia žmogaus likimo programa. Maniausi, kad susidursiu su nusenusiu ir nepatogiu Jono Norkaus vertimu, tačiau koks sklandus ir puikus vertimas! Stebino sutvarkyto teksto kokybė, paaiškinimai – viskas vietoje ir laiku. Manau, Balzakas yra savotiškas skaitytojo brandos ženklas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien Šagrenės odą paskaitytų nūdienos mokiniai, kurie pripratę prie fragmentuotų ir dinamiškų tekstų. Įtariu, kad visai (kaip aš anuomet) grumtųsi su teksto gelmėmis.

Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas)

 

Nors romanas iš dalies yra apie Rafaelio įtikėjimą, jog savo likimą galima patikėti talismanui, tačiau tikroji romano paskirtis yra kritikuoti ir savaip išjuokti Balzako laikų tikrovę, ypač susireikšminusią ir po monarchų nuvertimo suklestėjusią buržuaziją. „Visuomenės nuomonė? Juk tai labiausiai išvirkusi prostitutė. Jei klausytum jūsų, ponai moralistai ir politikai, tai įstatymus visada reiktų statyti aukščiau už prigimtį, o visuomenės nuomonę – aukščiau už sąžinę. O iš tikrųjų viskas yra teisinga ir viskas klaidinga! Jeigu visuomenė mums davė pūkų pagalvėms, tai tą geradarystę ji apmokestino podagra, lygiai kaip įvedė teismo procedūrą, kad biurokratija apribotų teisingumą, o sloga taptų kašmyro šalikų pasekme... (p. 62).“ Balzakui būdingas šmaikštus ir intelektualus požiūris į visuomenę, paremtas tuometine turtuolių tuštybe ir prieštaringumu.

 

Romane Rafaelio gyvenimą veikia dvi svarbios moterys – nuskurdusi ir tėvo Godeno, išvykusio be žinios į Indiją, palikta dukra Polina, kuri yra tyros ir puikios širdies, tačiau Rafaelis myli moteris tik tas, kurios turi statusą. Tai savotiškas fetišas, veikėjui moteris su turtais yra neatsiejama būtinybė, jos vertė ir grožis bei galia yra būtinoji tobulos moters tapatybės dalis, todėl jis maniakiškai, kone obsesiškai įsimyli Polinos priešingybę – grafienę Teodorą, kuri yra šalta, apibūdinama kaip moteris be širdies, turinti galios ir manipuliavimo gerų įgūdžių, kuri atstovautų tai šaltai aristokratijai, kurios dalimi taip trokšta būti Rafaelis de Valentenas. Kodėl? Neatsitiktinai, nes Rafaelio tėvai turėjo galią, tačiau motina mirė jauna, o reiklusis tėvas subankrutavo, todėl nustekentos giminės legenda (giminaičiai priklausė karaliaus Liudviko XVIII dvarui) nuo mažens formavo Rafaelį, ko jis yra netekęs, ir kūrė mitus apie socialinės prarastos galios susigrąžinimą. Visgi Teodora jį užburia, bet ji neatitiktų idealios ir švelnios Polinos būdo. Štai ką Teodora sako: „Esu laiminga, būdama viena. Kam man keisti savo, jeigu taip norite, egoistišką gyvenimą į šeimininko kaprizus? Santuoka – tai sakramentas, kuris mums atneša tik širdgėlą. O vaikai mane erzina (p. 164).“ Teodoros poziciją itin tiktų šių dienų moters pakitusiam visuomenėje įvaizdžiui iliustruoti: šiandien moterys trokšta būti savarankios, uždirbti tiek, kiek ir vyrai, realizuoti savo troškimus, turėti vieną vaiką arba visai neturėti ir gyventi labiau dėl paties gyvenimo, nei dėl šeimos (Teodoros archetipas). Galima diskutuoti, prie ko priveda turtai, laisvė ir galia bei kaip kinta moteriškumo visuotiniai stereotipai, kai gaunami šie dalykai.

 

Taigi Šagrenės odoje galima aptikti ne vieną pakitusį arba visai nepasenusį visuomenės elgsenos ir stereotipinį modelį, dėl kurio ne vienas pasirinko Senos upės vandenis, nei ramų susitaikymą su savo socialine padėtimi ir vidutiniškumu. Rafaelis nesitaiksto, jam iš gyvenimo reikia daugiau ir jis pasiryžęs viską paaukoti. Kodėl gi ne? Arba Senos upė, arba trumpas gyvenimas prabangoje: jaunystės idealizmas veikia kaip kraštutinumas, nevertinant paties gyvenimo, jeigu jo negalima patirti maksimaliai. Tačiau Balzakas tyčia per Rafaelio gyvenimą perveda Poliną, tyrosios meilės idealą, tačiau sprendimai praeityje jau padaryti, nesitikint tikrosios meilės. Tai šėtoniška knyga, žiauri ir negailestinga, paradoksali, apdovanojanti ir gniuždanti savo veikėjus, kurie iš vienos pusės tik jie patys atsakingi už savo troškimus ir ydas, moralinį nuosmukį, tuštybės vaikymąsi, tad, kaip ir tikrame biurokratiniame pasaulyje, pagal Balzako logiką privalo susimokėti už sėkmę – pinigų ir skolos tema Balzako Žmogiškojoje komedijoje ypač svarbi! – aukščiausia kaina. Knyga turtinga, įtrauki, mąsli ir įdomiai skaitoma. Nepasenusi.

 

„Padori visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas atmeta besikalbinančią ligą. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų kaip užkrečiamos ligos ir niekada nedvejoja, ką pasirinkti – kančią ar ydą: būti ydingam – tai prabanga. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, visuomenė mokės ją sumažinti, šmaikščiai ją išjuoks, ji piešia karikatūras nuverstiesiems karaliams sviesdama į veidus įžeidimus, kuriuos pati tariasi iš jų patyrusi, panašiai kaip jauni romėnai cirke ji niekada nesigaili kritusio gladiatoriaus, maudydamasi aukse ir patyčiose... (p. 257-258).“

 

Maištinga Siela

Spisovatelka Olga Tokarczuková Život, biografie, knihy, tvůrčí vize a vztah k polské politice

Spisovatelka Olga Tokarczuková: Život, biografie, knihy, tvůrčí vize a vztah k polské politice

 

Formující léta: Ze Sulechowa do Varšavy

 

Olga Tokarczuková se narodila v roce 1962 v Sulechowě v západním Polsku, v intelektuálním a tvůrčím prostředí, které položilo základy jejího pozdějšího magického realismu. Její rodiče byli učitelé a otec byl navíc vášnivým knihovníkem, takže budoucí laureátka Nobelovy ceny vyrůstala doslova obklopena knihami. Dětství prožité v Klenici a pozdější stěhování do klidnější provincie bylo plné pozorování přírody a pocitu svobody. Toto prostředí formovalo její schopnost vidět svět jako jednotnou tkáň, v níž jsou rostliny, zvířata i lidé rovnocennými účastníky historie.

 

V dospívání Olga nebyla typickou rebelkou; její vzpoura se projevovala hlubokým ponorem do literatury a filosofie. Brzy začala zpochybňovat tradiční náboženské a sociální struktury a hledala odpovědi tam, kde se potkává věda s mystikou. Už ve školních lavicích vynikala neobyčejně živou představivostí a v okruhu jejích zájmů se ocitla nejen klasická polská literatura, ale i psychoanalýza, která se později stala jedním z hlavních nástrojů její tvorby.

 

Volba studia psychologie na Varšavské univerzitě Tokarczukovou ještě více vzdálila od literárních šablon. Během studií se nespokojila s teorií, ale aktivně pracovala jako dobrovolnice s lidmi s psychickými poruchami. Tato zkušenost jí odhalila, že to, co společnost nazývá „normou“, je jen tenký závoj, pod nímž se skrývá složitý, archaický a symboly naplněný svět. V té době se jejím největším vzorem stal Carl Gustav Jung, jehož teorie archetypů jí pomohla pochopit kolektivní nevědomí – to se později stalo „páteří“ jejích románů.

 

Život na hranici a české srdce

 

Vztah Olgy Tokarczukové k Česku a české kultuře je zcela výjimečný. Spisovatelka již léta žije v Krajanowě, malé vesnici v Kladsku, která leží přímo na česko-polské hranici. Z oken svého domu se dívá do Čech a často zdůrazňuje, že hranice je pro ni pouhou umělou čarou, která v krajině a v lidských duších neexistuje. Tato „příhraniční identita“ se silně promítá do jejího díla, zejména v románu „Denní dům, noční dům“ (Dom dzienny, dom nocny), který se odehrává právě v tomto kraji a je hlubokou sondou do historie a mýtů regionu, kde se mísí polské, německé a české vlivy.

 

Tokarczuková se netají svým obdivem k české literatuře, kterou považuje za nesmírně inspirativní pro její humor, ironii a schopnost nahlížet na svět „zdola“. Mezi její oblíbence patří Bohumil Hrabal, jehož poetika všednosti a pábitelství má blízko k jejímu vlastnímu vidění světa. Čeští čtenáři její náklonnost opětují – Olga je v Česku jednou z nejčtenějších zahraničních autorek a její knihy, jako „Pravěk a jiné časy“ (Prawiek i inne czasy), „Běguni“ (Bieguni) nebo „Svůj pluh veď přes kosti mrtvých“ (Prowadź swój pług przez kości umarłych), se zde těší kultovnímu statusu.

 

Literární vzestup a Nobelova cena

 

Literární cesta Olgy Tokarczukové nezačala velkými eposy, ale jemným básnickým debutem v roce 1989. Skutečný průlom však nastal v próze. Její styl, často přirovnávaný k magickému realismu, má specifický středoevropský nádech: vyznačuje se hutným, smyslovým jazykem, v němž se sny, vzpomínky a fyzická realita splétají v nerozlučný celek. Vrcholem jejího díla je monumentální historický epos „Knihy Jakubovy“ (Księgi Jakubowe), za který obdržela druhou polskou cenu Nike.

 

V roce 2018 (fakticky uděleno v roce 2019) byla Olze Tokarczukové udělena Nobelova cena za literaturu za „vypravěčskou představivost, která s encyklopedickou vášní reprezentuje překračování hranic jako formu života“. Toto ocenění potvrdilo její postavení světové vizionářky, která dokáže spojovat vědecké poznatky s literární intuicí a vytvářet novou, „laskavou“ naraci, která se snaží pochopit celistvost světa.

 

Osobnost a postoj k politice

 

Nobelova cena udělala z Tokarczukové nejen literární ikonu, ale i vlivnou veřejnou osobnost, jejíž hlas je v Polsku často v centru ostrých politických diskusí. Jako zapřisáhlá vegetariánka a ochránkyně přírody se angažuje v otázkách ekologie a práv zvířat. V polské politice patří k nejodvážnějším kritičkám konzervativního kurzu, otevřeně se zastává lidských práv, svobody žen a práv LGBTQ+ komunity.

 

Její nekompromisní postoje vyvolaly v Polsku řadu kontroverzí, zejména když vyzvala k pravdivému zúčtování s polskou historií, čímž zpochybnila mýtus národa jako čisté oběti. V roce 2020 odmítla titul čestné občanky Dolního Slezska, aby se o něj nemusela dělit s biskupem známým svými homofobními výroky. Pro Olgu Tokarczukovou je Nobelova cena závazkem bránit ty, kteří jsou vytlačováni na okraj společnosti, a prosazovat etiku „laskavosti“ – schopnosti vidět svět očima druhého.

 

Nadace Olgy Tokarczukové

 

Nadace Olgy Tokarczukové (Fundacja Olgi Tokarczuk) se sídlem ve Vratislavi je praktickým pokračováním její filosofie. Sídlí v historické vile, která kdysi patřila intelektuálovi Janu Nowaku-Jeziorańskému. Je to otevřený prostor pro setkávání spisovatelů, překladatelů a aktivistů, kteří debatují o ekologii, demokracii a lidských právech. Nadace podporuje zejména překladatele – „tiché hrdiny kultury“ – a skrze své programy učí mladé lidi kritickému myšlení a empatii.

 

Rebelující duše

Författaren Olga Tokarczuk: Livet, böckerna, det litterära särdraget och relationen till polsk politik

 

Författaren Olga Tokarczuk: Livet, böckerna, det litterära särdraget och relationen till polsk politik

 

De formande åren: Från Sulechów till Warszawa

 

Olga Tokarczuk föddes 1962 i Sulechów i västra Polen, i en intellektuell och kreativ miljö som lade grunden för hennes framtida magiska realism. Hennes föräldrar var lärare, och hennes far var dessutom en passionerad bibliotekarie. Den blivande Nobelpristagaren växte bokstavligen upp omgiven av böcker. Barndomen i Klenica, och den senare flytten till en lugnare provins, präglades av naturobservationer och en känsla av frihet. Denna miljö formade hennes förmåga att se världen som en sammanhängande väv där växter, djur och människor är likvärdiga deltagare i historien.

 

I tonåren var Olga inte en typisk rebell; hennes motstånd tog sig uttryck i en djupdykning i litteratur och filosofi. Hon började tidigt ifrågasätta traditionella religiösa och sociala strukturer och sökte svar där vetenskap och mystik möts. Redan i skolan utmärkte hon sig med sin livliga fantasi, och hennes intressen omfattade inte bara klassisk polsk litteratur utan även psykoanalys – ett fält som senare skulle bli en av hörnstenarna i hennes skapande.

 

Genom att välja psykologistudier vid universitetet i Warszawa rörde sig Tokarczuk ännu längre bort från litterära schabloner. Under studietiden nöjde hon sig inte med teori, utan arbetade som volontär med människor med psykiska störningar. Denna erfarenhet avslöjade för henne att det samhället kallar "normalitet" bara är en tunn slöja som döljer en komplex, arkaisk och symbolrik värld. Under denna tid blev Carl Jung hennes största auktoritet; hans teori om arketyper hjälpte henne att förstå det kollektiva omedvetna – något som senare blev "ryggraden" i hennes romaner.

 

Den litterära resan: Från psykologi till Nobelpris

 

Livet före den första boken var en intensiv tid av sökande. Efter studierna arbetade hon som psykoterapeut i Wałbrzych, där hon vägledde människor genom existentiella kriser och missbruk. Det dagliga mötet med andras trauman och drömmar blev för Olga ett laboratorium för "mänsklig materia". Hon förstod att varje människa är en levande berättelse och att verkligheten består av tystnader, myter och drömmar som ofta påverkar oss starkare än rationella fakta.

 

Hennes litterära bana började med poesi, men det var prosan som etablerade hennes sanna röst. I Sverige har hennes verk tagits emot med stor entusiasm. Bland hennes mest kända böcker märks "Gammeltida och andra tider" (Prawiek i inne czasy), som skildrar ett universellt mikrokosmos genom historien om en mytisk by. Hennes stil utvecklades senare mot mer fragmenterade och intellektuella strukturer i verk som "Dagens hus, nattens hus" (Dom dzienny, dom nocny).

 

Det stora internationella genombrottet kom med "Löparna" (Bieguni), som belönades med Internationella Bookerpriset, och hennes monumentala historiska epos "Jakobsböckerna" (Księgi Jakubowe). År 2018 (utdelat 2019) tilldelades hon Nobelpriset i litteratur för "en berättarkonst som med encyklopedisk lust gestaltar gränsöverskridandet som livsform". Nobelpriset befäste hennes ställning som en av vår tids främsta visionärer, särskilt i Sverige där hennes tacktal om "den ömsinte berättaren" fick stor resonans.

 

Personlighet och politiskt engagemang

 

Nobelpriset gjorde Olga Tokarczuk till mer än en litterär ikon; hon blev en inflytelserik offentlig röst vars åsikter ofta står i centrum för skarpa politiska debatter i Polen. Författaren bor idag i Wrocław och i den lilla byn Krajanów i Nedre Schlesien, nära den tjeckiska gränsen. Detta gränsland är för henne både en tillflyktsort och en inspirationskälla för att odla en "flytande" identitet. Som hängiven vegetarian förespråkar hon passionerat djurrätt och ekologi.

 

På den polska politiska scenen är Tokarczuk en av de modigaste kritikerna av den konservativa inriktningen i landet. Hon talar öppet för mänskliga rättigheter, kvinnors frihet och HBTQ+-personers rättigheter, vilket ofta gjort henne till en måltavla för högerkrafter. Hon väckte stor debatt när hon menade att Polen måste göra upp med sin historia som förtryckare och kolonisatör, och ifrågasatte myten om nationen som ett rent offer. År 2020 vägrade hon ta emot utmärkelsen som hedersmedborgare i sin region för att slippa dela äran med en biskop känd för homofoba uttalanden.

 

Olga Tokarczuk-stiftelsen

 

Olga Tokarczuk-stiftelsen (Fundacja Olgi Tokarczuk) i Wrocław är den praktiska förlängningen av hennes filosofi. Belägen i en historisk villa som en gång tillhörde intellektuellen Jan Nowak-Jeziorański, fungerar stiftelsen som en mötesplats för författare, översättare och aktivister som diskuterar ekologi, demokrati och mänskliga rättigheter. Stiftelsen stöttar särskilt översättare – "kulturens tysta hjältar". Genom sina program främjar Tokarczuk en "ömsinthetens" etik – förmågan att se världen genom den andres ögon – för att bygga ett mer öppet och tolerant framtida samhälle.

 

Upprorisk själ

La escritora Olga Tokarczuk: vida, biografía, libros, claves de su obra y relación con la política polaca

 

La escritora Olga Tokarczuk: vida, biografía, libros, claves de su obra y relación con la política polaca

 

Los años de formación: de Sulechów a Varsovia

 

Olga Tokarczuk nació en 1962 en Sulechów, en el oeste de Polonia, en un entorno intelectual y creativo que sentó las bases de su posterior realismo mágico. Sus padres eran maestros y su padre era, además, un apasionado bibliotecario, por lo que la futura premio Nobel creció literalmente rodeada de libros. Su infancia en Klenica, y su posterior traslado a una provincia más tranquila, estuvo marcada por la observación de la naturaleza y un profundo sentido de libertad. Este entorno moldeó su capacidad para ver el mundo como un tejido único donde las plantas, los animales y los humanos son participantes iguales en la historia.

 

En su adolescencia, Olga no fue la típica rebelde; su desafío se manifestó a través de una inmersión profunda en la literatura y la filosofía. Empezó a cuestionar las estructuras religiosas y sociales tradicionales desde muy joven, buscando respuestas en la intersección entre la ciencia y el misticismo. Ya en la escuela destacaba por su vívida imaginación, y sus intereses abarcaban no solo la literatura clásica polaca, sino también el psicoanálisis, que más tarde se convertiría en una de las herramientas principales de su creación.

 

Al elegir estudiar psicología en la Universidad de Varsovia, Tokarczuk se alejó aún más de los clichés literarios. Durante sus años universitarios, no solo estudió teoría; trabajó como voluntaria con personas que padecían trastornos mentales. Esta experiencia le reveló que lo que la sociedad llama "normalidad" es solo un fino velo que oculta un mundo complejo, arcaico y rico en símbolos. En esa época, Carl Jung se convirtió en su mayor referente, cuya teoría de los arquetipos la ayudó a comprender el inconsciente colectivo, algo que más tarde sería la "columna vertebral" de sus novelas.

 

El ascenso literario: de la psicología al Premio Nobel

 

La vida antes de su primer libro fue un periodo de búsqueda intensa. Tras graduarse, trabajó como psicoterapeuta en Wałbrzych, asesorando a personas en crisis existenciales y adicciones. Este encuentro diario con los traumas y sueños ajenos se convirtió para Olga en un laboratorio de "material humano". Comprendió que cada persona es una historia viviente y que la realidad está compuesta por silencios, mitos y sueños que a menudo nos influyen más que los hechos racionales.

 

Su camino literario comenzó con la poesía, pero fue su prosa la que estableció su verdadera voz. En el mundo hispanohablante, sus obras han tenido una acogida excepcional. Entre sus libros más destacados se encuentran "Un lugar llamado Antaño" (Prawiek i inne czasy), donde narra la historia de un pueblo mítico como un microcosmos del universo. Su estilo evolucionó hacia estructuras más fragmentadas e intelectuales con "Casa de día, casa de noche" (Dom dzienny, dom nocny).

 

El reconocimiento internacional definitivo llegó con "Los errantes" (Bieguni), obra con la que ganó el prestigioso Premio Booker Internacional, y su monumental épica histórica "Los libros de Jacob" (Księgi Jakubowe). En 2018 (entregado en 2019), la Academia Sueca le otorgó el Premio Nobel de Literatura por "una imaginación narrativa que, con pasión enciclopédica, representa el cruce de fronteras como una forma de vida".

 

Personalidad y compromiso político

 

El Nobel convirtió a Olga Tokarczuk en algo más que un icono literario: la transformó en una figura pública influyente cuya voz suele estar en el centro de los debates políticos en Polonia. La escritora vive actualmente en Breslavia (Wrocław) y en el pueblo de Krajanów, cerca de la frontera checa. Esta zona fronteriza es para ella un refugio y una fuente de inspiración para cultivar su identidad "fluida". Vegetariana convencida, defiende con ardor la causa ecologista y los derechos de los animales.

 

En la escena política polaca, Tokarczuk es una de las críticas más valientes del rumbo conservador del país. Se manifiesta abiertamente a favor de los derechos humanos, la autonomía de las mujeres y los derechos de la comunidad LGBTQ+, lo que la ha convertido frecuentemente en blanco de los sectores derechistas. Generó una gran polémica al afirmar que Polonia debía reconocer su pasado como opresora y colonizadora, cuestionando el mito de la nación puramente víctima. En 2020, rechazó ser nombrada ciudadana ilustre de su región para no compartir el honor con un obispo conocido por sus comentarios homófobos.

 

La Fundación Olga Tokarczuk

 

La Fundación Olga Tokarczuk, con sede en Breslavia, es la extensión práctica de su filosofía. Ubicada en una villa histórica que perteneció al intelectual Jan Nowak-Jeziorański, la fundación sirve como punto de encuentro para escritores, traductores y activistas que debaten sobre ecología, democracia y derechos humanos. La fundación apoya especialmente a los traductores, esos "héroes silenciosos de la cultura". A través de sus programas, Tokarczuk promueve una ética de la "ternura" —esa capacidad de mirar el mundo a través de los ojos del otro— para construir una sociedad más abierta y tolerante.

 

Alma Rebelde

L'écrivaine Olga Tokarczuk : Vie, œuvre, vision littéraire et engagement politique en Pologne

 

L'écrivaine Olga Tokarczuk : Vie, œuvre, vision littéraire et engagement politique en Pologne

 

Les années de formation : De Sulechów à Varsovie

 

Olga Tokarczuk est née en 1962 à Sulechów, dans l'ouest de la Pologne, au sein d'un milieu intellectuel et créatif qui a jeté les bases de son futur réalisme magique. Ses parents étaient enseignants, et son père était également un bibliothécaire passionné ; ainsi, la future lauréate du prix Nobel a grandi littéralement entourée de livres. Son enfance à Klenica, puis son déménagement dans une province plus calme, ont été marqués par l'observation de la nature et un sentiment de liberté. Cet environnement a façonné sa capacité à voir le monde comme un tissu unique où les plantes, les animaux et les humains sont des acteurs égaux de l'histoire.

 

À l'adolescence, Olga n'était pas une rebelle typique ; son insoumission s'exprimait par une immersion profonde dans la littérature et la philosophie. Très tôt, elle a commencé à remettre en question les structures religieuses et sociales traditionnelles, cherchant des réponses à la frontière entre science et mysticisme. Dès les bancs de l'école, elle se distinguait par une imagination débordante, s'intéressant non seulement aux classiques de la littérature polonaise, mais aussi à la psychanalyse, qui deviendra plus tard l'un des outils majeurs de sa création.

 

En choisissant d'étudier la psychologie à l'Université de Varsovie, Tokarczuk s'est encore davantage éloignée des schémas littéraires conventionnels. Pendant ses études, elle ne s'est pas contentée de la théorie : elle s'est engagée comme bénévole auprès de personnes souffrant de troubles psychiques. Cette expérience lui a révélé que ce que la société nomme « normalité » n'est qu'un voile ténu cachant un monde complexe, archaïque et riche en symboles. C'est à cette époque que Carl Gustav Jung est devenu son mentor intellectuel ; sa théorie des archétypes est devenue la « colonne vertébrale » de ses romans.

 

L'ascension littéraire : De la thérapie au prix Nobel

 

La vie avant son premier livre n'a pas été qu'un parcours académique, mais une période de quête intense. Après ses études, elle a travaillé comme psychothérapeute à Wałbrzych, accompagnant des patients à travers des crises existentielles et des addictions. Ce contact quotidien avec les traumatismes et les rêves d'autrui est devenu pour Olga un laboratoire de la « matière humaine ». Elle a compris que chaque individu est une histoire vivante et que la réalité est faite de non-dits, de songes et de mythes qui nous influencent plus que les faits rationnels.

 

Son parcours littéraire a débuté par la poésie, mais c'est avec la prose qu'elle a conquis le monde. En France, ses œuvres ont rencontré un grand succès critique. Parmi ses livres marquants, on trouve « Dieu, les hommes, les bêtes et les anges » (Prawiek i inne czasy), qui dépeint un microcosme universel à travers l'histoire d'un village mythique. Son style a ensuite évolué vers des structures plus fragmentées et intellectuelles avec « Maison de jour, maison de nuit » (Dom dzienny, dom nocny).

 

Le couronnement international est venu avec « Les Pérégrins » (Bieguni), récompensé par le prestigieux International Booker Prize, et son œuvre monumentale « Les Livres de Jakób » (Księgi Jakubowe), une fresque historique sur l'Europe du XVIIIe siècle. En 2018 (prix remis en 2019), elle reçoit le prix Nobel de littérature pour « une imagination narrative qui, avec une passion encyclopédique, représente le franchissement des frontières comme forme de vie ».

 

Personnalité et combat politique

 

Le prix Nobel a fait d'Olga Tokarczuk bien plus qu'une icône littéraire : elle est devenue une figure publique influente dont la voix est souvent au centre des débats politiques en Pologne. L'écrivaine vit aujourd'hui à Wrocław et dans le village de Krajanów, en Basse-Silésie, près de la frontière tchèque. Cette zone frontalière est pour elle un refuge et une source d'inspiration pour cultiver son identité « fluide ». Végétarienne convaincue, elle défend ardemment la cause animale et l'écologie.

 

Sur la scène politique polonaise, Tokarczuk est l'une des critiques les plus audacieuses du courant conservateur. Elle s'engage ouvertement pour les droits de l'homme, les libertés des femmes et les droits de la communauté LGBTQ+, ce qui lui vaut d'être régulièrement prise pour cible par les milieux de droite. Elle a suscité une vive polémique en affirmant que la Pologne devait assumer son passé d'oppresseur et de colonisateur, remettant en cause le mythe de la nation purement victime. En 2020, elle a refusé le titre de citoyenne d'honneur de sa région pour ne pas partager cette distinction avec un évêque aux propos homophobes.

 

La Fondation Olga Tokarczuk

 

La Fondation Olga Tokarczuk, basée à Wrocław, est le prolongement concret de sa philosophie. Elle occupe une villa historique ayant appartenu à l'intellectuel Jan Nowak-Jeziorański. Plus qu'un bureau, c'est un espace de rencontre pour écrivains, traducteurs et activistes qui débattent d'écologie, de démocratie et de droits humains. La fondation soutient particulièrement les traducteurs, ces « héros de l'ombre de la culture ». À travers ses programmes, Olga Tokarczuk promeut une éthique de la « tendresse » — cette capacité à voir le monde à travers les yeux de l'autre — pour bâtir une société plus ouverte et tolérante.

 

Âme Rebelle

Schriftstellerin Olga Tokarczuk: Leben, Werk, literarische Vision und ihr Verhältnis zur polnischen Politik

 

Schriftstellerin Olga Tokarczuk: Leben, Werk, literarische Vision und ihr Verhältnis zur polnischen Politik

 

Die prägenden Jahre: Von Sulechów nach Warschau

 

Olga Tokarczuk wurde 1962 in Sulechów im Westen Polens in einem intellektuellen und kreativen Umfeld geboren, das den Grundstein für ihren späteren magischen Realismus legte. Ihre Eltern waren Lehrer, und ihr Vater war zudem ein leidenschaftlicher Bibliothekar. So wuchs die zukünftige Nobelpreisträgerin buchstäblich inmitten von Büchern auf. Ihre Kindheit in Klenica und der spätere Umzug in die Provinz waren geprägt von der Beobachtung der Natur und einem Gefühl der Freiheit. Diese Umgebung formte ihre Fähigkeit, die Welt als ein einheitliches Gewebe zu betrachten, in dem Pflanzen, Tiere und Menschen gleichberechtigte Akteure der Geschichte sind.

 

In ihrer Jugend war Olga keine typische Rebellin; ihr Widerstand äußerte sich durch ein tiefes Eintauchen in Literatur und Philosophie. Schon früh begann sie, traditionelle religiöse und soziale Strukturen zu hinterfragen und suchte nach Antworten an der Schnittstelle von Wissenschaft und Mystik. Bereits in der Schule fiel sie durch ihre lebhafte Fantasie auf. Ihr Interesse galt nicht nur der klassischen polnischen Literatur, sondern auch der Psychoanalyse, die später zu einem der wichtigsten Werkzeuge ihres Schaffens wurde.

 

Mit der Wahl ihres Psychologiestudiums an der Universität Warschau entfernte sich Tokarczuk noch weiter von literarischen Schablonen. Während ihres Studiums vertiefte sie sich nicht nur in die Theorie, sondern arbeitete auch ehrenamtlich mit Menschen mit psychischen Störungen. Diese Erfahrung lehrte sie, dass das, was die Gesellschaft als „Norm“ bezeichnet, nur ein dünner Vorhang ist, hinter dem sich eine komplexe, archaische und symbolträchtige Welt verbirgt. In dieser Zeit wurde C. G. Jung zu ihrem größten Vorbild – seine Theorie der Archetypen wurde später zum Rückgrat ihrer Romane.

 

Der literarische Aufstieg: Von der Therapeutin zur Weltliteratur

Das Leben vor ihrem ersten Buch war eine intensive Zeit der Suche. Nach ihrem Studium arbeitete sie als Psychotherapeutin in Wałbrzych und beriet Menschen in existenziellen Krisen. Die tägliche Begegnung mit fremden Traumata und Träumen wurde für Olga zu einem Laboratorium der „menschlichen Materie“. Sie begriff, dass jeder Mensch eine wandelnde Geschichte ist und die Realität aus Auslassungen, Träumen und Mythen besteht, die uns stärker beeinflussen als rationale Fakten.

 

Ihr literarischer Weg begann 1989 mit dem Lyrikband Städte in Spiegeln (Miasta w lustrach), doch ihre wahre Stimme fand sie in der Prosa. Ihr Debütroman Die Reise der Buchmenschen (Podróż ludzi Księgi, 1993) wurde sofort ausgezeichnet. Der internationale Durchbruch gelang ihr mit Werken, die auch im deutschen Sprachraum Kultstatus erreichten, wie „Ur und andere Zeiten“ (Prawiek i inne czasy), in dem sie durch die Geschichte eines mythischen Dorfes einen Mikrokosmos der Welt erschuf.

 

Weitere Meilensteine folgten mit „Taghaus, Nachthaus“ (Dom dzienny, dom nocny) und dem postmodernen Meisterwerk „Unrast“ (Bieguni), für das sie 2018 den International Booker Prize erhielt. Ihr monumentales historisches Epos „Die Jakobsbücher“ (Księgi Jakubowe) festigte schließlich ihren Ruf als eine der bedeutendsten Denkerinnen unserer Zeit. Im Jahr 2018 (verliehen 2019) wurde ihr der Nobelpreis für Literatur verliehen – für eine „erzählerische Imagination, die mit enzyklopädischer Leidenschaft das Überschreiten von Grenzen als Lebensform darstellt“.

 

Persönlichkeit und politisches Engagement

 

Der Nobelpreis machte Olga Tokarczuk nicht nur zu einer literarischen Ikone, sondern auch zu einer einflussreichen öffentlichen Stimme, die in Polen oft im Zentrum hitziger Debatten steht. Die Schriftstellerin lebt heute in Breslau (Wrocław) und im Dorf Krajanów in Niederschlesien, nahe der tschechischen Grenze. Diese Grenzregion ist für sie nicht nur Heimat, sondern auch Inspirationsquelle für ihre „fluide“ Identität. Sie ist eine überzeugte Vegetarierin und setzt sich leidenschaftlich für den Tierschutz und die Natur ein.

 

In der polnischen Politik gehört Tokarczuk zu den mutigsten Kritikerinnen des konservativen Kurses. Sie setzt sich offen für Menschenrechte, Frauenrechte und die Rechte der LGBTQ+-Gemeinschaft ein, weshalb sie oft ins Visier rechtskonservativer Kreise gerät. Für großes Aufsehen sorgte ihre Aussage, Polen müsse sich seiner eigenen Geschichte als Kolonisator und Unterdrücker stellen. Sie ist überzeugt, dass wahrer Patriotismus darin besteht, auch die dunklen Seiten der eigenen Nation anzuerkennen. 2020 lehnte sie die Ehrenbürgerwürde Niederschlesiens ab, da dieselbe Ehre einem Bischof zuteilwerden sollte, der für homophobe Äußerungen bekannt war.

 

Die Olga-Tokarczuk-Stiftung

 

Die Olga-Tokarczuk-Stiftung (Fundacja Olgi Tokarczuk) in Breslau ist die praktische Fortsetzung ihrer Philosophie. Sie ist ein offener Raum für Autoren, Übersetzer und Aktivisten, die über Ökologie, Menschenrechte und Demokratie diskutieren. Ein besonderes Anliegen der Stiftung ist die Unterstützung von Übersetzern – den „leisen Helden der Kultur“. Mit Programmen wie „Ex-Sentia“ fördert die Stiftung eine neue Art des Erzählens, die auf Empathie und der Überwindung von Grenzen basiert. So bleibt Tokarczuks Erbe nicht nur in den Bücherregalen lebendig, sondern formt aktiv eine offenere und tolerantere Gesellschaft der Zukunft.

 

Rebellische Seele