Graikų mitas. Persefonė, Hadas ir Demetra, kaip Persefonė tapo Hado žmona ir atsirado metų laikai

 

Sveiki, skaitytojai.
 
Graikų mitologijoje pasakojimas apie Persefonę, Hadą ir Demetrą yra vienas reikšmingiausių, paaiškinantis metų laikų kaitą ir gyvybės ciklus. Persefonė buvo šviesioji pavasario ir derliaus deivė, visų mylima Demetros, žemdirbystės ir derlingumo deivės, dukra. Vieną dieną, kai Persefonė linksmai rinko gėles Nisejos lygumoje, žemė staiga atsivėrė ir pasirodė Hadas, požemio pasaulio viešpats, kuris, užkerėtas merginos grožio, pagrobė ją į savo tamsią karalystę. Demetra, apimta nevilties dėl prarastos dukros, nustojo rūpintis žeme, todėl augalai ėmė vysti, o pasaulį ištiko baisus badas.
 
Danguje karaliaujantis Dzeusas, matydamas, kad dėl žmonių bado nebelieka kam aukoti dievams, nusprendė įsikišti ir nusiuntė Hermį, dievų pasiuntinį, į Hado karalystę. Hadas sutiko išleisti Persefonę, tačiau prieš pat jai išvykstant paspęsta klastinga pinklė. Hadas pasiūlė jai granato sėklų, o Persefonė, išsekusi nuo ilgo pasninkavimo požemio pasaulyje, suvalgė keletą jų. Šis veiksmas buvo lemtingas, nes pagal dieviškąjį dėsnį tas, kas paragauja mirusiųjų pasaulio maisto, nebegali visiškai sugrįžti į gyvųjų pasaulį ir privalo visam laikui likti požemyje.
 
Dzeusas, norėdamas išspręsti konfliktą tarp Demetros skausmo ir Hado teisių į žmoną, tarpininkavo sudarant kompromisinę sutartį. Buvo nutarta, kad Persefonė dalį metų praleis su Hadu požemio pasaulyje kaip jo valdovė, o likusį laiką – su motina Demetra žemės paviršiuje. Šis susitarimas tapo kosminio balanso pagrindu, įtraukęs Dzeusą, kuris patvirtino susitarimą, Hadą, kuris išlaikė teisę į dalį laiko su žmona, ir Demetrą, kuri susigrąžino dukrą.
 
Kai Persefonė sugrįžta pas motiną Demetrą, žemė pražysta, žaliuoja ir duoda derlių, nes Demetra džiaugiasi vėl turėdama dukrą šalia savęs. Tačiau kai Persefonė privalo leistis atgal į tamsiąją Hado karalystę, Demetra panirsta į liūdesį, o gamta kartu su ja užmiega, lapai krenta ir žemę apgaubia žiemos šaltis. Taip šis dieviškasis susitarimas cikliškai valdo gamtos ritmą, paaiškindamas pavasario atgimimą ir žiemos sąstingį.

Tai yra italų baroko genijaus Džano Lorenco Berninio (Gian Lorenzo Bernini) skulptūrinė grupė „Proserpinos pagrobimas“ (it. Ratto di Proserpina). Šis šedevras, vaizduojantis graikų mitologijos sceną, kurioje Hadas (Plutonas) pagrobia Persefonę (Proserpiną), buvo sukurtas 1621–1622 metais. Skulptūrą užsakė kardinolas Scipione Borghese, o šiuo metu ji eksponuojama Borgezių galerijoje (Galleria Borghese) Romoje, Italijoje. Kūrinys pasižymi itin tikrovišku marmuro apdirbimu, ypač perteikiant Hado pirštų įspaudimą į minkštą Persefonės odą. Skulptūrinė kompozicija taip pat apima mitinį trigalvį šunį Cerberį, saugantį požemio pasaulio vartus.

 
Šis mitas, pirmą kartą išsamiai užfiksuotas Homero himne Demetrai, sukurtame maždaug VII ar VI amžiuje prieš mūsų erą, yra esminis tekstas graikų religinėje literatūroje, padėjęs pagrindus Eleusino misterijoms. Mokslininkai šį mitą vertina kaip agrarinio ciklo alegoriją, kurioje Persefonės sėklų suvalgymas simbolizuoja derliaus atidavimą žemei tam, kad jis vėl galėtų sudygti pavasarį. Tai nėra tik pasakojimas apie pagrobimą, o gilus archetipinis vaizdinys, atspindintis gyvybės, mirties ir atgimimo neišvengiamą sąsają.
 
Mito reikšmė taip pat analizuojama per iniciacijos ir perėjimo prizmę, kur Persefonė tampa tiltu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Jos transformacija iš naivios mergaitės į galingą požemio karalienę simbolizuoja brandą bei gebėjimą integruoti tamsiąsias patirtis į gyvenimo tėkmę. Šiuolaikiniai tyrėjai pabrėžia, kad šis naratyvas leidžia žmonėms prasmingai priimti mirtį kaip būtiną ciklo dalį, o ne tik kaip pabaigą, taip suteikiant vilties, kad net po ilgiausios žiemos visada ateis pavasaris.
 
Galiausiai, Persefonės, Hado ir Demetros mitas išlieka itin svarbus kultūrinis palikimas, demonstruojantis, kaip senovės graikai siekė paaiškinti sudėtingus gamtos procesus per personifikuotus dieviškus veiksmus. Jo išlikimas per tūkstantmečius rodo, kad žmonijos poreikis suprasti skausmingus praradimus ir džiaugsmingus sugrįžimus yra universalus. Šis pasakojimas, derindamas mitologinę dramą su gamtos stebėjimais, suteikia gilią filosofinę prasmę mūsų suvokimui apie laiką, pareigas bei emocinį atsparumą gyvenimo pokyčių akivaizdoje.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Bonnie Tyler apie savo balsą, talentą, gyvenimą ir muziką

 

Sveiki!
 
„Niekada nemaniau, kad mano balsas taps mano skiriamuoju ženklu. Iš pradžių buvau šokiruota, kai po balso stygų operacijos jis tapo prikimęs, bet vėliau supratau – būtent tai ir yra mano unikalumas.“
 
„Muzika yra mano gyvenimas. Net ir praėjus dešimtmečiams po didžiausių hitų, aš vis dar jaučiu tą patį jaudulį lipdama į sceną. Jei nustosiu dainuoti, tikriausiai tiesiog išnyksiu.“ Bonnie Tyler
 
Mano kartos ir vyresnieji visi žino atlikėją Bonnie Tyler ir jos balsą atpažįsta beregint. Pamenu ją dar nuo paauglystės laikų kaip išskirtinę. Bonnie Tyler, gimusi kaip Gaynor Hopkins 1951 metų birželio 8 dieną Skewen mieste, Velse, buvo viena ryškiausių roko ir popmuzikos baladžių atlikėjų, kurios kelias į šlovę prasidėjo dirbant mažose klubų grupėse. Jos karjera pasuko netikėta linkme po 1976 metais atliktos balso stygų operacijos, kuri paliko jai išskirtinį, prikimimo skambesį, tapusį neatsiejama jos muzikinio identiteto dalimi. Šis unikalus tembras padėjo jai įsiveržti į pasaulines topų viršūnes ir tapti viena atpažįstamiausių balsų muzikos istorijoje.
 
Didžiausią atlikėjos sėkmę atnešė devintasis dešimtmetis, kai bendradarbiaudama su kompozitoriumi Jimu Steinmanu ji sukūrė visam pasauliui žinomus šedevrus, tarp kurių svarbiausią vietą užima „Total Eclipse of the Heart“. Ši daina tapo emocinės dramos simboliu, atskleidusiu ne tik galingą jos vokalo jėgą, bet ir gebėjimą perteikti gilias, teatrališkas jausmų audras. Kiti jos darbai, tokie kaip „It’s a Heartache“ bei „Holding Out for a Hero“, įtvirtino jos statusą kaip scenos legendos, kurios kūryba darė įtaką ištisoms muzikos klausytojų kartoms.
 
Savo asmeninį gyvenimą atlikėja siejo su ilgamete santuoka su Robertu Sullivanu, o didelę laiko dalį praleido gyvendama Portugalijoje, kurioje rado ramybę nuo intensyvaus koncertinio gyvenimo. Nepaisant garbaus amžiaus ir šlovės viršūnių, ji išlaikė atsidavimą scenai iki pat paskutinių dienų, dažnai pabrėždama, kad muzika jai buvo ne tik darbas, bet ir pagrindinis gyvenimo variklis. Bonnie Tyler išliks atmintyje kaip stiprios dvasios moteris, kurios balsas sugebėjo sujungti roko energiją su subtiliu jausmingumu.
 
2026 metų liepos 8 dieną pasaulį pasiekė liūdna žinia apie Bonnie Tyler mirtį Portugalijoje, kur ji užgeso eidama 76-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos. Jos išėjimas sukrėtė gerbėjus visame pasaulyje, tačiau palikta muzikinė visata išliks gyvybinga, nes jos atliekami kūriniai jau seniai tapo klasika. Nors fiziškai atlikėja mus paliko, jos unikalus, visus atpažįstamas prikimęs balsas dar ilgai skambės radijo stotyse ir koncertų salėse, primindamas apie jos nepakartojamą talentą ir gyvenimo aistrą.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Aurelijus Veryga žmones išvadino "vaivorykštiniais nulėpausiais": ar politikui dera tyčiotis iš savo rinkėjų?

 

Ar tokių politikų mums reikia?
 
Norėčiau ką nors pasakyti, bet viską pasako Aurelijaus Verygos įrašas: nepagarba, homofobija, iškreiptos pažiūros, niekinimas ir visiškas sovietinis „vertybių“ kompleksiškumas vienoje saujoje. Turint galvoje, kad Verygos ausys nėra jau tokios prigludusios, bet kam tai rūpi? Homofobams rinkėjams „sueis“.
 
Maištinga Siela

Švietimo ministrė Raminta Popovienė gelbėja vaikus nuo sistemos, kuriai pati vadovauja?

 

Hey!
 
Paėmiau savo komentarus soc. tinkluose apie ministrę Ramintą Popovienę. Raminta Popovienė šiuo metu, kai 2026 m. liepos 8 dieną daromas šis įrašas, vis dar eina Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministrės pareigas. Tai tiesiog tragiška asmenybė ir vadovavimas, kaip ir matote iš šios nuotraukos.
 
*
 
Ministrė labai patenkinta: parašė sau septynetą ir „išgelbėjo“ krūvą nesimokančių vaikų. Geltonų plytų kelias į Smaragdo miestą nutiestas kiekvienam. Kam gali nepatikti geroji samarietė? Neišlaikiusiems pasiūlys kuklesnį perlaikymo variantą – didžioji dalis bandys iš naujo ir, tikėtina, išlaikys. Taip vidutinybės subyrės į universitetus ir... toliau nieko nesimokydami gaus diplomus, nes aukštosioms mokykloms reikia studentų, kad išgyventų. Taigi, viskas tik Popovienės dėka; ji – kaip Stalinas, kuris irgi ėjo „išvaduoti“ ir „gelbėti“ tautų: nežinia nuo ko, nežinia kodėl, bet misija šventa, netikėti neįmanoma – darbai ir pasisakymai patys už save kalba.
 
**
 
Na, reikalauti, kad ministerija prisiimtų atsakomybę ir nebedarytų nesąmonių, nėra „ieškojimas kaltų“. Čia kaip kareivinėse: eiliniai pėstininkai (mokiniai ir mokytojai) turi vykdyti nuleistas programas ir šaudyti vieni į kitus – nes taip, kaip suprantu, dabar vyksta ugdymas. Viena komentatorė čia klausia, ką galima padaryti geriau, bet ką išties galima pakeisti, kai kasmet vis daugiau galios užkardoma, o daugiau erdvės paliekama chaosui ir beprasmybei? Tikriausiai – tik išeiti iš šio chaoso uždarant duris, nes gyvenimas per trumpas maltis taisyklėse, kurios turi dar kitas taisykles, o šios – dar kitas. Galiausiai viskas išsprendžiama neprognozuotai, deus ex machina būdu. Natūralu, kad kyla didžiulis nusivylimas, nes sistema meluoja: ji nepatikima, suluošinanti ir nepastovi. Kažkodėl ministerija chaosą įsigudrino vadinti „iššūkiais“. Nes taip kilniau? Nesuprantu šio „plaukiojančio nuskendusio olando“ laivo varianto.
 
Maištinga Siela