Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdų rytas, Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas" ir kaimiški prisiminimai apie tikėjimą

Sveiki,

Šiandien atsikėlęs šv. Kalėdų rytą, laikydamas lovoje kavos puodelį lėtai skaičiau Alvydo Šlepiko novelę „Lietaus dievas“ iš rinkinio „Lietaus dievas ir kiti“. Šiaip santykinai palyginus su verstine literatūra, lietuviškosios mažai skaitau, bet kai pradedu, visada įkrenta tokia knyga, kuri vis leidžia patirti kitoniškosios literatūros pojūtį – tai visų pirma unikali kalba, minties tėkmė, kuri kur kas turtingesnė ir įvairesnė už verstinę literatūrą. Beskaitydamas galvojau apie šių literatūrų skirtumus ir panašumus. Visgi mūsų sintaksė yra mąstymo būdo išdavikė.

Vienas smagiausių dalykų, ką teikė novelė „Lietaus dievas“ (iš esmės visos knygoje esančios novelės) – tai galimybę sugrįžti į kaimą, į vaikystę pas senelius. Vėlei prisiminiau tuos siaubingus atlaidus, kurių niekaip nemėgau, nes negalėjau ištverti tų baisių valandų bažnyčioje ir dar baisesnių procesijų aplink ją. Kodėl niekas neaiškino jų prasmės? Tik daryk, eik, klaupkis, žegnokis... Dabar žinau, kad ir patys seneliai nelabai suprato visos tos reikšmės, nes jie irgi buvo klupdomi, liepiama jiems tylėti, nekelti širšolo... „Lietaus dieve“ Alvydas Šlepikas kone rekonstruoja tuos potyrius per kvapus, garsus, kolektyvinį pajautos dvelksmą.

Dabar Kalėdų rytą galvoju, kad didžiausia tų šventų procesijų bausmė žmogui buvo prasmės nebuvimas (juk tikroji prasmė po bažnyčios susitikti su kitais, pabūti, užsiimti apkalbomis, išmaukti stikliuką), priverstinė pagarba, kurią jutau ir vaikystėje.

Pamenu, kaip vienąkart per patį „pakylėjimą“ (aukojimą) per mišias pabėgau nuo senelio, nes baisiausiai norėjau užlipti į bažnyčios viršų, pas vargonininką. Jūs neįsivaizduojate, kaip senelis po to pyko, kaip aš toks vaikėzas galėjau pabėgti per patį švenčiausią... Nors pats krikščionybės išsižadėjo likus 10 metų iki mirties. Kodėl taip sudieviname to, ko nesuprantame? Kažkoks religinis kičas, netikrumas, kurį jusdavau bažnyčioje iš savo šeimos ir aplinkinių, kurie kaip užhipnotizuoti vergai darė, nes kažkas liepė, nes ką žmonės pasakys, jeigu nenusilenksi...

„Lietaus dievas“ šiandien, Kalėdų rytą, kažin kaip suvedė taškus, kad pats priklausau jau kitai kartai, kuriai kunigas ir mišios nieko nereiškia, kol pats nesusikuri viduje prasmės. Gal dėl to tiek mažai užkietėjusių katalikų? Nes baigėsi ta netikrumo ir tikėjimo imitacijos valanda, kada klaupiesi, nes kažkas niuktelėjo alkūne atsiklaupti. Aš nesiklaupiu, nes man, kad atsiklaupčiau, jau reikia prasmės, o ne kunigo rankos mosto, nes dabar žinau, puikiai jaučiu, kad kunigas ir pagriovy nuvirtęs pusaklis girtuoklis tėra tik ta pati Dievo avis, tik viena šiek tiek išsipurvino, o kita išsipurvinusi spėjo pasislėpti po sutana.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion - "O Holy Night" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Šią ypatingą Kalėdų proga norisi klausytis kažin kokių sakralių kalėdinių dainų, tingiai ir mąsliai gurkšnoti kalėdinio vyną kur nors parkelyje ir niekur neskubėti. Šįkart noriu pasidalyti kanadiečių atlikėjos Celine Dion perdainuota „O Holy Night“ dainos versija, kuri man labai gražiai skamba.

Iš tikrųjų šią dainą parašė prancūzų prekybininkas ir poetas Placide Cappeau (1808-1877) 1847 metais. Šioji prancūziška daina 1855 metais buvo išversta į anglų kalbą ir daugelį metų abiejose tautose dainuojama ir giedama kaip tradicinė Kalėdų daina. Pats autorius dainą parašė bažnyčiai kaip giesmę, nors pats nebuvo religingas. Jautriu sakralumu perteikta melodija ir žodžiai skleidžia Kalėdų šventosios nakties stebuklą. Šiandien siūlau paklausyti Celine Dion versiją, kuri buvo į traukta į vieną populiariausių visų laikų kalėdinių dainų albumų „Therse Are Special Time“ 1998 metais:

Žodžiai / Lyrics

"O Holy Night"

O Holy night, the stars are brightly shining
It is the night of our dear Savior's birth
Long lay the world in sin and error pining
'Til He appeared and the soul felt its worth
A thrill of hope the weary world rejoices
For yonder breaks a new and glorious morn

Fall on your knees
O hear the angel voices
O night divine!
O night when Christ was born
O night divine!
O night, O night divine!

Truly He taught us to love one another
His law is love and His gospel is peace
Chains shall He break, for the slave is our brother
And in His name, all oppression shall cease
Sweet hymns of joy in grateful chorus raise we
Let all within us praise His holy name

Christ is the Lord!
Their name forever praise we
Noel, Noel
O night, O night divine!
Noel, Noel
O night, O night divine!
Noel, Noel
O night, O holy night!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galiu tik įsivaizduoti" / "I Can Only Imagine"

Sveiki,

Taip, šis biografinis filmas apie muzikos grupę „MercyMe“ pavadinimu „Galiu tik įsivaizduoti“ (angl. I Can Only Imagine) (2018) patraukia savo unikalia ir šviesia atleidimo istorija. Tai nėra vien tik apie šio hito (kaip ir filmo pavadinimas) grupės susikūrimą, veikiau tai atskira pagrindinio vokalisto Barto gyvenimo istorija.

Istorija pasakoja nuo Barto vaikystės, kada jį palieka motina su žiauriu tėvu, kuris iki pat mokyklos baigimo savo sūnų žemino, kalė į galvą, koks jis nevykėlis ir nieko iš jo neišeis. Galite tik įsivaizduoti, kaip tėvas turėjo priimti sūnaus dainavimo talentą... Iš esmės tai pavyzdys, kaip vaiko potencialą žlugdantis auklėjimas naikina svajones, tačiau retesniais atvejais, pavyzdžiui, kaip Bartui, visgi pavyksta nepaisant aplinkybių pasiekti savo svajonę. Tai pamokanti istorija, kuri moko atleidimo, stiprybės ir gyvenimiškosios išminties, pasikliauti savimi, o ne tuo blogiu, kurį gauname iš aplinkos. Ir apskritai, kartais šiurkštūs santykiai, traumuojančios patirtys mus pastūmėja svajonių išsipildymo link.

Kalbant apie patį filmą kaip meną, galiu pasakyti, kad jame yra daug kičo ir to, kas man itin nepatinka. Nekalbu apie perdėtai išartikuliuotą sentimentalumą, nenatūralumą, literatūrinius dialogus, vietomis net prastą šablonišką vaidybą, tačiau kažkas visgi leidžia jaudintis dėl aplinkybių, kažkaip daugiau ar mažiau leidžia tapatintis su pagrindiniu veikėju Bartu. Kodėl? Gal dėl to, kad kiekvienas esame patyrę tą momentą, kai mums sakė, kad esame kvaili, kad mums nepavyks, kad reikia mesti ir užsiimti rimtais reikalais arba dar blogiau – patyrėme smurtą, užgauliojimus už tai, kad siekėme savo svajonės. Iš tikrųjų labai retai žiūriu tokio pobūdžio filmus, skirtus masinėms „pagraudinti“, bet šįkart, kad ir kokia bebūtų prasta režisūra, o ji iš tikrųjų nėra labai vykusi, filmo paprastos idėjos susižiūrėjo gana jautriai. Manau, tai puikus filmas žiūrėti šeimai, kuri nesitiki šokiruojančių dalykų, rimto ar originalios formos, bet siekia patirti pačias gyvenimo pamokas ir galbūt nubraukti vieną kitą ašarą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Yaa Gyasi. „Auksinės šaknys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 346 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet antroji knyga, kurią perskaičiau apie sunkius juodaodžių afrikiečių vargus Amerikoje, yra iš Ganos kilusios rašytojos Yaa Gyasi (g. 1989) Auksinės šaknys (angl. Homegoing). Ankstėliau skaičiau Toni Morrison Mylima, kuri padarė neišdildomą įspūdį, panašų įspūdį paliko ir šioji puikiai tiek kritikų, tiek skaitytojų įvertinta knyga, kurios reitingas goodreads.com puslapyje vienas įspūdingesnių.

Išties kiek sunku patikėti, kad tai debiutinis romanas, bet turint galvoje, kad autorė kruopščiai tekstą kūrė net septynerius metus, pasiekta išties puiki beletristinio teksto kokybė. Po geltonu ir menišku viršeliu glūdi išties sudėtingos kompozicijos romanas, kurio istorija prasideda XVIII a. amžiuje dabartinės Ganos žemėse, kai britų kolonistai pakrantėje pasistato pilį ir pamažu pradeda supirkinėti susiskaldžiusių genčių žmones ir laisvais gabenti į Ameriką. Tai tampa ištisais Afrikos ir Amerikos karčios istorijos pamatais, kurio padarinius ir tautinį sumaištį jaučiame iki šių dienų. Vietomis knyga epizodiškai priminė „Oskarais“ įvertintą filmą Amistadas (1997), kai šiurpiai surakinti vergai būdavo tiesiog išstumiami vidury Atlanto į jūros dugną...

Visgi autorė pasirinko kitą pasakojimo perspektyvą ir viską vaizduoja iš juodosios rasės pozicijos. Afrikoje kariaujančios gentys pačios buvo suinteresuotos okupantams perduoti svetimų genčių žmones už atlygį. Tarp genčių nesantaikų randasi visų vaikaičių motinų motina Efija, kuri nuo skirtingų vyrų susilaukusi palikuonių į pasaulį paleidžia dvi dideles giminės atšakas, kurių likimai susiklosto per septynias kartas ir pasakojimas apima net keletą šimtmečių, besikeičiant pasauliui ir juodaodžių padėčiai Amerikoje – nuo priverstinės vergovės iki išsivadavimo ir lygiateisiškumo laikų. Būtent kartos leidžia autoriai strategiškai kurti romano struktūrą, kuri iš esmės atrodo gana paini netgi nuolat žiūrint į geologinį medį romano pradžioje, tačiau galiausiai suvoki, kad tas medis nebėra jau toks svarbus, kad kiekvienos kartos istorija unikali ir yra bendra kolektyvinis tautos atminties tęstinumas.

Kiekvienas skyrius aprėpia už Atlanto atskilusiai giminės šakai ir Afrikos žemyne likusiems giminės nariams. Nesunku įsivaizduoti, kad autorės strategija yra knygos pabaigoje vėlei suvesti šias giminių šakas, tačiau iki tol tenka „nugyventi“ toli gražu daug nesaldžių atskirų laikmečio žiaurumo ir neteisybės nušviestų gyvenimų. Šios istorijos iš esmės kaip kaleidoskopas, margais ir sodriais potėpiais su jautrius autorės emociniu intelektu nušviečia Afrikos ir afroamerikiečių istorijos šimtmečius, nevengiama istorinės neteisybės, skriaudos ir nelygybės vaizdavimo scenų. Atrodytų, kad knyga vien apie baltaodžių darkomą afrikiečių likimus, apie žmonijos naikinimą, tačiau visų šių istorijų koliažas atskleidžia ir nepaprastą afrikiečių stiprybės ir gyvybingumo tendencijas net pačiomis juodžiausiomis ir žiauriausiomis jų gyvenimo valandomis.

Knygoje kaip leitmotyvas tęsiama vandens ir ugnies stichijų simbolika, kuri atmiežta Afrikos kultūros šamaniško tikėjimo reiškiniais. Galiausiai šios skirtingoms stichijoms kaip ir atsiskyrėlėms giminių šakoms lemta vėlei susilieti ir grįžti į bendrą istorijos vandenyną. Vienas labiausiai jaudinančių romano keliamų klausimų: ar įmanoma po šitiek metų engimo, pavergimo ir išdavysčių tapti ir vėl laisvu? Šiltėjant juodaodžių teisėms Amerikoje, nė vienas personažas nesijaučia saugus, jis tarsi velka savo ankstesniųjų kartų vergystės naštą ir jaučiasi antrarūšiu, kitaip sakant, protėvių našta neleidžia išsilaisvinti iki galo ir kuria atskirtį netgi ir nūdienos pasaulyje. „Kai kas nors elgiasi blogai – nesvarbu, tu ar aš, motina ar tėvas. Aukso pakrantės žmogus ar baltasis žmogus, – tai lyg žvejas mestų tinklą į vandenį. Jis pasilieka tik vieną ar dvi žuvis, kurių jam reikia, kad pramistų, o likusias paleidžia į vandenį manydamas, kad jų gyvenimas bus koks buvęs. Niekas niekada nepamiršta, kad kadaise buvo belaisvis, net jei dabar yra laisvas (p. 277)“.

Yaa Gyasi

Reiktų paminėti autorės įtaigią kalbą, kuri per tikslias buitines detales leidžia sukurti unikalią kultūrinę terpę ir iš dalies pajusti afrikiečių realijas. „Mažylis H jos pilve taip išaugo, kad ji nebepaeidavo nekrypuodama, kojos taip sutino, kad, kai kišdavo į darbines šlepetes, jos išvirsdavo per kraštus lyg duona, į kurią pridėta per daug mielių ir ji nebetelpa į skardą (p. 147).“ Nevengiama ir kūniškumo, erotikos, kartais romantiškos, kartais atviro prievartavimo, o tai iš tikrųjų istorijoms suteikia kūniškumo kaip būtinos laimės ir kančios patyrimo matmens.

Kaip mes, lietuviai, turime savo bendrą tautos identitetą, kuris pasireiškia kaip susitapatinimas su bendra kolektyvine patirtimi, taip ir šioje knygoje. Iš esmės knyga nėra nei apie vergystę, nei apie išsivadavimą. Veikiau tai knyga per šimtmečius brėžianti punktyrą, kaip žmonės priklauso bendram savo tautos kolektyvinės patirties aruodui, o kai šis palikimas per šimtmečius paženklintas siaubingomis traumomis, tada galime iš esmės kalbėti apie žmogaus identiteto, jo kaip tapatybės problemines stigmas. Sakoma, kad kiekvieno žmogaus likimą lemia prieš tai buvusių septynių kartų esmingi poelgiai. Autorė šiomis istorijomis tarsi užduoda retorinį klausimą, ar kartais ne patys afrikiečiai kažkada išdavę savo žemę ir aplinkines gentis dėl užmokesčio britams ir pardavę vergijon šimtus tūkstančių tautiečių užtraukė savo ainiams du šimtmečius trukusios kančios?

„Sapnuose vis regėdavau šią pilį, bet nežinojau kodėl. Vieną dieną atėjau prie šio vandens ir pajutau, kad mane šaukia protėvių dvasios. Kai kurios buvo laisvos – jos kalbėjo man iš smėlio, o kitos buvo įstrigusios giliai, giliai, giliai po vandeniu, tad turėjau įbristi, kad išgirsčiau jų balsus. Įbridau taip giliai, kad vanduo vos nenunešė manęs pas tas dvasias, įkalintas taip giliai jūroje, kad niekada neišsivaduos. Kol buvo gyvi, jie nežinojo, iš kur yra kilę, todėl mirę negalėjo pasiekti sausumo. Įdėjau tave čia, kad, jei tavo dvasia klajotų, žinotum, kur tavo namai (p. 305)“.

Auksinės šaknys – tai knyga, kuri pagrindžia, kaip gyvybiškai svarbu kiekvienam iš mūsų yra susitapatinti su savo tauta, kad ir kokia bebūtų jos karti istorija. Knygoje yra atskirų istorijų, kada neturint šių šaknų, žmonės tiesiog svetimoje žemėje išprotėdavo arba tapdavo narkomanais, tad svetimumo jausmas yra nepakeliamas egzistencijos prakeiksmas, naikinantis žmogų labiau nei pakibęs rimbas virš nugaros. Išties sodriame, daugiasluoksniame ir kiek painiame (dėl to tik dar įdomiau!) giminių voratinklyje svarbiausia išlieka kolektyvinė atmintis, stiprybės ir galios šaltinis, kaip būtina išlikimo sąlyga. Malonus, jautrus ir kartu daug ką nušviečiantis skaitymas vertas gurmaniško literatūros mėgėjo. Manau, kad tai viena stipriausių Baltų lankų grožinės literatūros knygų, išleistų šiais metais.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Brendan Murray - "Dying To Try" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje kiek anksčiau praleistas kūrinys iš Airijos jaunojo atlikėjo Brendan Murray (g. 1996) „Daing to Try“, kuris su šia daina atstovavo savo šaliai 2017 metais „Eurovizijoje“. Na, kartais taip nutinka, kad po kičo ir noro nustebinti dainų konkurse ima ir suskamba koks nors mielas kūrinys. Tuokart kažkaip pro akis praleidau jo pasirodymą, kažkaip nelabai įsiminė, bet netyčia peržiūrinėdamas senus įrašas vėl išgirdau ir... Ak, kaip gražu! Angeliško balso vaikinukas dainuoja prasmingą ir gražią dainą apie tikėjimą savimi.

Atlikėjas neblogai pažįstamas Airijos publikai. Savo karjerą pradėjo su vaikinų grupe „Hometown“, kurios keli singlai užėmė aukštas vietas klausomų dainų topuose, tačiau grupė greitai iširo ir atlikėjas ėmėsi solo karjeros. Po „Eurovizijos“ jis dalyvavo britų „X faktoriuje“, kuriame sužavėjo tiek teisėjus, tiek publiką.

Šiandien siūlau tiesiog pasiklausyti jautrios ir puikios jo dainos:

Gyvas pasirodymas Airijoje:

Vaizdo klipas:

Žodžiai / Lyrics

Brendan Murray – Dying to Try

Take a leap of faith with me
If you believe honestly
That I am yours and you are mine
I know you’re scared, and so am I
‘Cause I know that love can be so strong
And yet so frail
And there ain’t no guarantee
That you and me won’t fail
But I’m dying to try, I’m dying to try
I’ll keep you safe in my arms
Build a bridge to your heart every day
I’ll give you it all, but I’m not gonna lie
‘Cause no one can promise
That love will ever learn how to fly
Will ever learn how to fly, oh…
But I’m dying to try, but I’m dying to try
(‘Cause no one can promise)
(That love will ever learn how to fly) Yeah…
I’m dying to try, I’m dying to try
I’ll keep you safe in my arms
Build a bridge to your heart every day
I’ll give you it all, but I’m not gonna lie
Oh, ’cause no one can promise
That love will ever learn how to fly
Oh, ’cause no one can promise
That love will ever learn how to fly
But I’m dying to try
Take a leap if you believe.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis" / "The Man Who Was Thursday"

Sveiki,

Kaip ir daugelis, kuris greitai gaudo kino naujienas, „pasigavau“ vengrų režisieriaus Balazs Juszt filmą „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ (angl. The Man Who Was Thursday) (2016), kuris pastatytas pagal 1908 metais pasirodžiusį G. K. Chesterton romaną tuo pačiu pavadinimu. Šį mistinį trilerį turime išsivertę ir išleidę lietuvių kalba.

Visgi, turint galvoje, kad knyga išleista 1908, filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis ir šiek tiek apima Antrojo pasaulinio karo laikmetį, todėl galima numanyti, kad adaptuotas siužetas pakankamai neatitinkantis knygos realijų. Filmas pasakoja apie jauną kunigą, kuris įsivelia per vieną prastos reputacijos gundytoją į kriminalinį pasaulį, vėliau iš atminties kylantys vaizdiniai visiškai sujaukia kunigo protą, o trileris perauga į keistų haliucinacijų pritvinkusį ir neaiškų sektantų gyvenimą, apgaubtą narkotikų, smurto, teisingumo troškimo... Žodžiu, filme iš esmės visko labai daug, o pagyros kūriniui visiškai suprantamos, nes galbūt žavi pati filmo idėja – dėl sielos kovojančios dvi pusės, biblijiniai motyvai, tačiau priešingai nei kitus, man ši idėja nė kiek nenustebino, nes visas filmas skleidė chaotišką ir sunkiai supaisomą futuristinį kratinį, kuris turėjo būti kovos už sielą žemėlapiu, tačiau, mano akimis, filmui nepavyko to perteikti.

Chaotiška filmo kompozicija kartkartėmis netgi erzindavo. Savaime aišku nuo pat pirmųjų scenų, kad kūrėjas turi gania stiprią ir intriguojančią idėją, kuri atsiskleis tik filmo pabaigoje, tačiau jau perkopus filmui į antrą pusę per tą chaotiškumo kratinį, banaliai vaikiškus savaitės dienų pavadinimus kaip simbolius, tampa tiesiog perkrautai nebeįdomu ir filmą tiesiog jau pabaigiau žiūrėti sukandęs dantis. Neįtikino manęs šis filmas, gal net kiek priminė kitą juostą su Christina Ricci „The Gathering“ (2002), kuris man, anuomet būnant paaugliu, padarė didelį įspūdį, bet šiandien tikriausiai kaip ir su „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ žiūrėčiau su kančia...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela