2026 m. balandžio 26 d., sekmadienis
Writer and Singer Patti Smith: A Journey through Her Life, Music, and Art
Vytautas Sinica ir jo politika: viską, ko nežinojote apie Sinicą, bet reikia žinoti
***
Kai neturiu politikos – pasiūlau referendumą.
Kai neturiu rezultatų – ieškau kaltų.
Štai ir visa mano „šeimos gynimo“ strategija.
Asmenybė. Rašytoja ir dainininkė Patti Smith: biografija, gyvenimas, knygos, dainos, kūrybos temos ir bruožai
Patti Smith kūryba yra unikalus aukštosios poezijos ir pirmykštės roko energijos lydinys, kuriame nuolatos susiduria dvasinės paieškos, politinis maištas ir gilus intymumas. Jos dainų tekstuose ir prozoje dominuoja transcendencijos siekis – ji dažnai naudoja religinę simboliką, vizijas ir haliucinacijas, tačiau jas transformuoja į asmeninę laisvės filosofiją, kurioje šventumas slypi ne dogmose, o pačiame kūrybos procese. Menininkė jungia prancūzų simbolistų, tokių kaip Arthuras Rimbaud, estetiką su purvinu Niujorko gatvės gyvenimu, taip sukurdama savitą „panko poetikos“ stilių, kuriame grubus vokalinis atlikimas kontrastuoja su rafinuotomis metaforomis.
Esminiai jos kūrybos bruožai yra bekompromisis autentiškumas ir androginiškumas, laužantis tradicinius lyčių bei meno žanrų rėmus. Patti Smith darbuose nuolat pasikartoja mirties, gedulo ir atgimimo temos, ypač ryškios jos vėlyvuosiuose albumuose ir memuaruose, kur ji bando įprasminti artimiausių žmonių netektis. Jos kūrybinis braižas pasižymi rituališkumu – nesvarbu, ar tai būtų hipnotizuojančios improvizacijos scenoje, ar meditatyvūs užrašai apie kasdienybę, ji visada siekia užmegzti ryšį su kolektyvine sąmone ir istorine atmintimi. Galiausiai, jos menas tarnauja kaip nuolatinis manifestas už žmogaus teises ir aplinkosaugą, pabrėžiant individualios valios galią keisti pasaulį per žodį ir garsą.
2026 m. balandžio 25 d., šeštadienis
Popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra: sąvokos ir literatūros bruožai, panašumai ir skirtumai
Sveiki, malonūs skaitytojai!
Dažnas iš mūsų susiduria su įvairių sąvokų – popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra – sąvokomis, kurios šiek tiek varijuoja, todėl ir sąvokas reiktų apibūdinant literatūros kūrinį parinktį tinkamesnes. Šiandien čia aptarsiu ir pasidalysiu šių sąvokų apibrėžtimis ir bendraisiais bruožais, pateiksiu kūrinių pavyzdžių.
POPROMANAS
Popromanas – tai grožinės literatūros kūrinys, orientuotas į platųjį skaitytojų ratą, pasižymintis pramoginiu pobūdžiu, aiškia struktūra ir lengvai atpažįstamais siužeto vingiais. Pagrindinis jo tikslas – sukelti emocijas (džiaugsmą, baimę, jaudulį) ir suteikti skaitytojui galimybę „pabėgti“ nuo kasdienybės.
Pagrindiniai popromano bruožai
Popromaną nuo elitinės (aukštosios) literatūros padeda atskirti keli esminiai elementai. Siužetiškumas – didžiausias dėmesys skiriamas veiksmui, o ne giliems filosofiniams apmąstymams ar stiliaus eksperimentams. įvykiai keičia vienas kitą greitai, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Standartizuota struktūra – dažnai vadovaujamasi tam tikromis „formulėmis“ (pvz., meilės romane – susitikimas, kliūtis, laiminga pabaiga). Aiškūs personažai, t. y. veikėjai paprastai yra ryškūs, lengvai atpažįstami tipažai (herojus, piktadarys, auka), turintys aiškią motyvaciją. Prieinama kalba: vengiama sudėtingų metaforų ar archajiškų žodžių. tekstas skaitomas lengvai, sklandžiai. Taip pat būdinga laiminga pabaiga (happy end), nors tai nėra taisyklė visiems subžanrams, populiarioji literatūra dažniausiai siekia suteikti skaitytojui pasitenkinimo jausmą.
Popromano atsiradimas ir kritikų vertinimas
Popromano kaip toks reiškinys siekia, galima sakyti, XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios laikotarpį Europoje, kai dėl pramonės revoliucijos atpigo popierius, o raštingumas tapo prieinamas masėms. Viskas prasidėjo nuo: fejetoninių romanų, kurie dalimis buvo spausdinami dienraščiuose. Tokie autoriai kaip Alexandre'as Dumas ar Charlesas Dickensas turėjo rašyti taip, kad kiekviena dalis baigtųsi intriga, verčiančia skaitytoją pirkti kitą numerį. būtent šis „kabliuko“ principas ir orientacija į plačiąją auditoriją padėjo pamatus tam, ką šiandien vadiname populiariąja literatūra.
Tikrasis žanro suklestėjimas įvyko XX a. viduryje, pasirodžius pigioms, minkštais viršeliais leistoms knygoms, vadinamoms paperbacks arba pulp fiction. Šiuo laikotarpiu popromanas galutinai susisluoksniavo į aiškius subžanrus: detektyvus, meilės romanus, mokslinę fantastiką ir trilerius. Pasaulinę šlovę pelnė tokie grandai kaip: Agatha Christie, suformavusi klasikinio detektyvo taisykles, Stephenas Kingas, pakylėjęs siaubo žanrą į naujas aukštumas, bei Danielle Steel ar Nora Roberts, tapusios jausmų romanų sinonimais. Šie autoriai pavertė literatūrą milžiniška industrija, kurioje knygų tiražai skaičiuojami milijonais.
Lietuvoje populiarioji literatūra ilgą laiką buvo gniuždoma cenzūros ar akademinių nuostatų, tačiau atgavus nepriklausomybę ji tiesiog smarkiai išpopuliarėjo. Tarp ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių būtina paminėti: Rimantą Kmitą, kuris savo romanuose, ypač „Pietinia kronikose“, įtaigiai sujungė populiariosios kultūros elementus, tarmę ir nostalgišką siužetą, taip pritraukdamas mases skaitytojų. Šalia jo rikiuojasi kiti sėkmingi autoriai: Andrius Tapinas, atnešęs į Lietuvą steampunk žanrą, Irena Buivydaitė, dominuojanti meilės romanų nišoje.
Literatūros kritikai į popromaną žvelgia dvejopai: tradiciškai jis dažnai nuvertinamas kaip „lengvas skaitalas“ ar komercinis produktas, kuriam trūksta egzistencinio gylio ir stiliaus rafinuotumo. Visgi šiuolaikinė kritika tampa nuolaidesnė, nes ji tapo pripažįstama, kad kokybiškas popromanas reikalauja didelio meistriškumo valdant intrigą ir personažų psichologiją. Popromanas šiandien vertinamas kaip visai puiki priemonė visuomenės aktualijoms atspindėti ir skaitymo įpročiams skatinti, nes būtent šios knygos dažniausiai tampa „vartais“ į literatūros pasaulį pradedantiesiems skaitytojams.
EUROROMAS
Euroromanas – tai specifinis literatūrinis terminas, apibrėžiantis kūrinius, kurie savo temomis, problematika ir dvasia peržengia vienos tautybės ribas ir nagrinėja bendrą europietišką tapatybę bei vertybes. Šis terminas susiformavo XX a. pabaigoje, ypač po Berlyno sienos griūties ir Europos Sąjungos plėtros etapuose, kai rašytojai pajuto poreikį permąstyti žemyno istorines traumas, migraciją ir kultūrinį bendrumą. Euroromano ištakos glūdi siekyje sukurti bendrą pasakojimą apie Europą, kuriame susiduria rytai ir vakarai, o veiksmas dažnai vyksta keliose šalyse, pabrėžiant herojų klajones, daugiakalbystę ir bendrą istorinį likimą po abiejų pasaulinių karų.
Nors šiuo metu griežtas euroromano terminas vartojamas kiek rečiau ir dažniau ištirpsta platesnėse „šiuolaikinės Europos prozos“ sąvokose, jis vis dar išlieka aktualus literatūrologinėse diskusijose apie integraciją. Žymiausi europietiški pavyzdžiai būtų: Milano Kunderos kūryba (ypač „Nepakeliama būties lengvybė“), Umberto Eco intelektualieji romanai ar Roberto Menasse „Sostinė“, kuri tiesiogiai narplioja Briuselio biurokratiją ir Europos idėją. Lietuvių literatūroje euroromano bruožų turi: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, nubrėžęs ryškią jungtį tarp vietinės patirties ir vakarietiško mąstymo, taip pat šiuolaikinių autorių, tokių kaip Kristinos Sabaliauskaitės ar Undinės Radzevičiūtės kūriniai, kuriuose Lietuvos istorija ir kultūriniai kontekstai organiškai įsilieja į bendrą Europos civilizacijos audinį. Reiktų paminėti Jurgos Ivanauskaitės „Placebą“ ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, kuriuos kai kurie kritikai anuomet laiko euroromanais neigiama konotacija, t. y. komerciškai tyčia pritraukti skaitytoją. Šiandien tikriausiai
Šio žanro vertė slypi jo gebėjime kurti bendrą intelektualinę erdvę, padedančią skaitytojui suprasti, kad, nepaisant skirtingų kalbų, mus vienija panašūs skauduliai ir siekiai. Euroromanas veikia kaip: kultūrinis tiltas, griaunantis provincialumą ir skatinantis dialogą tarp tautų, todėl jis laikomas svarbiu įrankiu formuojant europinę savimonę. Nors šiandien literatūra tampa vis labiau globali, euroromano idėja išlieka gyva kaip priminimas apie unikalų žemyno kultūrinį paveldą ir nuolatinį klausimą, ką gi iš tiesų reiškia būti europiečiu šiuolaikiniame pasaulyje.
POPULIARIOJI LITERATŪRA
Populiarioji literatūra – tai plati grožinės raštijos sritis, kurios pagrindinis orientyras yra skaitytojo pramoga, emocinis pasitenkinimas ir masinis prieinamumas. Šis reiškinys suklestėjo XIX a., kai dėl technologinės pažangos spauda tapo pigi, o didėjantis raštingumas suformavo naują skaitytojų sluoksnį, trokštantį ne sudėtingų filosofinių traktatų, o įtraukiančių istorijų. Populiarioji literatūra remiasi: aiškiomis žanrinėmis taisyklėmis, pasikartojančiomis struktūromis bei stipriu siužetiniu stuburu, kuris leidžia skaitytojui lengvai orientuotis pasakojime. Skirtingai nei elitinė literatūra, ji nesiekia eksperimentuoti su kalbos forma, o susikoncentruoja į: nuotykius, meilės peripetijas, paslaptis ar siaubą, taip užtikrindama greitą ir malonų skaitymo procesą.
Pasaulinėje rinkoje populiarioji literatūra tapo milžiniška industrija, kurios veidais tapo tokie autoriai kaip: Agatha Christie, Stephen King ar J. K. Rowling. Šie kūrėjai įrodė, kad žanrinė literatūra gali būti ne tik komerciškai sėkminga, bet ir tapti kultūriniu fenomenu, vienijančiu milijonus žmonių visame pasaulyje. Lietuvoje populiarioji proza taip pat išgyvena aukso amžių: čia ryškiai matomi tokie vardai kaip Rimantas Kmita, kuris romane „Pietinia kronikas“ meistriškai sujungė popkultūros elementus su menine kokybe, taip pat Andrius Tapinas, Irena Buivydaitė. Šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra tampa vis profesionalesnė, sėkmingai konkuruodama su verstinėmis knygomis ir užpildydama įvairiausias nišas nuo istorinių trilerių iki lengvų romantiškų pasakojimų.
Nors
kritikai ilgą laiką šią literatūrą vertino su tam tikra arogancija, vadindami
ją „skaitalais“, šiandieninis požiūris yra gerokai palankesnis. Pripažįstama,
kad populiarioji literatūra atlieka svarbią socialinę funkciją: ji skatina
skaitymą, padeda atsipalaiduoti ir dažnai pirmoji sureaguoja į aktualius
visuomenės pokyčius. Jos vertė slypi: gebėjime suteikti terapinį poveikį,
lavinti vaizduotę ir kurti bendrą kultūrinį lauką, kuriame literatūra tampa
prieinama kiekvienam, o ne tik siauram intelektualų ratui. Galiausiai,
populiarioji literatūra yra leidybos verslo pagrindas, leidžiantis išlikti
visai knygų ekosistemai ir suteikiantis galimybę egzistuoti net ir pačiai
sudėtingiausiai akademinei kūrybai.
2026 m. balandžio 20 d., pirmadienis
Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"
Sveiki!
Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.
Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...
Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.
Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.
Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.
Maištinga Siela
2026 m. balandžio 19 d., sekmadienis
Spektaklis "Pasaulių susidūrimai", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos Pilies teatras
Sveiki!
Kaip gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių, o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“ (2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.
Tenka paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė profesinę konkurenciją.
Abi ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“. Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo propagandinio kino kūrėja. Marlene Dietrich kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi 101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią moralinę įtampą.
Visgi pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje, kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo. Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos pjesėje.
„Pasaulių susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo, leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude, kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.
Šokis, plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis. Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje. Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu, nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova, tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas, pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę, kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.
Aktoriams reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“ Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo būti, tačiau nebuvo.
Šlapimu atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu, jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.
Maištinga
Siela
2026 m. balandžio 18 d., šeštadienis
Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 18 d. – San Francisko žemės drebėjimas, ATR Miestų įstatymas, Ekonominė blokada, mirė Einšteinas, Airijos nepriklausomybės diena, gimė Arvydas Juozaitis ir kt.
Sveiki!
Svarbiausi
įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 18 dieną.
1990
m. – Ekonominė blokada. Tai viena svarbiausių datų Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo kelyje. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS pradėjo Lietuvai ekonominę
blokadą – nutraukė naftos ir apribojo dujų tiekimą, siekdama priversti atšaukti
Kovo 11-osios aktą. Lietuviai tada parodė neįtikėtiną vienybę (atsimenate eiles
prie degalinių ir šaltus butus?).
1358
m. – Pasiūlymas krikštytis. Šventosios Romos imperatorius Karolis IV pasiūlė
Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priimti krikštą. Tai buvo vienas
iš diplomatinių bandymų integruoti Lietuvą į krikščioniškąją Europą dar iki
oficialaus krikšto.
1791
m. – Miestų įstatymas. Ketverių metų seime priimtas istorinis įstatymas,
suteikęs miestiečiams asmens laisvę, teisę eiti valstybines pareigas ir turėti
nuosavybę. Tai buvo didelis žingsnis modernios visuomenės link.
1997
m. – Karinių jūrų pajėgų modernizacija. Klaipėdoje fregatoms „Aukštaitis“ ir
„Žemaitis“ perduoti pirmieji modernūs daniški radarai, žymėję Lietuvos
kariuomenės techninį artėjimą prie Vakarų standartų.
2003
m. – Valdo Adamkaus garbė. Kadenciją baigęs prezidentas sutiko tapti UNESCO
Geros valios ambasadoriumi žinių visuomenei.
Svarbiausi
įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 18 dieną.
1906
m. – San Francisko žemės drebėjimas. Vienas didžiausių ir tragiškiausių žemės
drebėjimų JAV istorijoje. Miestas buvo beveik visiškai sugriautas ne tik
smūgių, bet ir po jų kilusių gaisrų.
1951
m. – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimas. Pasirašyta Paryžiaus
sutartis, kuri padėjo pagrindus dabartinei Europos Sąjungai.
1955
m. – Alberto Einšteino mirtis. Šią dieną Prinstone (JAV) mirė vienas garsiausių
visų laikų fizikų, reliatyvumo teorijos kūrėjas. Sakoma, kad jo paskutiniai
žodžiai liko nesuprasti, nes jis juos ištarė vokiškai slaugytojai, kuri
nemokėjo šios kalbos.
1506
m. – Šv. Petro bazilika. Romoje padėtas kertinis akmuo dabartinės Šv. Petro
bazilikos statyboms. Tai tapo vienu didžiausių Renesanso architektūros projektų
pasaulyje.
1775
m. – Paulio Revere’o žygis. Amerikos revoliucijos herojus Paulas Revere’as
leidosi į legendinį naktinį jojimą, perspėdamas Masačusetso gyventojus, kad
„britai ateina“. Tai tapo JAV nepriklausomybės kovų simboliu.
1946
m. – Tautų Sąjungos pabaiga. Ženevoje oficialiai paleista Tautų Sąjunga, kurios
turtas ir įgaliojimai perduoti naujai įkurtai Jungtinių Tautų Organizacijai
(JTO).
1949
m. – Airijos Respublika. Airija oficialiai pasitraukė iš Britų Sandraugos ir
tapo nepriklausoma respublika.
1980
m. – Zimbabvės nepriklausomybė. Šalis (buvusi Rodezija) oficialiai paskelbė
nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės.
Svarbūs
žmonės, gimę balandžio 18 dieną.
1814
m. – Eustachijus Tiškevičius, archeologas, kolekcininkas, Senienų
muziejaus Vilniuje įkūrėjas.
1882
m. – Juozas Tūbelis, ilgametis Lietuvos tarpukario ministras
pirmininkas, politikos ir visuomenės veikėjas.
1876
m. – Jurgis Šlapelis, kalbininkas, vertėjas, gydytojas, aktyvus lietuvių
kultūros puoselėtojas.
1906
m. – Jonas Šukys, prozininkas, pedagogas.
1924
m. – Kazimieras Ilginis, statybos inžinierius, technologijos mokslų
daktaras.
1931
m. – Pranas Sasnauskas, rašytojas.
1956
m. – Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas, publicistas, olimpinis
prizininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų.
1480
m. – Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia), Feraros hercogienė, viena
garsiausių Italijos Renesanso moterų.
1882
m. – Leopoldas Stokovskis (Leopold Stokowski), garsus dirigentas.
1927
m. – Samuelis P. Huntingtonas, JAV politologas, „Civilizacijų
susidūrimo“ teorijos autorius.
1947
m. – James Woods, amerikiečių aktorius.
1971
m. – David Tennant, škotų aktorius, išgarsėjęs „Daktaro Kas“ vaidmeniu.
1973
m. – Haile Gebrselassie, legendinis Etiopijos ilgų nuotolių bėgikas,
olimpinis čempionas.
1979
m. – Kourtney Kardashian, JAV verslininkė, realybės šou žvaigždė.
1987
m. – Rosie Huntington-Whiteley, britų modelis ir aktorė.
Maištinga
Siela











