Benamio elegija
Mano benamis – prie jūros
Lyg šuva budinasi su nauja diena
Tuščiame paplūdimyje
Pasaulio krašto žemėj
Kai visi keliai išvaikščioti
Ir prieš akis – bedugnė
Imi ir sustoji iliuzijų namuose
Imi jaustis sprangus svetimkūnis
Dainuojant vienišiems celofanams
Kopų įsivėlusiuose kedruose
Kai vėjas oro liežuviais
Glosto krūtinę ir noris iškelti rankas
Lyg paukščiui pasiekus pasaulio pakraštį
Sklandyti degančiu aitvarų
Dangaus akies mėlynoj rainelėj
Čiuožti kiauromis pačiūžomis
Belaukiant tuoj patekėsiančios saulės
Benamio akimis ir tuščiais delnais
Kai panagėse pamažu kaupiasi smėlis
Ir paplūdimy lyg stigmos veriasi išvaikščiotos pėdos
Juose šešėliai pamažu garuoja
Lyg vienatvės amoniakas
Pripildantis namų pasiilgusias kuprines
Ir nėra ir nebūna gražesnio ryto
Pabundant kai jūra trankos prie kojų
Bandydama atsikąsti sausumos
Mano benamis – prie jūros
Tai riešutas atvožtu kevalu
Liūliuojamas vėjo ir bangų
Išsiilgęs niekada nebuvusių namų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą