Bernardas: "Savižudybės scenarijai visad būdavo kruopščiai apmąstyti"

Sveiki visi,

Tęsiu interviu su pažįstamais ciklą. Šįkart mūsų „Maištingos sielos“ saite svečiuojasi Bernardas, su kuriuo, beje, ir susipažinau prieš daugiau nei pusmetį šio saito pagalba. Nutariau, jog iš šio žmogaus reikia paimti interviu, tad pažiūrėkime, ką mums pasakys Bernardas!

1. Gal gali apie save papasakoti? Kas esi per žmogus? Kaip save suvoki? Kokie tavo santykiai su jūra, vaikyste ir šeima?

Tiek kartų kartota istorija... Užaugau sunkiose sąlygose (ir tokiose iki šiol tebeaugu). Esu keistas ir stebiuosi egzistencija.

2. Žinau, jog domiesi labai įdomia muzika. Gėlių vaikai, hipiai ir panašiai. Kuo tave žavi ši muzika, žmonės, laikotarpis? Ką visa tai tau duoda?

Man patinka įvairiausia muzika: visiškai senovinė, klasikinė, etninė, hipių laikų, galiausiai šiuolaikinis rokas ir postrokas. Muzika – tai lyg koks fonas, pritariantis mano nuotaikai, arba esamos nuotaikos išorinė projekcija.

3. Ar dažnai galvoji apie mirtį? Kodėl? Ar esi planavęs, režisavęs savo egzistencijos baigtį? Kokie tai buvo scenarijai? Bijai mirties?

Dažnai, bet žinau, kad tai liga, todėl šiuo metu ieškau pagalbos ir ją pradėjau gauti. Savižudybės scenarijai visad būdavo kruopščiai apmąstyti, tarkim: pasikarti nepatikima, todėl svarsčiau apie kompleksą veiksnių, kurie galėtų nužudyti – tarkim išgerti paracetamolio (sugadinamos kepenys), kraują skystinančių vaistų, nuskausminamųjų ir pasipjauti. Daugelis žudosi receptiniais vaistais, bet šią galimybę visad atmesdavau – nenoriu sukelti niekam problemų, tuolab gydytojui, kuris nori tik gero.

4. Esi priklausomas nuo migdomųjų? Jei taip arba ne, vis tiek papasakok, koks tai efektas ir jausmas juos vartojant, nes daugelis iš mūsų to nesupranta, kadangi nėra to pajutę. Kodėl tu juos vartoji? Kiek ilgai tai trunka? Ir ar negalvoji apie sustojimą?

Buvau priklausomas, bet dabar viskas gerai. Be migdomųjų negaliu užmigti ir normaliai išsimiegoti, nuo vaikystės kamuoja nemiga (dėl tam tikrų aplinkybių). Bet vaistų vartojimo epizodais, kai nepadarau pertraukos po keleto dienų, atsiranda priklausomybė, noras didinti dozes. Bet ateinančiu metu, kai vėl pradėsiu juos vartoti, saiką turėsiu omenyje. Mat linksminimuisi užtenka ir paskirtos dozės. Migdomieji ir mėgavimasis jų poveikiu būdavo mano priešmieginis ritualas. Užmigdavau ramus, laimingas, prieš tai patyręs keistą atitrūkimo nuo realybės jausmą, deliuzijas (haliucinacijas, kuriomis beveik tiki).

5. Ar esi ką nors atkalbinėjęs nuo savižudybės? Arba bent jau padėjęs tam, kuris galvojo apie tai? Apskritai, kaip esi savame rate susidūręs su mirtimi?

Taip. Kartais tenka. Keisčiausia – tais momentais pats svaičioju apie mirtį, bet kitam norisi padėti, o tuo pat ir pats pradedu taisytis.

Mirties nuotaikomis persmelkta visa vaikystė – motina vis mėgindavo nusižudyti, būdavau šalia, dėl to kentėjau dar baisesnį pragarą, nei ji. Močiutė taip pat sirgo depresija ir kartodavo, kad nori mirti ir pan. O dabar – mirtį laikau natūraliu dalyku, kuris gali užklupti bet kurią sekundę, todėl gyvenkim, čia ir dabar, nes tai tęsiasi amžinai.

6. Ar tu sapnuoji? Kokie Tavo sapnai? Aš dažniausiai sapnuodamas trilerius jaučiuosi gerai ir puikiai, jaučiu, lyg gyvenčiau kitą gyvenimą. Apskritai man patinka košmarai, nes tai prablaivina monotonišką gyvenimą, bet taip retai juos sapnuoju. O kaip tau su sapnais? Norėtum ten pasilikti? Kodėl?

Sapnuoju gražius, mielus sapnus, o košmarų išvis nesapnuoju. Pastaruoju metu sapnuose vyksta keisti dalykai – vis klausiu kažko, ar tai ne sapnas. Kaip pvz. Neseniai sapnavau, kad laimėjau kelionę į tolimą šalį, bet atsidūręs joje, vis motinos klausinėjau: kodėl neprisimenu, jog būtume sėdėję lėktuve?

Pasilikti sapnuose nenorėčiau - realybė pakankamai sapniška ir įdomi.

7. Ar norėtum ką nors pakeisti savo gyvenime? Arba bent pasaulyje? Jei taip, tai ką?

Uch... Daug ko noriu: išvykti toli toli, o taip pat ir pasilikti čia. Svaičioju su viena drauguže kavinukėj pradėt nestandartines ispanų pamokėles (patys esam pradedantieji).

8. Su kuo sieji savo ateitį? Kaip gyventi žmogui, kuris neturi arba nemato savo būvimo prasmės? Kaip grumtis su sunkumais, kai tave apėmęs apatiškumo, beprasmybės gniaužtas? Kaip su tuo kovoti ir išlikti? Ar svarbu tik išlikti, juk kovoti turėtume ne dėl išlikimo, bet dėl laimės. Kas nutiko žmogui, kad jis, materialiai žymiai pagerėjusiam pasauly, kovoja ne už laimę, bet prieš savo nenorą gyventi?

Savo ateitį sieju su pomėgiu – rašymu.

Žmonėms turintiems problemų siūlau negulėti apatijoje, o ieškoti pagalbos pas gydytojus, draugus. Gyvenimas įdomus, kaip koks romanas, tad perskaitykim jį iki galo.

Ačiū už atsakymus!