2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Jurgos Ivanauskaitės premija Rimvydui Stankevičiui

Sveiki visi,

2011 vasario 16 dieną netekome Justino Marcinkevičiaus, prieš ketverius metus vasario 17 dieną mus paliko ir Jurga Ivanauskaitė, padariusi milžinišką įtaką visame lietuvių literatūros pasaulėlyje, taip pat stebinusi plačiais ir maištingais kultūros mostais. Visą gyvenimą buvusi vieniša, ji sugebėjo iš vienatvės būti kokybiškai produktyvi. Praėjo ketveri metai, kai netekome Jurgos, tačiau niekas nesibaigia, nes jos išmintas takas išgrindė asfaltą visiems tolesniems prozos kūrėjams.

Per šiuometinę „Knygų mugę“ trečiąkart buvo įteikta Jurgos Ivanauskaitės literatūrinė premija. Sveikinu Rimvydą Stankevičių, kuris gavo šią premiją. Labai džiugu, jog pirmasis vyrukas įstojo į Sabaliauskaitės ir Šerelytės gretas ir tapo paženklintas maištingos, atviros ir laisvos kūrybos ženklu, po kuriuo visada dirbo, gyveno ir kūrė fatališkoji Jurga. Šįkart pridedu tiesiog paties Rimvydo Stankevičiaus kalbą, pasakytą „Knygų mugėje“ ir publikuotą www.bernardinai.lt puslapyje. Manau, šie Stankevičiaus žodžiai, nusako viską, ką šiuo metu ir noriu pasakyti apie Jurgą:

Poeto Rimvydo Stankevičiaus kalba, pasakyta 2011 m. vasario mėn. 20 d. 12-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, atsiimant Jurgos Ivanauskaitės premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Šią kalbą, vos išgirdusi, būtent taip – „Odė Jurgai“ – „pakrikštijo“ Jurgos Ivanauskaitės mama.

Drauge, dėkodamas Jurgos vardui, Jurgos sielai, Jurgos šeimai, Jurgos bei jos kūrybos bičiuliams, nusprendusiems, jog būtent aš esu šios garbės vertas, noriu tarti:

JURGA Ivanauskaitė...Pirmą kartą šį vardą išgirdau iš tikro Elektrėnų hipio, mano bendravardžio, pravarde Maleras. Man tuomet buvo keturiolika. Buvau ką tik nusprendęs nebekirpti plaukų. Už langų ūkė sovietiniai 1987-ieji. Todėl Malero pasakyti žodžiai į mano atmintį įstrigo amžiams: „Ji – vienintelė rašytoja, rašanti ne apie mus, o už mus“. Todėl, dar prieš atsiverčiant jo skolintus „Pakalnučių metus“, Jurga tapo mėgstamiausia mano rašytoja.

Vėliau – „Mėnulio vaikai“, kurie „pamokino“ klausytis M. K. Čiurlionio (mat šios knygos herojus, į kurį svajojau būti panašus, klausėsi „Jūros“, o į jį, it į šviesą skrido drugiai) ir drauge suteikė leidimą man, hipiui, klausytis net tik „Led Zeppelin“, bet ir klasikinės muzikos.

Paskui, jau dvyliktoje klasėje – „Kaip užsiauginti baimę“, kurios pirkti specialiai važiavau į Vilnių (mano gimtuosiuose Elektrėnuose nebuvo) ir vienintelį kartą mačiau, kaip knygos graibstomos it karštos bandelės. Iš džiaugsmo, kad man liko (buvo sušukta: „Paskutinė dėžė“), nusipirkau dvi.

Tada – studijos universitete (mano plaukai tuo metu jau siekė juosmenį). Vilnius. „Ledainė“, kurioje tuometinis tiesiog senamiesčio pankas, o šiandieninis poetas Benediktas Januševičius mane supažindino su Jurga. Spėjau užmesti į ją akį, kaip vyras į moterį, spėjau pamanyti: „Žavi. Magnetiška“. Spėjau mintyse pagirti, kad „nepasikėlusi“, nors tuo metu jau – superžvaigždė.

Po to mane imdavo gerbti vyrai ir įsimylėdavo merginos, kai pasakydavau, jog esu pažįstamas su Jurga Ivanauskaite. (Pažintis, aišku, buvo tokia, kad Jurga nė mano vardo, nė veido neįsidėmėjo, bet argi tai svarbu).

Po to, dirbdamas žurnalistu keletą kartų dariau su Jurga interviu. Jau esu kažkur minėjęs Jurgos man pasakytą frazę, kuri įstrigo giliausiai: „Ir Vilniuje, ir Tibete elgetos vienodai skurdūs, vienodai alkani, vienodai nudriskę... Žinai, kuo jie skiriasi? Tibeto elgetos laimingi“.

Ši premija formuluojama „už drąsą literatūroje“. Taip, Jurgai apibūdinti žodžiai „drąsa“ ar netgi „narsa“ tinka. Atrodo, kad ji apskritai buvo padaryta vien iš talento ir drąsos. Jau minėjau ilgus plaukus... O drauge su jais iš Jurgos kūrybos plaikstėsi laisvė, nuoširdus, ne teatrinis santykis su pasauliu, jokių tabu, jokių „šventų karvių“, jokių „būk kaip visi“, jokių „ką pasakys kaimynai“... Visko ir neišvardinsi. Pasakysiu tik, kad Jurga vaikiško spiritizmo būdu pas mus į Lietuvą išsikvietė Džimo Morrisono vėlę. Beje, ir paliko...

Jurgos drąsų esama begalės – neimsiu jų vardinti – visi ir taip jas puikiai žinote, tik pasakysiu, kad asmeniškai man iš visų Jurgos drąsų svarbiausioji – dievoieškos drąsa, nuvedusi ją į Tibetą ir parvedusi atgal. Suprantate, kaip svarbu ir kaip drąsu yra Dievo ieškoti? Ypač, kai bažnyčia šalia, kai vaikams mokyklose legaliai dėstoma tikyba... Išsiduoti dar tebeieškančiu, dar neradusiu – sarmata. Daug paprasčiau – imituoti ryšį su Dievu. Tada būsi kaimynų gerbiamas, doras, ne koks išsišokėlis, svetimų tikėjimų besivaikantis... O Jurga ieškojo. Ir kaip kokia Ariadnė tiesė savųjų ieškojimų siūlą mums, jaučiantiems panašų Dievo alkį.

Jei šiandien aš pagerbiamas Jurgos vardu, pagerbiamas už drąsą, tai, manau, tik dėl dievoieškos dalykų, nes, nuoširdžiai prisipažinsiu, lyginant su Jurga, esu bailus, kaip zuikis.

Bet jei jau pavadinote mane drąsiu, drįstu šioje kalboje prabilti ir apie dar vieną didžią moterį – profesorę Viktoriją Daujotytę, kuri, neabejoju, ne mažiau verta būti čia apdovanojama už drąsą – už drąsą būti be kompromisų sąžininga.

Dabar sakoma: „Daujotytė puolama“, „Kultūros žmonės ją gina“... Bet puolama ne ji ir jos ginti nereikia. Barbarų šiandien puolama kultūra, puolama šalies siela, o profesorė, gindama kultūrą, su jais kaunasi. Tad ne ginti profesorę reikia, o stotis šalia profesorės peties drauge ginti kultūros.

Aš taip ir darau. Ar aš drąsus?

Tad ir sakau, nes viliuosi, kad čia esama mano brolių žurnalistų, kurie tai užrašys:

Įvertinamas šią premiją, viena ranka už parankės imu Jurgą, kaip drąsių menininkų globėją, kitą paduodu profesorei V. Daujotytei, kuriai šį savąjį pasiekimą ir dedikuoju.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą