Sveiki visi,
2007 metais leidykla „Alma litera“ išvertė ir į Lietuvos knygų rinką paleido skandalingojo portugalo rašytojo Jose Saramago (José de Sousa Saramago) romaną „Aklumas“. Visai neseniai leidykla „Kitos knygos“ išleido ir jo vieną skandalingiausių knygų „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Na, nereikia nė sakyti, kad J. Saramago, 1998 m. gavęs Nobelio literatūros premiją, stoja greta tokių literatūros genijų kaip G. Garcia Marquez, Umberto Eco, Salman Rushdie. Romanas „Aklumas“, tikriausiai, ilgam išliks pagrindine šio rašytojo vizitine kortele.
„Aklumas“ – tai šokiruojanti civilizacijos nykimo ir degradavimo fikcija su grotesko prieskoniais. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame vienas po kito ima balta šviesa apakti žmonės. Be jokios paaiškinamos priežasties. Savaime suprantama, jog kyla visuotinė panika, kuriamos įvairios stovyklos akliesiems, kurios primena pragariškas koncentracijos stovyklas, kur aklumas pasireiškia kaip visiškas nužmoginimo efektas. Aklųjų jūroje atsiduria viena moteris, kuri niekaip neapanka ir išlieka visų nužmoginimo proceso liudininkė. „Gydytojo žmona pasilenkė priekin, dviejų dešinės rankos pirštų galais suėmė ir pakėlė lipnią vyro varpą, kaire ranka atsirėmusi į grindis, palietė jo kelnes, apgraibė ir pajuto šaltą metalinį pistoleto kietumą, Galėčiau jį užmušti, pagalvojo. Ji negalėjo.“ (p. 157) Šiai moteriai akistata su aklaisiais tampa tokia sunki patirtis, kad ji jaučiasi kur kas aklesnė nei tikri aklieji. Ne, knyga neprimena banalių, fantazijomis persisunkusių, popsiškų knygelių paaugliams. Mano galva, tai rimtas iššūkis tiek skaitytojams gurmanams, tiek tiems, kurie literatūroje pasigenda įdomesnės idėjos.
Jose Samarago atsisako įprastinės sintaksės. Jo sakiniai – ilgi, o tiesioginė kalba prasideda sakinio viduryje iš didžiosios raidės, todėl tenka priprasti prie netradicinės teksto struktūros, bet tai labai greitai įkandama. Autorius vengia tikrinių daiktavardžių, per visą romaną taip ir nesužinosime, kur vyksta veiksmas, kuo vardu herojai, jie įvardyti tik pagal tam tikrus ypatumus, pvz.: daktaro žmona, moteris juodais akiniais ir t.t.. Vardai, mano galva, nužmogėjimo istorijoje, kai kiekvienas tampa žvėrimi, yra nereikalingi.
Noriu pasakyti, kad aklumas nėra vien tik civilizacijos degradavimo prielaida, autorius kelia nevienareikšmiškus klausimus apie paties žmogiškumo principus. Ar tikrai užtenka tik visiems apakti, kad vieni kitiems taptume žvėrys? Kad bėgtume nuo artimųjų, bijodami užsikrėsti? Kad atstumtume ir atsikratytume visko, ką davė civilizacija ir kultūra? Negi aklumo akivaizdoje taip lengvai viskas prarandama? Tai tėra tik pirminis aklumo lygmuo, o iš tikrųjų J. Samarago lenda giliau, ant autoriaus, žmonės ir taip (iš prigimties?) yra regintys aklieji. Regėjimas tampa aklumu, tampa atbukusiu kasdieniškumu, kuris mus padaro abejingais, apatiškais, todėl moteris, kuri negali apakti ir išlieka aklųjų įkaite, iš tikrųjų yra aklesnė už visus kartu sudėjus, nes ji žino tikrojo aklumo priežastį ir kainą. „<...> Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato“ (p. 271)
Galvoju, kad tai vienas stipriausių kūrinių, kuriuos paskutiniu metu esu skaitęs. Žinot, labai sunku susigaudyti verstinės literatūros cunamiuose. Spalvoti ir blizgūs viršeliai nekelia pasitikėjimo ir staiga J. Saramago knyga lyg perkūnas iš giedro dangaus tapo tyraus oro gurkšniu. Įtarimą kelia tik romano vertimas, kadangi versta ne iš portugalų, bet iš anglų kalbos, bijau, kad dalis autentiškos dvasios bus „nuplauta“, tačiau vertėjas Leonas Judelevičius, sakyčiau, visai neblogai sutvarkė tekstą ir užmaskavo numanomus trūkumus. Taigi rekomenduoju šį romaną tiems, kurie literatūroje pasigedo aštrumo, įtaigumo, fikcijos, idėjos, tiems, kurie ištroško kažko egzotiško, kitoniško, tiems, kuriems užkniso popsiški meilės romanai, kuriems iki gyvo kaulo atsibodo romantizmu permirkusi literatūra, tiems, kurie nebegali žiūrėti į vampyrus, harius poterius, tiems, kurie mėgsta neišdarkytą, saikingą ir gero skonio postmodernizmo prozą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą