Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraštis

Sveiki visi,

Tiesiog vėl skaitinėjau Vidmantės Jasukaitytės eilėraščius iš jos rinkinio „La Loba“. Ir vis galvojau, kad man tos eilės patinka. Vieną tokį ilgą, bet labai įdomų įmetu čia į saitą. Manau, kad iš jo galima pasisemti tiek dvasinės, tiek estetinės energijos. 

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė

Vytautui Rubavičiui

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė, -

Gėlės nebekrauna pumpurų, bet žydi kaip pasiutusios,

Žaibų nebėra, bet perkūnija griaudžia,

Medžiai ėmė liepsnoti kaip degantis auksas,

Bet nė vienas lapas nekrenta...

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje, -

Jokio drovumo, - bet žodžiai aukšti ir kilnūs,

Niekam nevalia prisiliesti, bet amžinai esi atsidavęs,

Širdis nieko nebesmerkia, bet nepriima nė kruopelytės melo,

Šypsaisi visiems ir esi visų, bet šypsena – iš aukšto,

Tarsi būtum anapus,

Nors žinai – myli visus ir amžinai mylėsi...

Mieloji, - sako bičiulis, - jaunystė pasibaigė, bet senatvė dar neprasidėjo, -

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje,

Imi galvoti, kad išsitempė laikas, -

Mieloji, - kadaise sakė bičiulis, -

Jaunystė pasibaigė, bet senatvė dar neprasidėjo...

Kada tai buvo? Prieš trisdešimt metų? Argi

Tada irgi buvo pasibaigus jaunystė?

Cha cha cha!... Nesąmonė! Tada

Dar atsiminėm svetimus kliedesius apie banginį,

Kuris niekada nepažins Bepsės, - „... koks tylintis lietus, kiek

Daug vandens po kojom...“ Tada dar

Geležiniai giesmių bėgiai, spiegiantys išilgai kūnų,

Nešė dejuojančius tramvajus, - geležinius giesmių tramvajus

Per sulytas jausmų ciklamenų klombas...

Ooo!.. Tada stabdydavom juos, atsistoję priešais ant

Bėgių iškeltomis rankomis... Oooooo!..

Jie duždavo atsitrenkę į mūsų tikėjimą, kad

Yra Dievas, ir meilė, ir laisvė, ir kad visa tai paslėpta – kūryboje...

Tada jautėmės kaip slaptieji burtininkai, nematomai tyliai

Keliaujantys liaudyje su paslaptimi, -

Raitydavosi spiegiantys bėgiai, lėkdavo šaltos

Kibirkštys ir kažkam įsmigdavo į antakį,

Dejuodavo sudužusių tramvajų kūnai, vaitodavo

Šuoliuojančios katės ant įkaitusių skardinių stogų – mėnulis

Kaip magas kerėdavo likimus, ir vyno buvo daug, o kava – pigi...

Žinojome, kad viskas, kas uždrausta – slepiasi kūryboje...

Duona Rašytojų kavinėje būdavo nemokama...

Buvom alchemikai ir vertėme proto patamsių šiukšles į auksą, ir jis

Spindėdavo mūsų lūpose, kai

Išgėrę pigaus vyno deklamuodavom savo eilėraščius...

Argi tada jau buvo pasibaigusi jaunystė?

Vaikščiodavo Širvys su krupniko taurele ir

Aštriu balso skustuvu nuo staliuko

Nugremždavo užmigusius Verba,

Kažkur visai netoli Okudžava

Paskutiniu troleibusu grįždavo namo, niekur

Nepametęs savo ilgesio, o mes girdėdavome

Jo prikimusią gruziniškai rusišką sielą...

Susiraitydavo šnipų ausys nuo informacijos pertekliaus ir

Perdegdavo jų atminties saugikliai nuo įtampos,

Aplink jaunas poetes amžinai sukiodavosi kažkokie

Kultūros vyrukai ir tik

Kas trečias jų buvo ne šnipas,

Už sekiojamą jiems mokėdavo slaptosios tarnybos,

Bet orgazmo jie norėdavo už dyką,,,

Bet jos greitai juos perkąsdavo, - jie buvo per daug tvarkingi

Ir niekad nepasigerdavo...

Ar ji buvo pasibaigus? Tada? Jaunystė?

Tai kodėl jis tada taip kalbėjo?

Jis žinojo, kas yra Ana, Marisa, Saša Čiornyj ar Andrej Belyj... Jis

Yra nakvojęs išplėštose Ukrainos bažnyčiose kartu

Galvažudiškai šuoliuodamas Babelio „Raitelių armijai“, jis

Mokėjo pasislėpti literatūroje, kur visada laukė prieglobstis, net

Kai esi sekamas, jis mokėjo pasinerti į sumautą gyvenimą, kur

Buvo tiek daug meilės ir  - jokios vilties...

Kodėl, kodėl jis kalbėjo, iš kur jis žinojo žodžius, kurių

Nuogybė buvo per daug tikra ir per daug reikšminga?

Mieloji, - sakė bičiulis, - jaunystė pasibaigė, bet senatvė neprasidėjo...

Supratau.

Supratausupratausupratau... Su praaaa taaaauuuuuuu!

Tebesam alchemikai, -hej!... – supratau. Tebesam

Burtininkai, paklaikėliai, šviesių mėnesienų kūdikiai, tebesam

Audros raiteliai ir Štromo knygos romantika, tebesam

Bėgantieji bangomis – laiko, - mums

Senatvė niekada neprasideda, štai kas... Štai kodėl

Mes tik nusidažome plaukus metalo atspalviu, - kad nesiskirtume nuo kitų.

Štai kodėl bičiulis kartoja tą patį kas trisdešimt metų, o –

Niekas nesikeičia.

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė.

Gėlės nebekrauna pumpurų, bet žydi kaip pasiutusios.

Žaibų nebėra, bet perkūnija griaudžia.

Medžiai ima liepsnoti kaip degantis auksas,

Bet nė vienas lapas nekrenta.

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje, -

Ar kažkas neįvyks netikėtai, kaip kartais įvyksta raganiams?..

Ar nebus taip, kad pasaulis ims keistis tiesiog akyse,

Kad nustebę staiga suvoksim, jog kalbame apie meilę, -

Taip seniai kalbame apie meilę, per ilgai kalbame apie meilę...

O jis mūsų seniai nebegirdi...

Mūsų niekas seniai nebegirdi!..

Neįmanoma! Ooooo!

Mieloji, - sako bičiulis...

..........senatvė.......dar ne......

...........................

Prasidėjo..........