Filmas: "Porno melodrama"

Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“ (2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukas apie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje. Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko gero iš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok, bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja, kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodo santykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai per daug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualų ir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos ir Vilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėta ant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik viena mergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieš kamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgi gan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, per anksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kad pasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas, scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Nieko nenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvysto personažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodė pernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne Hermono Hessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau, reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai ir žodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniu stiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“ įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kame didžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika... Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmą ir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10

Jūsų Maištinga Siela