Sveiki visi,
Jurgos Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“ perskaičiau
dar paauglystėje ir tai buvo pirmoji rašytojos knyga, patekusi man į rankas.
Romanas pasirodė 2000 metais, tai pirmoji knyga, po trijų labai stambių
dokumentinių knygų apie keliones po Tibetą, Nepalą, Indiją, kurią vėliau
leidykla „Tyto Alba“ sulydė į vieną didžiulį veikalą „Tibeto mandala“. Pati
rašytoja lyg ir ne visai užtikrintai kalbėjo, kad tikriausiai neberašys jokių
grožinių tekstų. Klydo. Vėliau sekė „Placebas“ (2003 .), „Miegančių drugelių
tvirtovė“ (2005 m.)
Visai neseniai ir vėl „suskaičiau“ „Sapnų nublokštus“.
Norėjau pakartoti ir vėl pajusti paauglystėje išgyventą dvasinį katarsį,
skaitydamas šią knygą. Tiesa, šįkart teksto nebeskaičiau, nes viename
„Linkomanijos“ užkaboryje radau balsu skaitomą knygos įrašą. Parsisiunčiau nė
nemirktelėjęs. Iš tikrųjų labai bijojau grįžti prie šios knygos, nes ji man
pasirodė po visos Ivanauskiados pati įdomiausia ir geriausia, kas retai atrodo
mano pažįstamiems, jiems kažkodėl labiau patinka paaugliškosios Jurgos knygos
„Mėnulio vaikai“, „Pakalnučių metai“ ir t.t., tad nebenorėjau sugadinti kadaise
patirto skonio.
Niekada iki tol nesiklausiau knygos skaityto įrašo, tad
buvo labai įdomus eksperimentas. Bijojau, kad tekstas ir jo prasmės versis
iškreiptos ir kitokios. Juk skaityti, tai ne tas pas, kas klausyti. Bet..
Patiko! Bijojau, kad „užaugau“ t.y. „peraugau“ Ivanauskaitės kūrybą ir ji man
perdėm atrodys išskalbta, nuvalkiota, nebeaktuali man pačiam. Bet... Patiko! Ir
vis dar galiu drąsiai teigti iš savo varpinės, kad „Sapnų nublokšti“ yra Jurgos
Ivanauskaitės grožinės literatūros epopėjos viršūnė. Taip, tai paskutinė knyga,
kuri „liečia“ Rytų kultūros tematiką, tačiau nepaprastai sodri, egzotiška,
kosmopolitiška ir sultinga.
Be proto ryškūs personažai tarsi mozaika sulipdo
neįtikėtinai sudėtingus vakariečių dievoieškos kelius Neten mieste. Asmeniškai
užuodžiau labai daug pačios autorės asmeniškumų, realios patirties, galbūt net
tokios meilės užuomazgų Rytuose. Taip, knyga yra pasiutusiai fatališka, tačiau
tas fatališkumas visgi nuveda mus į Dievą ir Meilę, nors kitoms akims gali
atrodyti kaip paskutiniai kliedesiai, kurie kalba apie absoliučią degradaciją. „Per
kančias į žvaigždes“, sakytum, pagrindinis dvasinis visų personažų credo.
Personažai maksimaliai egzotiški, įdomūs ir labai skirtingi ir jie visi vienaip
ar kitaip susiję su Lietuva. Visi personažai susirenka pusę metų nuo lietaus
kenčiančiame Neten mieste, „Sirdies pleisto“ viešbutuke ir kiekvienas apsimeta
tuo, kas iš tikrųjų nėra. Visi jie susiję su Lietuva, o netrukus iš paties
mistinio Tenvaro Ošaro sužinome, kad tai šambaliečių inkarnacijos iš Lietuvos.
Knygoje labiausiai žavėjo personažų įvairumas ir jų
skirtingos patirtys iki tol, kol jie atsidūrė Neten lietaus smelkiamoje
„Sierdies pleisto“ hotelyje. Evita Petron – avis po skerdiko peiliu, Ašara –
viešnia iš Šiaurės, Džimbymas – girtuoklėlis rašytojas, Sidharta Svinarskis –
apsiskelbęs nušvitusiu lenku, vienuolė Dunia – Monstras Baltoji Lelija ir
daugybė neįtikėtinų personažų, kurie tegali susirinkti tikriausiai tik Rytuose,
persmelkti savo baimių, nuopuolių ir maniakiškų sprendimo paieškų.
Žinot, klausiausiu teksto, kur nė vienas negali nepastebėti
labai daug pornografinių sąvokų ir kitų net iš pažiūros šventvagiškų
palyginimų, tačiau šįkart visa tai pralėkė kaip žaibas ir liko tik stiprus
dvasinis išgyvenimas. Po kultūriniais klodais, kurie kai kam gali atrodyti
subanalinti dėl seksualinės hiperbolės, visgi liko tik beprotiškas noras būti
reikalingam, kabintis į žmogaus sielą per seksualinius potyrius ir tokiu būdu
bet kokia kaina užpildyti vakariečių sąmonėje ir sieloje atsiveriančią tuštumą,
kuri grėsmingai juos visus pasiglemžia čia pat ateinantis ir Pasaulio Pabaigos
nuojautomis apipintas 2000 metų slenkstis. Pasijutau vienas iš tų herojų, kurie
pusę metų trinasi purviname Neten viešbutyje ir dėl palytėtų naujų dvasinių
vibracijų, kurias kiekvienas herojus išgyvena savaip, nebegali iš čia išvykti.
Personažų požiūris į dvasiškumą piešiamas kaskart vis kitoks, nuo abejingumo
iki visiško fanatiškumo ir sudievinimo. Neretai autorė mums potekste pasako,
kad kūniškasis meilės subjektas mums tampa tarsi Dievas, neleidžiantis mus
išsivaduoti iš depresijų ir nepasotinamų aistrų.
Lietuvių įvaizdis kosmopolitiškuose Rytuose tiesiog
stulbina savo neįtikėtinais likimais, kurie bent jau man sužadino beribį norą
pakeliauti nors pusmečiui po tas vietas ir nors dešimtadaliu patirti tai, kas
rašoma „Sapnų nublokštuose“. Sutinku, kad tekstas dėl savo prisodrinto
dvasingumo gali būti, manding, abstraktus ir klampus. O juk daugeliui reikia
kažkokios pagrindinės ašies romane, o ašis yra, tik ji sumitinta, sakralizuotai
desakralizuota, todėl visai tikiu, kad skaityti „Placebą“ ar „Miegančių
drugelių tvirtovę“ galima kur kas lengviau. Džiaugiuosi, kad pirmoji kadaise
skaityta J. Ivanauskaitės knyga buvo būtent ši, o dar labiau džiaugiuosi, kad
po šitiek laiko ir skaitymo knyga tebėra savo zenite.
Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
O, Sapnų nublokšti mano pati mylimiausia Jurgos knyga. Bijau ją skaityti dar kartą, kad nesubliukštų tai. bet kaip matau, reikės po kiek laiko ir vėl mėgautis nuostabiu kūriniu.
AtsakytiPanaikinti