Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Lietuvio tapatumo klausimas.

Sveiki visi,

Sėdžiu prie savo rašomojo stalo ir žiūriu pro langą. O ten pakankamai niūru, daug prikakota, daug lesančių balandžių, tolokai matosi prigrūsti konteineriai. Ir tai yra mūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo diena. Didi, įsimintina ir svarbi diena. Nepabaliavoti ir nepagerti, o tinkamai atšvęsti savo nepriklausomos tapatybės svarbą. Kas ta nepriklausoma tapatybė? Juk ji gali egzistuoti visokiausiais pavidalais, net ir Sovietų Sąjungoje mes buvome lietuviai, kalbėjome lietuviškai... Tai matyt, kažkas daugiau. Daugiau nei lietuviškas pasas, tapatybės kortelė, kalba, daugiau nei lietuviška žemė. Tai tikriausiai dvasinė būklė, stovis.

Žinot, žiūriu į konteinerius... o juk ten nueina viskas, kas lieka po mūsų išpuoselėtos ir išliaupsintos kultūros bei civilizacijos, viskas, ką mums perša reklamos, ką nusiperkame, suvartojame: jogurto indeliai, panaudoti „pampersai“, prezervatyvai, nagų geldelės, šampūnų ir alaus buteliai, įvairios pakuotės, bananų žievės, žuvies galvos ir viduriai, sugižęs pienas ir kiti nuostabūs dalykai. Ką mes paliekame po kultūros ir civilizacijos? Bijome dairytis atgal. Mums tai nebegražu, nebeįdomu, o ten vis pūva, vis pelija, rūgsta, skleidžia smarvę.

Ką mes palikome per tuos du dešimtmečius? Mes, nepriklausomi lietuviai. Kokie ten atsigręžus plūduriuoja žodžiai, viltys, kalbos, susitaikymai, atsiprašymai, žmonės, artimieji, kaimynai, emigrantai, imigrantai, valdžia? Nepriklausoma tapatybė – tai atsakomybė už save ir tai, ką suvartojame. O mes vartojame. Vartojame laisvę ir savo nepriklausomą tapatybę, savo LIETUVIO vardą. Kas tose lietuviškose, ne, ne rusiškose, bet lietuviškose konteineriuose prigrūsta? Aišku, čia metaforiška, Eopo kalba, bet... Dabar tiek daug nepatenkintų lietuvių. Sakom, „mums duonos ir žaidimų“, tikriausiai to ir norime iš valdžios. Juk tik valdžia ir socialinės garantijos mus skraidina ir laipina į Vakarus, kažkas neva kaltas. Nepriklausoma tapatybė savo teritorijoje patiria persileidimą, nes dvasinis tapatybės stovis ir būklė nepajėgūs eiti kartu su valdžios sistemomis, todėl lietuvis kažkur pasimetė tarp laisvės ir nelaisvės. Nebėra žodžio tremtis. Mes išvažiuojam, pasaulis kosmopolitiškėja ir tai yra globalizavimo proceso dalis, bet... Mes vis dar tebeturime Kovo 11 – ąją. Vis dar.

Kas mes esame dabar, kaip realizuojame savo nepriklausomą tapatybę, tą dedame ir į savo šiukšlių maišius. Ar tai būtų materialūs maišai ar mūsų dvasios. Nesu pajėgus imti ir sutvarkyti mūsų valdžios sistemų, kad visiems lietuviams būtų geriau, bet visada noriu tikėti, kad mes savo viduje esame lietuviai ne tik dėl to, kad mūsų valdžia yra lietuviška, bet ir dėl to, kad tai dvasinė būklė ir stovis. Juk lietuvis ir Aleskoje yra lietuvis. Atėjo laikas, kada savo šalį mes perkeliame į save, savo kraują, mentalitetą, kultūrą, nes nesame pajėgūs sustabdyti besiveržiančių lietuvių į Pasaulį. Tai Didysis Naujasis Tautų kraustymasis ir jis turi būti, nes galiausiai gyvenimas yra nuolatinis cirkuliavimas, kurio negalima sustabdyti. Išsaugoti lietuvį galime savyje, tam mes kažkada gavome laisvę.

Su Nepriklausomybės atkūrimo diena, brangieji!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com