Sveiki visi,
Paskutiniuoju metu, o gal ir visada, daug mąstau apie mirtį,
nes mirtis padeda suvokti, kad kiekviena diena yra tarsi atskiras šansas
nugyventi dar vieną apie 12 valandų gyvenimėlį. Iš tikrųjų bent aš per mirties
prizmę pamatau daug daugiau nei per amžinybės, kol kas amžinybė lieka šviesiai
neapčiuopiama, o mirtis atrodo daug realesnė. Jokiu būdu netikiu, kad po
mirties viskas pasibaigia, tai būtų per daug nenormalu, jeigu taip būtų galima
pasakyti.
Visai neseniai perskaičiau tokį neįtikėtiną straipsnį,
kuriame miręs vyriškis email‘ais
bendrauja su savo artimaisiais ir pasakoja tik tai, ką žino tik jų artimieji,
taigi lyg ir negalėtų būti melas, tačiau neatmeskime galimybės, kad tokius
straipsnius visai lengva sukurti. Tai čia išeina, kad žmogaus dvasia geba
susijungti su mūsų sukurtomis technologijomis ir per juos bendrauti? Tiesa,
neįtikėtina, tačiau vis tiek labai žavu.
Neatmeskime galimybės ir tai, kad mes visi galbūt esame
šiuo metu mirę. Ne, ne gyvieji numirę, bet iš tikrųjų numirę, kurie sukuria
savo pojūčius, jaučia kūną, gyveną įprastą ritminį gyvenimą. Yra daugybė
pasakojimų, kurie liudija, kad mirusieji dar kurį laiką būna su mumis, gyvena
įprastą gyvenimą – valgo, mylisi, eina į darbą, augina vaikus... Jie
nesupranta, kad jie neturi fizinio kūno. O kas, jei ir mes. Visi iki vieno kol
kas to nesuprantame ir nuolatos maišomės tarp gyvųjų? Primena siaubo filmą „Kiti“,
tačiau neatmeskime galimybės, kad mes visgi nežinome kurioje amplitudėje,
matavime ir realybėje randamės.
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Gali būti, kad po mirties yra tokių žmonių, kurie astralinėje erdvėje toliau gyvena savo buvusį gyvenimą taip nieko ir nepastebėdami, bet manyčiau, jog vistiek: anksčiau ar vėliau jie pamato šviesą tunelio gale ir gali keliauti iš žemų astralinių sluoksnių į sielų pasaulį....
AtsakytiPanaikintiAš irgi taip linkęs manyti. Tikiu renkarnacija, kai siela išbūna savo įsikūnijime reikiamą laiką, tada ji keliauja toliau. Todėl Antrojo Pasaulinio karo aukos, manau, dar ilgai jų dvasios netolo nuo tų vietų, nes jų sieloms buvo lemta išbūti ilgiau, tiek, kiek buvo tikriausiai suplanuotas žemiškasis gyvenimas fiziniame kūne.
PanaikintiO galbūt, kad ir kaip baisiai iš dualistinės perspektyvos tai skambėtų, II-ojo pasaulinio karo aukos iš dalies tiesiog pasirinko būti tokiomis aukomis... Nes juk iš tiesų atsitiktinumų nėra... Viskas turi savo prasmę..
PanaikintiO tas dalykas, kad jie (jų dvasios) gal kiek užsibuvo arti fizinio pasaulio dažnių yra visai normalu, nes nefizinėje erdvėje laiko tėkmė yra kitokia (jis iš viso neegzistuoja.. Pvz. Vaiduoklis kuris vaidenosi kokioje Anglijos pilyje 300 metų, pagal jo supratimą ten išbuvo tik 3 mėnesius.
Žinok, pritariu Tavo pasisakymui. :)
Panaikinti