Miller H. OŽIARAGIO ATOGRĄŽA. – Kaunas: Kitos knygos,
2006.
Sveiki,
Taip jau nutiko, kad leidykla Kitos knygos perleido 1994 metais pirmą
kartą lietuviškai pasirodžiusią skandalingą Henry Miller romaną Ožiaragio atogrąža, kuri yra antroji
trilogijos dalis. Man pačiam šiek tiek dvelkia mistika, kad pirmiausia pasirodė
antroji dalis ir tik 2007 m. pirmą kartą Kitos
knygos pristatė lietuviškai pirmąją trilogijos dalį Vėžio atogrąžą. Kol kas paskutinės dalies, kuri vadinasi Juodasis pavasaris, vertimas neplanuojamas.
Ožiaragio
atogrąža XX a. literatūros kontekste
Žinant, kaip sunkiai sekėsi
Henry Miller išspausdinti Vėžio atogrąžą
tėvynėje JAV, – tą pirmiau padarė Prancūzija, kuri buvo kur kas atviresnė
naujoms literatūros formoms ir temoms. Štai JAV iki pat Seksualinės
revoliucijos visuomenė spaudė perdėtas padorumo įvaizdis, kuris iš esmės buvo
įsismelkęs į visą JAV kultūrą, įskaitant ir pačią literatūrą, todėl cenzūra,
padorumo kultas, išliaupsintos šeimos vertybės tiesiog sutrukdė leisti H.
Miller kūrybą už Atlanto. Ši cenzūra labai paveikė tiek patį H. Miller‘io
asmenybę, tiek pačią jo kūrybą, tą skaitant galima pajusti autobiografinių
spalvų turinčioje knygoje Ožiaragio
atogrąža.
H. Miller kūryba iš pagrindų
suardė klasikinio romano klišes, autorius kūryboje ėmė pinti misticizmą,
siurrealizmą su visuomenės ydų apmąstymais, pasitelkdamas autobiografišką nihilizmu
dvelkiančią filosofiją, kuri pasirodė artima egzistencialistui Albert Camus
kūrybai. Knyga nėra vienalytė ar lygi kaip autostrados asfaltas, priešingai –
ji duobėta, netolygi tiek stiliumi, tiek svyruojančiais pamąstymais apie
kosmosą ir čia pat, iš naujos pastraipos, lyg įžeminant, desakralizuojant
mintį, atsiveriančiais atvirais, sakytum kone pornografiniais vaizdeliais. Toks
rašymo būdas primena „suvirtinta“ metalinį pasakojimą, lyg visas tekstas būtų
sudurstytas iš gabalų, tačiau išlaikomas nuoseklūs „amerikietiškų kalnelių“
svingavimas nuo filosofijos, prie brutalaus kūniškumo, nuo kūniškumo prie
aukštų filosofijos pamąstymų...
Autorius į Ožiaragio atogrąžą perkelia save patį – Henrį Milerį, tekstas
neabejotinai turi autobiografinių bruožų – pasakojama pirmuoju asmeniu, negana
to, kad personažas turi autoriaus vardą ir pavardę, jam dar suteikiama
autoriaus biografija – Bruklinas, meilužės, požiūris į pasaulį, mąstymo ir
supratimo modelis, tačiau jame esama ir fikcijos liekanų. Būčiau galėjęs ir Amazonės džiunglėse – tokį menką sąlyti turėjau su
išoriniu pasauliu. Niekas nesuprasdavo apie ką ir kodėl taip rašau (p. 336–337).
H. Miller‘is savo nesantaiką su
cenzūra, nepripažinimu, kurį patyrė leisdamas Vėžio atogrąžą, perkelia ir į Ožiaragio
atogrąžą. Apskritai XX amžiaus moderniems rašytojams buvo sudėtinga
prasiskverbti į anų dienų literatūrinius vandenis. Autorius yra neabejotinai
bohemiškos, laisvos sielos žmogus, todėl knygoje dažnai įvairiomis formomis
grįžtama prie visuomenės normų svarstymų, filosofavimo, menkinant ne save, ne
savo kaip rašytojo gabumus, bet aplinkinį pasaulį. Beveik visi personažai desakralizuojami,
sumenkinami jų gabumai, nužeminamos korupcijos persmelktos įstaigos, auganti
Amerikos pramonė, kontorų gyvenimas ir net šeimyninis gyvenimas. Romano
personažas ne sykį akcentuoja savo prastus santykius su motina, kaltina tėvą
skyrus jam mažai dėmesio, o brutali Bruklino vaikystės aplinka nulipdė
sarkastišką, lengvabūdį, apsukrų, nieko negerbiantį naujųjų laikų personažą.
Autorius žavisi naujaisiais
savo dienų iškiliaisiais rašytojais, atvirai reiškia simpatijas dadaizmui,
naujai H. Miller laikų literatūrinei modernistinei srovei, kuriai iš dalies
priskiria ir pats save kaip menininką. Aš
rašau manifestą ir nieko nenoriu, tik sau tam tikrus dalykus, ir nepritariu
manifestams iš principo, kaip nepritariu ir patiems principams... (p. 343). Gana viena kitam dadaizmo
prieštaraujantys manifestai iš esmės atsispindi visoje Ožiaragio atogrąžoje, kurioje pilna kontrastų, priešybių,
sugretinimų. Aukštąjį stilių greitai keičia žemasis, pornografinius išgyvenimus
maino poetinė filosofija. H. Miller atsiduria įdomioje naujo literatūrinio
perversmo zonoje, kurioje susiliejusios naujos modernistinės srovės ima viena
kitai prieštarauti, žmogus atrodo chaotiškas, išsiblaškęs kaip Ožiaragio atogrąžos pasakotojas.
Ožiaragio atogrąža turi
savotiško laikmečio dekadanso prieskonių, nujaučiamos artėjančio Antrojo
pasaulinio karo grėsmės, kuri turėtų pertvarkyti suluošintą, negarbingą,
brutalią civilizaciją. Ožiaragio atogrąža
baigta kurti 1938 metais Paryžiuje, kai A. Hitlerio nacistinės idėjos jau buvo
gerai girdimos Europoje, tad ne paslaptis, kad fašisto disciplinuotomis
idėjomis daug kas žavėjosi, ypač tie, kurie buvo nusivylę smukusiu moralės
lygiu. Knygoje esama daug destruktyvaus mąstymo, pasaulėžiūros, kuri reikalauja
staigaus žmonijos arba pagrindinio personažo persitvarkymo, o labiausiai turėtų
persitvarkyti žmonių vertybės, kad kaip nors užpildytų glūdinčią tiek
personaže, tiek visame pasaulyje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kuri nuolat
akcentuojama romane kaip vienas pagrindinių moralinių vertybių nuosmukio
priežasčių.
1961 metais pirmą kartą JAV pasirodo
Vėžio atogrąža, įveikusi teismų
maratoną, o iki tol H. Miller‘io kūryba buvo įvežama nelegaliai. Seksualiniais
vaizdiniais persunkta trilogija buvo tik mažas blykstelėjimas Seksualinės revoliucijos išvakarėse. Po
legalios atogrąžų apyvartos buvo pramušta
didelė siena, kurios griūtis galutinai pakeitė ne tik literatūrinį pasaulį
visame XX amžiuje, bet ir iš esmės padarė perversmą visuomeniniame–kultūriniame
gyvenime. H. Miller‘is stoja kaip Seksualinės
revoliucijos krikštatėvis.
Henry Miller jau garbaus amžiaus Kalifornijoje. Viena didžiausių aistrų –
moterys, kurių negalėjo atsisakyti visą gyvenimą.
Angeliškas ir demoniškas H. Miller Ožiaragio atogrąžoje
Kad knyga autobiografiška
tikriausiai su niekuo neverta ginčytis. Skaitant nuolat kirba viena mintis – ar
iš tikrųjų autorius išgyveno visus tuos seksualinius nuotykius, ar tai tėra tik
jo neišsipildžiusių seksualinių svajonių kratinys? Žinant, kokį audringą
gyvenimą gyveno autorius, kad turėjo ne vieną žmoną, nekyla jokių abejonių, kad
jis visai realiai galėjo keisti moteris kaip kojines. Tai tikrai ne ta knyga,
kuri patiktų radikaliai feministei, nors, kitą vertus, moterys pasiduodančios
vyro seksualiniams įgeidžiams taip pat nėra šventos. Ožiaragio atogrąžoje moterys pagrindiniam personažui tėra kuras,
duona, kurią reikia valgyti reguliariai ir ja mėgautis. Hedonizmo dvasia turi
du galus, nes Miller‘iui nepatinka ilgai tąsytis su moterimis po „valgio“,
nuolat kyla klausimai, kaip pabėgti nuo meilužių, todėl kyla donžuaniškumo įspūdis. Kiaušidžių jis, žinoma, negalėjo pamatyti.
Nei jų pauostyti, nes jo žmona buvo irgi valyva kalė. Ištisą dieną
apsiplovinėdavo ruošdamasi vedybų nakčiai. Tiesiog baisu, kaip ji popino savo
kiaušides. Iki pat tos dienos, kai ją išvežė į ligoninę, ji buvo tikra
dulkinimosi fanatikė. Mintis, kad niekada nebegalės daugiau dulkintis, gąsdino
ją iki pamišimo (p. 207). Akivaizdus klasikinis moters įvaizdžio
desakralizavimas, sudaiktinimas eina kaip leitmotyvas per visą knygą. Iš esmės
tai lėmė dar vaikystėje personažo susiformavęs dvipoliškas mąstymas, kuris,
sakyčiau, yra prisitaikėliškas mąstymas.
Skaitant Ožiaragio atogrąžą, neįmanoma jausti dvejopų jausmų pagrindiniam
personažui. Gailestis dėl skurdžios ir brutalios vaikystės, pasipiktinimas dėl
lengvabūdiškai tingaus elgesio ir visko sumenkinimo. Neretai Henris save
gelbsti bandydamas prisitaikyti brutalioje civilizacijoje, keistais
sofistiniais postringavimais – įrodymas –
tai faktas, o faktas neturi jokios prasmės, išskyrus tą, kurią jam suteikia
faktus nustatantys žmonės (p. 117). Dvelkia saviapgaule, bet kartu
sofistiniai niuansai žymi sudėtingą kaip rašytojo mąstymo modelį, kuris padeda
suprasti, perprasti tada, kai to norisi pačiam Henriui. Rašytojo ir menininko
blykstelėjimai ryškiai pastebimi ir pornografinėse, erotinėse romano vietose,
kurias, sakyčiau, sodriai ir kokybiškai išvertė Antanas Danielius – šniukštinėdavau ten tarsi vienišas kirminas
ir slėpdavausi siaurame plyšyje, kur viešpatauja tyla ir kur taip minkšta ir
ramu, jog gulėdavau tarytum delfinas austrių guotuose (p. 212) – štai taip
autorius lyriškais nusako lytinį aktą.
Henrio dvipoliškumą galėtume
pavadinti dvasinės tuštumos išpildymo paieškomis, kuris yra izoliuotas, apie
kurį nežino išorinis pasaulis. Henrio išorinis įvaizdis gana apgailėtinas –
mergišius, neištikimas, nuolat pinigų besiskolinantis bedarbis, tinginys. Jo
izoliuotas pasaulis visgi yra turtingas nematerialiosiomis gėrybėmis ir Henris
tai jaučia, bet neranda valios, galios ją realizuoti gyvenime. Jo nuolatos laukia
niekaip nepradėta rašyti knyga, kuri gali būti puikus raktas į harmoningą
gyvenimą, tačiau mus neapleidžia įspūdis, kad Henris nori kur kas daugiau už
harmoningą gyvenimą, jis nori kitokio pasaulio, nori pakeisti praeitį, savo
vaikystę. Neretai būna tokių situacijų, kada nežinai, ar Henris tik riebiai
ironizuoja, ar iš tikrųjų dedasi didžiuliu ciniku, šunsnukiu, pvz. niekuomet neradau tokio žmogaus! Niekada
neaptikau tokio žmogaus, tokio dosnaus kaip aš pats, tokio atlaidaus, tokio
pakantaus, tokio nerūpestingo, tokio beatodairiško, tokio tyro širdies
gilumoje. Atleidžiu sau visus padarytus nusikaltimus. Darau tai žmogiškumo
vardu (p. 268).
Dvipoliškas personažas,
sakyčiau, autoriui atėjo kaip raktas iš paties gyvenimo ir F. Dostojevskio Idioto, kuriuo Henris atvirai žavisi
romane. Toks sudėtingas personažas turi savo šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl
jį analizuoti, sekti jo atradimus ir praradimus kur kas įdomiau nei vientiso
charakterio ar stačios idėjos–paskirties personažą.
Ar verta skaityti?
Knyga nevienalytė, todėl ją
skaityti buvo šiek tiek erzinantis reikalas. Filosofiniai pamąstymai rodėsi
pernelyg ištęsti, vienaip ar kitaip besikartojantys, tačiau sukandęs dantis
įveiki puslapį po puslapį. Aišku, būta knygoje tokių lygumų, kada kuo
puikiausiai „važiuodavai dviračiu“ ir negalėdavai atsitraukti. Knyga įdomi savo
istoriniu kontekstu, savo pornografiniais vaizdiniais, kurie gali įkaitinti
vaizduotę prieš miegą, savo maištingu požiūriu į visuomenės vertybių kaitą.
Kai šiuo metu turime tiek daug
įvairios literatūros, tai Ožiaragio
atogrąža jų kontekste gali atrodyti kaip dar viena eilinė kitoniška knyga,
tačiau žvelgiant į literatūros istoriją, tai viena atviriausių knygų, kurie
drebino literatūrinius pamatus. Jeigu norite prisilieti prie titanų, drebėjimų
ir diachroniškai suvokti literatūros evoliuciją, manau, knyga bus netikėtas
resursas. Tiesa, aš asmeniškai antrąsyk šios knygos neskaityčiau, kadangi
apskritai nemėgstu grįžti prie skaitytų knygų, nes labiau domina dar
neišbraidytos upės ir tiesiog gaila laiko, kuris galbūt skirtas turėtų būti
atradimams, o ne tų pačių kūrinių zulinimui.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą