Knyga: Artūras Tereškinas "Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje"

Artūras Tereškinas. „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje.“ – Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Sveiki, skaitytojai,

Visai netikėtai, pėdinant vieno kalėdiškai užgriozdinto prekybos centro keramikinėmis plytelėmis, priėjau prie periodinės spaudos skyriaus, o prie jo – dėžė su nukainuotomis knygomis. Šast! Ir pasiėmiau Artūro Tereškino knygą Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Šiaip savo malonumui visada skaitau tik grožinę literatūrą, bet kažkaip likimas pakuždėjo, kad reiktų kažko naujo, o „paskaityti Tereškiną“ jau seniai galvojau. 

Tikriausiai pradėsiu nuo to, kad turime unikalią ir skirtinę studiją (lietuviškai!) apie maskulinizmą. Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje yra pirmoji sugestikuliuota ir produktyviai sukondensuota knygą apie vyrų padėtį mūsų šalyje. Knyga parašyta moksliniu stiliumi, vartojant gausybę terminų, kai kurių man visai negirdėtų, todėl galiu drąsiai teigti, kad nuo šios knygos tikrai verbaline prasme nepatirsite nuostolio. Knygos struktūra remiasi į esmingai dėsningus žiūros ir analizės taškus apie vyriškumą – iš seksualinės, šeimos, socialinių ir net populiariosios masinės vartojimo kultūros sferų. Remiamasi gausybe literatūros šaltinių – daugelis iš jų anglikonai, kurių traktatai neišversti į lietuvių kalbą, kurie rašė teorijas apie maskulinizmą, seksualumą ir apskritai apie lyčių lygybę, skirtybes. Kiekvienas skyrelis turi savo įvadą, analitinę dalį ir apibendrinimą, todėl skaitant nuosekliai knygą, šiek tiek ima varginti apibendrinamoji dalis, nes turinys jau būna „susivirškinęs“, bet dėl dėsningo mokslinio stiliaus kanonų, tenka autoriui rašyti pagal reikalavimus.

Kalbant apie knygą, tikriausiai neišvengsime vartodami feminizmo sąvoką kaip atsvarą šiai knygai. Vyrų gyvenimas, jo seksualumas pasitraukęs į paribius – visur dominuojanti moteris šiandien yra ir kūniškojo (komercinio) vartojimo veidas (etiketė), ji šeimos globėja, sparčiai besiveržianti į politiką ir kitas, sakytume, vyriškas sferas. Feminizmo doktrinų daug, jų turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, o štai kokia vyro padėtis, kai jis nuolat traukiasi, vis darosi ankščiau ir anksčiau? Apie tai ir yra Artūro Tereškino knyga – apie nepaprastąją vyro ir jo vyriškumo padėtį.

Autorius nuosekliai susipažinęs su maskulinizmo literatūra ir įvairiais tyrimais, kurie buvo daryti Lietuvoje ir Vakaruose, juos dėsningai taiko mūsų šalies vyriškumo suvokimo tendencijoms atskleisti. Daug moterų, ypač pasitikinčios jaunos moterys, kaip žinia, yra linkusios dejuoti, kad vyrai sumoteriškėjo, kad nebėra, kas atidaro durų, kad jas kas apgintų, jos pačios turi užsidirbti, maitinti vaikus ir, žodžiu, ant jų stovi visas gyvenimas. Bet argi vyrai daugiau atiduodami erdvės moterims, patys kažko nepasiima traukdamiesi į paribius, juk pačios moterys nori lygybės – štai ją ir turi, pagalvojau, perskaitęs vieną iš šios knygų skyrių. Vyriškumas traukiasi nuo dominavimo, todėl vyksta gana įdomūs ir tylūs procesai, apie kuriuos patys vyrai, kaip aišku skaitant informantų nuotrupas, nėra linkę kalbėti: „Žmogus, neigiamai suvokiantis save ir savo patirtis, nustumia save į žemesnę socialinę poziciją, kur jo galimybės tampa ribotos. Šiuo atveju ne pati visuomenė atskiria individą dėl jo kitoniškumo, bet jis pats atsiskiria nuo jos. Ši atskirtis kasdieniame gyvenime reiškiasi nerimu, nepasitenkinimu, beviltiškumu, galios neturėjimu ir kitokio pobūdžio kasdieniu kentėjimu, kuris įgyja skirtingas socialines formas skirtingose visuomenėse“ (p. 51).

Įdomu tai, kad A. Tereškinas vyrų agresiją, kuri dažnai pasireiškia neapykanta kitiems, vienija vyrus (tokios agresijos formuoja neonacionalistus), jis yra linkęs vadinti vyriškumo žaizdomis, savotiška apsiginimo forma nuo kančios.

Nemaža dalis knygos, kalbant apie vyriškumą, neapsieita ir kalbėjimo apie seksualumą – vieną esmingiausių vyriškumo tapatybės dominančių. Čia autorius išskiria daug pogrupių ir žiūros taškų, analizuoja pagyvenusių vyrų seksualinį pajėgumą ir jų jausenas, praradus seksualinį pajėgumą. Analizuoja ir detalizuoja homoseksualų padėtį Lietuvoje, jų savijauta heteronormatyvinėje visuomenėje, o vienas skyrius apskritai skirtas eskortui – vyrui teikiančiam seksualines paslaugas vyrams. Jų interviu nuotrupas, nepaprastai įdomios, dažnai spaudoje ir socialinėse laidose nutylimos, o tarp eskortiškojo darbo pasakojimo suskamba ir vyro ateities planai, viltys, norai, tai kas šviesu.

Tęsiant temą apie seksualumą, vyrams „svarbiausia ne intymumas su moterimi, bet gebėjimas ją patenkinti seksualiai“ (p. 152). Argi tai nėra vienas iš esminių atsakymų, kai klausiama, ko nori vyrai? 

Knygos autorius Artūras Tereškinas.

Skaitant skyrių apie vyrų tėvystės atostogas ir jo veiklą šeimoje, tiesą sakant, pasidarė nuobodoka. Visa statistika ėmė slėgti, o ir informacija nebuvo tokia įdomi – viskas daugiau ar mažiau žinoma, nors iš dalies ir problemiška tema, nes čia veriasi skirtingi šeimų ir vyrų tipai – tradicinis ir novatoriškas, kurie tėvystes atostogas suvokia ne kaip „moterišką“ dalyką. Tikra atgaiva buvo kitas skyrius, kurį autorius formuoja vyriškumo apraiškas lietuvių vyrų poezijoje – juk joje byloja tikra vyriško poeto dvasia. Kaip ir galėjome nuspėti, poezijoje, kaip tikroje išpažintyje, atsiveria sužaloto ir bejėgio vyro vaizdinys: „Tačiau ar šis nespėjantis su gyvenimu marginalizuotas vyras ir vyriškumas, ryškėjančioje poezijoje, vis labiau netampa dominuojantis Lietuvoje? Atrodo, kad viešumoje ima vyrauti niurzgančio, pikto, o kartu ir jautraus, įskaudinto, nepatenkinto vyro įvaizdžiai. Tai vyras-auka, kasdien aukojantis save savo skausmui. Kartais neaišku, kas šį vyrą kontroliuoja ir palenkia savo valiai ir ką jis pats suvokia kaip malonumą ir skausmą“ (p. 245). Sakysite, kad tikras absurdas, kad vyras psichologiškai palaužtas, kad jis auka, o A. Tereškinas tai vadina net mazochizmu – atsidavimu kančiai ir tuo mėgavimusi, bet argi vyrų gyvenimo trukme dešimtmečiu nėra mažesnė Lietuvoje už moterų, ar jis nėra linkęs labiau į alkoholizmą, ekstremalias situacijas, į savižudybę? Tai taip pat ne kartą akcentuojama knygoje statistiniais duomenimis.

Iš esmės šioje knygoje labiausiai gali palikti įspūdį apskritai vyriškumo politika, jų pasiskirstymas visuomenėje – tai tarsi psichologiškai surėdyta valdymo struktūra. Dominuoja hegemoniškas vyriškumas ir yra tie, kurie lieka užribyje – subordinuoti, kurie stengiasi imituoti dominuojantį, vyriškumą, kad neliktų visiškai nuošalyje, todėl subordinuotieji patiria įvairias, pasakysiu savaip, psichines traumas. Vyriškumas, kaip teigia A. Tereškinas remdamasis kitais šaltiniais, yra ne biologinis reliktas, o istorinis, socialinis ir kultūrinis konstruktas, kaip, sakysime, geras vardas, reputacija, įvaizdis ir pan.

Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su maskulinizmo studija, vyriškumo padėtimi Lietuvoje ir apskritai radau daug naudingos medžiagos ir nuorodų į įvairius šaltinius, kurie, manyčiau, praturtins ne vieną socialinių ir kultūrinių reiškinių tyrinėtojus. Knyga atkreipia dėmesį į užmirštas ir į visuomenės paribius nustumtas vyro ir jo tapatybės problemas, kurioms vis daugiau derėtų skirti dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela