2014 m. gruodžio 3 d., trečiadienis

Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos"




Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2010.


Sveiki, knygų skaitytojai,

Lietuvių literatūroje eseistika jau spėjo ne tik įleisti šaknis, bet jau pamažu įgauna tokį pagreitį, kad galime matyti tam tikras diachronines šio žanro evoliucines tendencijas, etapus ir netgi atšakas. Eseistika – aktualusis žanras, kuris užgimsta čia ir dabar, gvildena aktualias ne tik socialines, viešumos problemas, bet ir labai glaudžiai siejasi su autoriaus gyvenimo tarpsnio pačiomis įvairiausiomis būsenomis. Esė yra toks žanras, kuris idealiai tinka tiems rašytojams, kurie sulaukia vidutinio amžiaus, artėja „į pensiją“ ir ima apmąstyti nueitą gyvenimo kelią. Paskutiniu metu vien tokios eseistinės knygos vis įkrisdavo į rankas, todėl, sakyčiau, kad Giedros Radvilavičiūtės eseistinis rinkinys Šiąnakt aš miegosiu prie sienos būtent atitinka tą eseistikos plotmę, bet iš esmės joje įplaukia ir kelioninių įspūdžių eseistika, kuri taip pat nėra svetima lietuvių literatūroje.

Pirmoji Giedros Radvilavičiūtės eseistinė knyga Suplanuotos akimirkos pasirodė 2004 metais ir sulaukė išties neprastų vertinamų. Na, esė žanras vieniems skaitytojams patinka, o kitiems nelabai – tai skonio reikalas. Autorė nėra produktyvi, bet skaitant Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, kurioje retkarčiais minima pirmoji knyga, jaučiama, kad autorė didžiuojasi savo rašymo darbais, tačiau rašyti tikrai neskuba. Šis esė rinkinys tikrai neliko nepastebėtas, jis buvo įtrauktas į Metų knygos rinkimus ir į metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, kurį sudaro Lietuvių kalbos institutas, o 2012 metais paskirta Europos Sąjungos literatūros premija, kurią tėra gavusi kol kas Laura Sintija-Černiauskaitė. Reikia manyti, kad visi šie pasiekimai tikrai nėra iš piršto laužti ir G. Radvilavičiūtė ne iš kelmo spirta rašytoja.

O rašytoja ji iš tikrųjų nėra prasta. Nors man asmeniškai kur kas labiau patiko Danutės Kalinauskaitės Niekada nežinai nuogumas, nei Giedros žaismingumas, kuris labiau priartėja apskritai prie postmodernistinio lietuvių literatūros laikysenos, nenoriu sakyti, pozavimo – cinizmą pakeičia hiperbolizuotas saviironijos vulkanas. Eseistė žaidžia tekstu, tai pagrindinis postmodernizmo ir apskritai modernizmo literatūros bruožas, o gal net esmė? Rašytoja pasakoja istoriją, kuri niekada nebus papasakota iki galo, tik užčiuopiami esmingi skauduliai, maudžiantys gyvenimo taškai, bet juose dieviškai šoks eseistinis chaosas, kuriame lyg karuselėje suksis visos „Maximos“, pairusios pėdkelnės, „Stiliaus“ žurnalai, vienišų moterų augintiniai, vynas, pirkiniai, Halės turgus ir visas sociumas su pačiais įvairiausiais prekystaliais, madų tendencijomis ir t. t. Tektuose daug asociatyvinio vingrumo ir nėra noro jų suvaldyti (bent jau toks kyla pirmasis įspūdis), pasakotojas pasakoja savo ypatingą istoriją tarsi būtų linksmas vyno padauginusios moters nuotykis, kuris prisimenamas skrebinant kompiuterio klavišus. Tam tikra prasme tai išties žavu, nes autorė kiekvienoje esė tekste staiga prieina tam tikrą ribą ir iš gausybės istorijų, aliuzijų ima pagal tą pačią formulę vėl grįžti į teksto pradžią ir išpjovomis priminti, sintezuoti visos esė esminius įvykius, o kartais net ne esminius, o tik detales, aliuzijas į mažytes tekste įsiliejusias istorijas, todėl skaitytojas tekstų pabaigose nukratomas tarsi elektra, jis vėl iš naujo prisimena ir išgyvena pasakotojo eseistinį sąmonės srauto dinamišką metamorfozę. Teksto pabaigos tampa esmingos, nes artėjant link esė teksto pabaigos, retas, kuris sugebėtų pasakyti, apie ką buvo šis tekstas (ypač, kai jau skaito kokią šeštą tekstą ir visų tekstų įvykiai susiraizgę, nebeatskiriami), bet pasakotojas pasirūpina, kad skaitytojas neliktų nuviltas, jam sutrupinamos pasakojimo dozės, sukeliama deja vu efektinga būsena.


Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė.

Toks pasakojimo principas jau tampa aiškus po kokių keturių–penkerių esė tekstų ir vėliau jau tampa aiškūs likusieji Šiąnakt miegosiu prie sienos kūriniai. Bet ar dėl to liūdna? Nė kiek. G. Radvilavičiūtė, kaip pasakotojas ne kartą mini tekste, žino ko ir kiek reikia geram tekstui. Štai esė Teksto trauka, kuri pasakoja apie pasakotojo apsilankymą viename literatūriniame renginyje, kuris, regis, aplanko miestelyje beveik nematytas gimines, nors (pa)sąmonėje visos kelionės metu išveda sėkmingo, patrauklaus ir svarbiausia – turinio bei prasmės neprarandančio teksto, kuris patiktų ir gurmanams, ir pop literatūros skaitytojams. Jau nuo pat pirmosios esė autorė veda tam tikrą konstruktą, panašiai retkarčiais sužvilga ir Sigito Parulskio eseistika, kai chaotiškame ir dinamiškame aliuzijų ir kasdienybės pasakojime, atsiranda esminis esė stuburas, kuris galų galiausiai vienaip ar kitaip pateisina esė pavadinimą.

Žvelgiant konstruktyviai į rinkinį, išryškėja vidutinio amžiaus moters portretas ir jos amžinos temos – vienatvė, gyvenimo prasmės paieškos, grįžimai į praeitį, pasaulio pokyčių jausena ir, žinoma, per slenkstį lipanti senatvė, kuri viską sujaukia ir iš esmės perkonstruoja moters gyvenimą, patikrinant vertybių sistemą, dvasios stiprybę. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos bando stoiškai žvelgti į vienišos moters gyvenimą, pasitelkti saviironiją, ironiją ir regėti laiko pokytį „sušvelninant“ padarinius. Visos moters pasakotojos draugės yra labai stačiokiškos, turinčios egzistencinės butaforijos, vienpusiškumo, bet vienijančio ir stabilizuojančio pasakotojos gyvenimo tėkmę, tarsi būtų opozicija tam švelniam, naiviam, sulaužytos, atgailaujančios, nusivylusios ir visai į depresiją puolusios šiuolaikinės senstančios moters įvaizdžiui. Autorė randa pasakojimuose tvirtų sijų, kaip nenuklysti į vargšės bobelės graudenimus, bet kartu papasakoti, kad tie pokyčiai yra esminiai ir labai svarbūs – egzistencinis skausmas neretai lieka „užkritęs“ už teksto, už pasakojimo žaismės. Daug dalykų rašytoja konstruoja iš savo gyvenimiškos patirties, ne kartą mini autobiografinius faktus, kaip antai, kad yra kilusi iš Panevėžio, turi dukrą ir yra išsiskyrusi, kad gyveno JAV, kad eina į Halės turgų ir čia pat išlenda fikcijos niuansai, kaip antai vienoje esė rašoma, kad pasakotoja negali atsisveikinti su žmogumi atsiręždama kas kelis žingsnius ir nemojuodama atgalios, o kitoje, kad tiesiog nepakenčia atsisveikinus gręžiotis ir žvalgytis. 

Iš vienos esė į kitą eina ir ryškėja ne tik literatūrinis sąmoningai kuriamas konstruktas, bet ryškiai jaučiama ir autoterapinė teksto pusė. Tekstu autorei svarbu ne tik „sulošti pokerį“, bet ir pasakyti esmingus savo gyvenimo apmąstymo niuansus. Daug kartu tekstuose susiduriama su mirtimi, retsykiais jiems bandoma suteikti netgi detektyvinių elementų, tačiau tai yra vienas ir tas pats kalbėjimas apie žmogaus mirtį, gyvenimo pasiektą tam tikrą ribą, o kai kada net apie baimę mirtį, žaidžiant su mirties literatūriniais, žanriniais įvaizdžiais. Pvz., Jurga Ivanauskaitė romane Miegančių drugelių tvirtovė aprašinėjo mergaitę, kuri aptikusi negyvą tėvą, apkaišiojo jį gėlėmis ir tiesiog žaidė su gulinčiu tėvo lavonu, atmesdama mirties faktą kaip išgalvotą ir netikrą. G. Radvilavičiūtės tekstuose su mirties susijusių vaizdinių ir priartėjimo prie jos irgi yra daug, kartais net siurrealistinių, kaip esė Nekrologas, kur moteris kontaktuoja su praeitimi per paveldėtą iš giminės veidrodžiu, kuris suskyla į penkias dalis. Nors esė pasakoja rašytojos tapatybės atskirtį nuo autorės, kuri lieka už rašytojos konteksto ribų t. y. autorė aprašo savo eseistinio pasakotojo nekrologą – išmoninga, nieko nepasakysi, kai kas aptiko Borgeso Radvilavičiūtės tekstuose, bet iš esmės t. y. kartu kalbėjimas ir apie konkrečią mirtį. Gyvenimo pokytis yra mirtis, mirtis senojo gyvenimo etapo.

Sako, eseistika labai greitai sensta, nes laikosi ant aktualijos lyno. Kažin, ar Šiąnakt aš miegosiu prie sienos greitai pasens. Na, žinoma, kai kurios detalės nudils, pasikeis žurnalų ir prekybos centrų pavadinimai, bet jausmas, kad sensti ir gyvenimas keičiasi nepasens, jis esminis. Nepasens ir toji eseistika, kuri po daugybės, regis, tik moteriškų, žaismingų užsiplepėjimų visgi turi pamatinį, egzistencinį lygmenį. Tik turint šį lygmenį eseistika išliks dar ilgai ir prigis prie mūsų literatūros klasikos gazono.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą