Knyga: Virginia Woolf "Į švyturį"

Virginia Woolf. Į ŠVYTURĮ. – Vilnius: Versus aureus, 2012.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šiemet mano susidomėjimas Virginia Woolf kūryba išaugo keleriopai, todėl suskaičiau viską, kas šiuo metu yra išversta į lietuvių kalbą. Paskutinioji jos knyga Į švyturį, pačios V. Woolf parašyta 1927 metais, mes sulaukėme neseniai net du leidimus – vienas iš jų yra Laimanto Jonušio versija pasirodė 2011 ir ją išleido leidykla Vaga ir 2012 metais Versus aureus pristatė kitą versiją, kurią vertė Milda Keršienė-Dyke, pastarosios versiją ir teko skaityti.

Žvelgiant visų pirma į du vertimus, akis užkliūva už viršelio. Abu, mano nuomone, leidiniai nelabai atitinka pačios knygos vibracijas. Vagos versija, manding, pernelyg kvepia kurortiniu romano viršeliu, o Versus aureus laiptų spiralė dvelkia pernelyg chaotišku postmoderninizmu, o juk leidžiama tokia klasikė! Kiek teko domėtis abiem vertimais, daugelis sutinka, kad išversti abu variantai gerai iš originalų kalbos, daug poteksčių niuansų išsaugota, leksikos skambumas, atidumas V. Woolf laikmečiui ir bendra romano energetika daugiau ar mažiau išsaugota, nors, kaip teikė pats vertėjas L. Jonušys, joks vertimas neprilygs originaliam kūriniui.

Iš esmės esu patenkintas ir Mildos Keršienės-Dyke vertimu. Virginia Woolf Į švyturį rašė nepaprastai intensyviai ir produktyviai, o sakiniai neįprastai sudėtingi, vingrūs, mintys nors ir dėsningos, bet moderniai šokinėjančios bei lūžinėjančios pasakojimo laike. Daug įdomių vertimų niuansų, sudėtingos leksikos, todėl iškart prisipažinsiu, kad tikriausiai tai sunkiausiai skaitytinas lietuvių kalba jos kūrinys ir galbūt abstrakčiausias, bet toli gražu neprasčiausias. Pati rašytoja šį kūrinį laikė vienu geriausiu savo darbu, jis patiko ir Virginijos seseriai Vanesai, kuri išlikusiuose laiškuose patvirtina, kad Į švyturį yra biografinis rašytojos kūrinys, pasakojantis tėvų ir dar vaikais buvusių seserų gyvenimo nuotrupas ir su nepaprastu įstabumu atkartojusi tėvų santykius ir charakterius. 

Kūrinys ne iškart pasiduoda skaitytojui, nes gana vingrūs sakiniai, būdingi XX a. pirmosios pusės pasaulinės literatūros klasikams, ypač Marcel Proust kūrybai, čia taip pat persiduoda per norą užfiksuoti psichologinius ir psichinius žmogaus parametrus. V. Woolf nepasiduoda paprastiems veikėjų charakterizavimams, ne, ji per kitų veikėjų požiūrius, nuotolius formuoja kiekvieno žmogaus biografiją, kuri nebūtinai paremta tikslingumu, bet bendri dėsniai išryškėja bendruose veikėjų požiūrių koliažuose. Tekste nėra daug tiesioginės kalbos, daugiausia bendraujama apie buitį, kasdieninius darbus ir kalbama apie tai, kad rytoj tikėtina nepavyks nuplaukti į švyturį, kuris tampa viso romano vienu geidžiamiausiu tiek pasakotojo, tiek personažų dvasios traukos objektu. Švyturys įgauna simbolinės prasmės, šviesos stulpo, atleidimo ir susitaikymo, perkėlimo į kitą personažų dvasinę evoliucijos grandį. Švyturio pozicija nepaprastai svarbi, nes jis kūrinyje yra ir pagrindinis metafizinio laiko matas, nes vienoks švyturys yra romano pradžioje, kol ponia Ramsi dar gyva, ir vienoks jis romano pabaigoje, kai šeima plaukia į salą.

Nors Virginia Woolf susitelkia į Ramsių šeimos bendravimo subtilybes, ji intarpais aštrina ir eskaluoja jai pamėgtą lyčių lygybės temą, kas leistina ir kas neleistina moterims vyrų atžvilgiu, kodėl vieni personažai moteris laiko visiškomis nemokšomis, negebančiomis net rašyti ir tapyti. Ryškėja laikmečio, feministinių idėjų užuomazgos, polemizuojama per švelnius paradoksus, laužant tradicines anglų sampratas apie vyro ir moters santykius visuomenėje ir šeimoje. 

Romaną sudaro trys dalys: Langas, Laikas eina, Švyturys. Trys laiko slinktys, kuriose įvykiai tai sulėtėja, tai intensyviai sugreitėja, nelyginant V. Woolf ranką valdytų ne rašytojos sąmonė, bet kino filmo kamera. Aštrius romano „kampus“, užangažuotus filosofavimus, psichofizinių veikėjų veiksmų aiškinimus per kito personažo pasaulėvoką nugludina ryškūs, įdomūs ir šiek tiek poetizuoti, bet nebanalūs jūros peizažų aprašymai, kurie kūrinyje yra ne kas kitas, kaip metaforizuotas personažų dvasinis inspiravimas, išreikštas paslėptu noru pasiekti švyturį, savotišką išganymą, atleidimą už tai, kas padaryta, kas nepadaryta, kas nutylėta, kas neatseikėta paties likimo. Manding, šis ilgesys kyla iš pačios rašytojos intencijų, užgniaužto noro kažką surasti praeities ir ateities laikuose esmingo, galbūt netgi galėtume dabar įžvelgti savotiško autoterapinio rašymo dėsnio, nagrinėjant romano autobiografiškumo niuansus.

Lyginant su Ponia Delovėj ir Orlandas kūriniais, sakyčiau, šis romanas yra pats tamsiausias, labiausiai „apaugęs“ žodžiais nenusakomu neišsipildymo, kažko didingo neatsiradimu žmonių, o gal ir pačios V. Woolf, gyvenimuose. Tai kūrinys apie laikinumą, pokyčius su Pirmojo pasaulinio karo padariniais, todėl praradimas tampa esmine laikinumo realizacijos dominante. Nuojauta, kad kas nors įvyks, kad suirs įprasta Ramsių šeimos santykių kristalizacija, jaučiama jau nuo pat romano pradžių.

Įspūdingiausia kūrinio vieta – finalas, kuriame pasiekiama įtampos kulminacija. Daugybę aliuzijų į tai, kad veikėjai nepasieks švyturio, kad jie nugarmės, panelei Lilei Brisko tapant iš sausumos jūrą, kad jų valtis apsivers, suduš į uolas, kad šeima neįveiks praradimo sunkumo, kad pono Ramsio sūnus puls ir užmuš savo tėvą, kad jų viltys ir svajonės užges nė nepasiekus salos kranto. Virginia Woolf kuria tamsiausios paros metą prieš aušrą su tokiu emociniu užtaisu, kad pasibaigus knygai nei pamiršti, kaip iš pradžių buvo ją keblu skaityti.

Romanas Į švyturį buvo literatūriškai įdomus pasivaikščiojimas po Ramsi šeimos narių dvasinės biografijas, kartu tai buvo puikus ir brandus literatūrinis žodis, grėsminga ir kartu rami „čechoviška“ pasivaikščiojimo maniera, kada geriant arbatą, dūžta veikėjų likimai. Į švyturį taip pat man gražiai susisiejo su Alesandro Barico kūriniu Jūra vandenynas – žinote, tapymas, išgyvenimai, XX amžiaus pirmosios pusės tradicijų ir moderniojo pasaulio „tuoktuvės“, angliško etiketo pretenzingumas, jausmingumas sumišęs su mąstymo intensyvėjimu. Visa tą epochos dvasią ir dar daugiau rasite Virginia Woolf romane Į švyturį.

Jūsų Maištinga Siela