Sveiki,
Šis mėnuo pasižymi viena
ryškia ypatybe: ups leptelėjau. Ir ne
bet kaip, o patraukiant dantį per autoritetus, stabus ir nacionalizmą. Pirmoj auka
– Juozas Statkevičius, davęs propagandiniam Kremliaus laikraščiui skandalingą
interviu apie sunkiai gyvenančius lietuvius. Tiesą sakant, kažkas išvertė jo
žodžius ir jeigu ne viena kita sakinio ir minties traktuotė, beveik visas Juozo
Statkevičiaus pasisakymas bemaž būtų išties teisingas: emigracija, nuolatinis
balansavimas ties skurdo riba, jo paties motinos išlaikymas ir t. t. Viskas
suprantama ir viskas pateisinama, tik nepataisoma tai, kad jo žodžius
nusigriebė propagandininkai ir reprezentavo Lietuvą kaip išsiilgusią sovietinio
botago.
Andriaus Tapino reakcija
ir kitų tautiečių gal ir „normali“, jeigu būtų apie tai parašęs koks
„Valstiečių laikraštis“, argi kas būtų bent amtelėjęs? Apie tai, kaip skauda,
kai tauta kraujuoja? Bet rusų žiniasklaidoje mūsų skauduliai staiga tampa kažin
kokiu propagandiniu ginklu. Šįkart norėčiau šiek tiek apginti Juozą Statkevičių
ir jo kai kuriuos pasisakymus, nes jie tikrai nėra iš piršto laužti, tačiau
tapęs propagandinių pinklių auka tapo dar ir dvigubu atpirkimo ožiu – tautiečių
užmėtytu, kaip pats Andrius Tapinas įvardijo, „skuduru“. Paskutiniu metu
Andrius Tapinas ne toks maladiec,
kažkaip vienas pirmųjų, kuris suskuba nuteisti, užuot pateisinęs, tarsi įsuktas į tų teisuoliškų mechanizmų sraigtus
dirba pagal programą raganų medžiotoju kaip pirmūnas.
Antroji šio mėnesio
žvaigždė – Rūta Vanagaitė, kuri tiesiogine žodžio prasme „susiėdė“ pajutusi
skandalingo žodžio reikšmę ir galią. Demaskuoti tautos autoritetus ir
„netikrus“ didvyrius gal ir neblogas „darbas“: pusė tautos visada mylės, kita –
nekęs. Išimti R. Vanagaitės knygas iš rinkos gana radikalus žingsnis. Vienu
metu norėjosi iškart aplėkti knygynus ir nusipirkti (oi, kokią vertę jie po to
turės!), nes nepamenu šiuolaikinio rašytojo, kuris taip staigiai būtų uždusintas,
kad ir tos pačios leidyklos, kuri nešė kartu šį Trojos arklio galvą pro vartus.
Neskaičiau nė vienos R.
Vanagaitės knygos, tad man lengviausia, aišku, nuteisti – toks mažiausiai
žinančių „darbas“. Mane domina ne pats knygos turinys, kiek socialinis
reiškinys iš paikos vaikiškos antisemitizmu pradvisusios dainelės „imkit,
vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Šįkart tautoje kas tik netingi karšia
R. Vanagaitės kailį. Kaip paskutiniu metu mes „mylime“ prasikaltusius. Iš
vienos pusės: taip, reaguoti ir ginti tai, kas brangu – būtina, o kita pusė –
kažkoks žurnalistinis išeskaluotas šou, kuriame dega ir spragsi raganų laužai.
Dviprasmiškos man mūsų
tautos reakcijos į „prasikaltusiuosius“, labai dviprasmiškos. Kai kas tai
vadina tautos prabudinimu ir sąmoningumu, bet iš kitos pusės nacionalistiniai
povandeniniai vandenys būna labai jau drumsti, ar taip nemanote?
Jūsų Maištinga Siela
Skirtingais lygmenimis kalba skirtingi žmonės, o viskas susilieja į bendrą chaosą: trys atminties rūšys: monumentalioji, emocinė, kritiškoji.
AtsakytiPanaikintiNegaliu nesutikti. Ir Almos litteros žingsnis išimti knygas iš prekybos ne ko kito, kaip Tapino paskatintas. Man nesuvokiama, kaip leidykla, kuri uždirbo tikrai nemažai pinigų iš Vanagaitės kūrinių, kurie, girdėjau, sukėlė tikrą "revoliuciją" šiame žanre ir tematikoje, staiga išgirdusi kito jos potencialaus pinigų kapšo pastabą, žengė drastišką žingsnį. Taip, galbūt buvo galima nepalaikyti naujosios knygos kampanijos, akcentuoti, kad nesutinkame ir nepalaikome autorės pozicijos. BET atiduoti kūrinį, kuris jau susirinko savo skaitytojų ratą makulatūrai? "Rankraščiai nedega", anot Bulgakovo, tai jau tikrai... Pati neskaičiau Vangaitės, bet turiu laukiant eilėje "Mūsiškius". Dabar džiaugiuosi, kad nusipirkau. Niekada nepalaikysiu knygų naikinimo..
AtsakytiPanaikintiRita