Aktualijos: Tautos begėdžiai, darantys meškos paslaugą

Sveiki,

Šis mėnuo pasižymi viena ryškia ypatybe: ups leptelėjau. Ir ne bet kaip, o patraukiant dantį per autoritetus, stabus ir nacionalizmą. Pirmoj auka – Juozas Statkevičius, davęs propagandiniam Kremliaus laikraščiui skandalingą interviu apie sunkiai gyvenančius lietuvius. Tiesą sakant, kažkas išvertė jo žodžius ir jeigu ne viena kita sakinio ir minties traktuotė, beveik visas Juozo Statkevičiaus pasisakymas bemaž būtų išties teisingas: emigracija, nuolatinis balansavimas ties skurdo riba, jo paties motinos išlaikymas ir t. t. Viskas suprantama ir viskas pateisinama, tik nepataisoma tai, kad jo žodžius nusigriebė propagandininkai ir reprezentavo Lietuvą kaip išsiilgusią sovietinio botago.

Andriaus Tapino reakcija ir kitų tautiečių gal ir „normali“, jeigu būtų apie tai parašęs koks „Valstiečių laikraštis“, argi kas būtų bent amtelėjęs? Apie tai, kaip skauda, kai tauta kraujuoja? Bet rusų žiniasklaidoje mūsų skauduliai staiga tampa kažin kokiu propagandiniu ginklu. Šįkart norėčiau šiek tiek apginti Juozą Statkevičių ir jo kai kuriuos pasisakymus, nes jie tikrai nėra iš piršto laužti, tačiau tapęs propagandinių pinklių auka tapo dar ir dvigubu atpirkimo ožiu – tautiečių užmėtytu, kaip pats Andrius Tapinas įvardijo, „skuduru“. Paskutiniu metu Andrius Tapinas ne toks maladiec, kažkaip vienas pirmųjų, kuris suskuba nuteisti, užuot pateisinęs, tarsi  įsuktas į tų teisuoliškų mechanizmų sraigtus dirba pagal programą raganų medžiotoju kaip pirmūnas.

Antroji šio mėnesio žvaigždė – Rūta Vanagaitė, kuri tiesiogine žodžio prasme „susiėdė“ pajutusi skandalingo žodžio reikšmę ir galią. Demaskuoti tautos autoritetus ir „netikrus“ didvyrius gal ir neblogas „darbas“: pusė tautos visada mylės, kita – nekęs. Išimti R. Vanagaitės knygas iš rinkos gana radikalus žingsnis. Vienu metu norėjosi iškart aplėkti knygynus ir nusipirkti (oi, kokią vertę jie po to turės!), nes nepamenu šiuolaikinio rašytojo, kuris taip staigiai būtų uždusintas, kad ir tos pačios leidyklos, kuri nešė kartu šį Trojos arklio galvą pro vartus.

Neskaičiau nė vienos R. Vanagaitės knygos, tad man lengviausia, aišku, nuteisti – toks mažiausiai žinančių „darbas“. Mane domina ne pats knygos turinys, kiek socialinis reiškinys iš paikos vaikiškos antisemitizmu pradvisusios dainelės „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Šįkart tautoje kas tik netingi karšia R. Vanagaitės kailį. Kaip paskutiniu metu mes „mylime“ prasikaltusius. Iš vienos pusės: taip, reaguoti ir ginti tai, kas brangu – būtina, o kita pusė – kažkoks žurnalistinis išeskaluotas šou, kuriame dega ir spragsi raganų laužai.

Dviprasmiškos man mūsų tautos reakcijos į „prasikaltusiuosius“, labai dviprasmiškos. Kai kas tai vadina tautos prabudinimu ir sąmoningumu, bet iš kitos pusės nacionalistiniai povandeniniai vandenys būna labai jau drumsti, ar taip nemanote?

Jūsų Maištinga Siela