Sveiki,
Vakar sužinojau, kad
Klaipėdos onkologinėje mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Šiemet ankstyvą
pavasarį netekome rašytojos Jolitos Skabliauskaitės. Jausmas toks, kad ištisa
kultūros banga pamažu atsitraukia ir išeina.
Sunku nusakyti santykį su
V. Jasukaitytės kūryba. Perbėgau susirankiodamas knygas iš savo bibliotekos – Golgotos vynuogės (2001), La Loba / Kas už nieko (2009), Marija Egiptietė (2002). Rūsyje, nes
knygos pas mane nebetelpa, tikrai dar yra senas sovietinis leidimas „Balandė,
kuri lauks“ bei didžiulis romanas „Dievas miršta vienišas“.
Iš tikrųjų prisiminiau,
kad dešimtoje klasėje per vadinamąjį „dešimtokų egzaminą“ teko teksto suvokimą
nagrinėti iš V. Jasukaitytės teksto „Balandė, kuri lauks“. Vėliau netikėtai
eilėraščių įvairių autorių rinktinėje apie mamą. Tuokart man eilėraštis taip
patiko, kad persirašiau jį į sąsiuvinį. Kažkur palėpėje dar tebeguli. Vėliau,
jau studijų metais, perskaičiau jos romaną „Marija Egiptietė“ – nepaprastai graži,
turtinga ir įtaigi, netgi aistringa kalba. Poetiškas, netgi puošniai įmantrus
sakinys užpildė šio romano sakralią erdvę ir kiek gal net priminė Jurgos
Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.
Vėliau perskaičiau esė
rinkinį „Golgotos vynuogės“, kuri toliau palaikė sakralumo, maldos ir
išpažinties įspūdį. Panašiai ir su tuokart itin didėlį įspūdį padariusiu
eilėraščių rinkiniu „La Loba / Kas už nieko“. Dabar, praėjus beveik
dešimtmečiui nuo „La Lobos...“, vėl prisiminu ir vartau rinkinį. Žinoma, jau
kitomis akimis. Kai kas atrodo, pergyventa, jau nusidėvėję, banalu, tačiau dar
toji maldos tonacija vis skamba.
Vis galvoju apie jos
mirties laiką. Liepos 14-oji, 9.45 ryto, palatoje žiūrinti mišių transliaciją. Kažkaip
tikslūs skaičiai gąsdina. Ir kartu palaima nežinoti savo mirties datos. Stebiu lietų
pro langą, po to vėl grįžtu prie „La Lobos...“ ir ten tiek daug dievo, intymių
dvasinių patirčių ir jausenų. Dažnai tokius tekstus kažkaip „sumalame į miltus“,
nes, ai, neaktualu, pernelyg davatkiška, bet ne. Pas V. Jasukaitytę
davatkiškumo nė gramo. Tik ištisas ėjimas link Dievo.
Iš eilėraščio „Dievas
supranta viską“
<...>
Dievas
supranta mane ir esu tokia, kokią jis supranta.
Esu
jo suprasta vienatvėje, miške, senoje trobelėje, kurią
Kažkas
pastatė tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais,
Tarp
senų pušų, kuriomis jis mane ir supranta,
Ant
milijonų sparnuotų skruzdėlių kiaušinių, kurios
Po
mano namelio grindim ir kuriomis jis mane supranta,
Ant
jų autostradų, tunelių, supermiestų ir superpopuliacijų,
Kuriomis
jis mane supranta (p. 49)“
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą