Sveiki,
Režisierius
Gytis Padegimas pastatė airių dramaturgės Marie Jones pjesę „Akmenys jo kišenėse“.
Tiesą sakant, eidamas į šį spektaklį kažin ko nesitikėjau ir net nelabai
domėjausi apie pjesės turinį. Tenka pripažinti, kad pjesės turinys apie
savižudį Šoną gana banalus. Filmavimo aikštelėje vykstanti drama tarp žinomos
aktorės ir ją įsimylėjusio vieno iš pagrindinių veikėjo atrodytų išvis net
banali. Siužetas laikosi ant dviejų plaukų: meilės siekimas ir šalia įvykusi
tragedija. Žinoma, galima analizuoti kino industrijos „nesiskaitymą“ su antrarūšiais
aktoriais kaip vienų asmenų iškilimą, o kitų sumenkinimą ir apie airių tautines
ypatybes ir savivertę, tačiau tai liko antrame pasakojimo plane.
Jeigu
ne Gyčio Padegimo režisūra ir dviejų šaunių aktorių Jono Baranausko ir Vytauto
Gasiliūno staigios ir dinamiškos transformacijos, tikriausiai iš tos pjesės
medžiagos ne kažin ką ir išgliaudytum. Spektaklis dar kartą parodo, kaip
teatras galingai gali iš „šūdelio“ padaryti paauksuotą klozetą. Du aktoriai
sukuria tiek vaidmenų, kad netrunka laikas prabėgti, stebint, kaip jie laksto
ir naudodami kokią nors vieną atributą staigiai persiorientuoja į personažą. Dinamiškas,
jaunatviškas spektaklis, kaip karvė tampa kino prekiniu ženklu išties juokinga.
O kai kurie personažai, ypač aktorių įkūnyti moteriški ir LGBT vaidmenys išties
kelia šypsnį, tad spektaklis apie kino pramonės pašonėje susinaikinusį žmogų
tampa dar ir tragikomedija, kurią smagu stebėti.
Apibendrinęs
pasakyčiau, kad visumoje spektaklis, kad ir dinamiškas, kad ir pareikalavęs iš
aktorių nemažai prakaito, mano manymu, vis tiek išlieka gana vidutiniškas ir
iki visiško stogo nunešimo trūko gal ir stiprios medžiagos, gal dar kažin ko. Visąlaik
neapleido manęs jausmas, kad stebiu kažin kokį ne G. Padegimo sustatytą
spektaklį, bet tiesiog gabių studentų baigiamąjį darbą. Pastangos žvėriškos,
tačiau visumoje pati linija gana paviršutiniška. Nepaisant to, smagu, kad
pamačiau.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą