Sveiki,
dalijuosi puikiu Rimanto Černiausko apsakymu „Jūra yra sūri“, kuris buvo
publikuotas 1997 metais.
Jūra yra sūri
Mariaus senelis gyvena
Karklėje, sename žvejų kaimelyje, kuris yra vos dvylika kilometrų nuo
Klaipėdos. Senelis Edvinas bene seniausias to kaimo gyventojas, jis turi tikrą
medinę valtį su ilgais irklais. Ramią dieną jiedu su Marium išplaukia į jūrą ir
pastato tinklus.
– Kodėl pastatom? – teiraujasi
Marius. – Jei paprasčiausiai visu ilgiu paleidžiam tinklus į vandenį?
– Todėl kad tinklai išsitempia
ir stovi kaip kareiviai, juos ištempia švininiai pasvarėliai, – aiškina
senelis.
Kvailos žuvys, plaukiodamos
palei krantą, įkiša galvą į tinklo akutę ir užsikabina už žiaunos. Nebepajuda
nei pirmyn, nei atgal, tik uodegomis plaka vandenį.
Kartą, kai senelis ištraukė
tinklą, jie pusę valties privertė plokščių kaip keptuvė plekšnių, ilgų
sidabrinių strimelių ir net vieną gelsvą lašišą. Ta žuvis labiausiai senelį
nudžiugino.
– Gražuole tu mano, – šypsojosi
jis į barzdą, – ir kaip tu čia pakliuvai?
Marius, jeigu galėtų, žiemą
vasarą gyventų pas senelį ir gaudytų žuvį. Bet žiemą jis eina į mokyklą, o ir
vasarą ne kiekvieną dieną gali statyti tinklus. Gal net atvirkščiai,
dažniausiai jūra pyksta. Ji riaumoja, urzgia ir šniokščia, versdama į krantą
putotas bangas. Tokiu oru neišplauksi medine valtele. Net žuvys audros metu
neria toliau į gelmes slėptis nuo bangų mūšos.
Tačiau Mariaus senelis žino ką
veikti net pačią blogiausią dieną. Jis vienintelis visam kaime įsirengė mažą
žuvies rūkyklą. Bjauriomis dienomis jie vaikšto po mišką, rinkdami kankorėžius
ir kadagių šakas, kurios labiausiai tinka žuviai rūkyti. O kada šilta, tylu,
kai pučia pietų ar rytų vėjas, kai jūra snaudžia kaip kaimo tvenkinys, kai jie
prigaudo daug skanios žuvies, senelis užkuria savo rūkyklą, ir visas kaimelis
pakvimpa aitriais kadagio dūmais.
– Edvinas vėl žuvį kabina, –
kalba kaimelio žmonės. Ir visi nori pirkti. Būna, kad atvažiuoja iš paties
Kauno, Vilniaus paragauti senelio žuvies. Dar šiltos, geltonos nuo kankorėžio
ir kadagio dūmų.
Tačiau šią vasarą daugiausiai
pūtė šiaurys ir vakaris, risdami iš jūros aukštas kaip namas bangas. Vieną
dieną senelis su Marium užtempė valtį iki pačių kopų, nes bangos laižė visą
pakrantę, nusinešdamos į gelmes neatsargiai žmonių paliktus daiktus: kepures,
akinius, batus.
Kai vėjas įsisiautėja, ir
bangos lipa per kopas, Marius su seneliu apsiauna ilgus iki pilvo žvejo batus
ir lėtai žingsniuoja pakrante, ieškodami gintaro. Tie saulėti akmenėliai
nevienodai išbarstyti ant kranto. Kai kur jų nematyti, o kai kur tiltais
verčiasi iš jūros. Gal toje vietoje stovėjo sudaužytų Jūratės rūmų kolonos?
Senelis Edvinas gali net užsimerkęs nuvesti į tas vietas, kur guli gintaro
tiltai.
Vaikštinėdami pajūriu, jie
prisirenka visokių netikėčiausių daiktų: medinių dėžių, skardinių, plūdurų,
batų, skrybėlių, o jau butelių, didelių ir mažų, baltų ir spalvotų, su
margiausiomis etiketėmis senelis prisikrovė pilną palėpę. Kartą Marius surado
butelį, kuriame buvo laiškas nesuprantama jam kalba. Tą laišką jis atidavė
klasės draugei Birutei, nes ten buvo adresas su kažkokia bobiška pavarde, o
pats parašė naują laiškelį, įkišo į butelį, užkimšo ir įmetė į jūrą. Bet bangos
jį greitai parrito atgal. Marius vos nepravirko.
– Ne tas vėjas, – paaiškino jam
senelis, – palauk ryto, kai vėjas ims pūsti nuo kranto arba paprašyk Juliaus
tėčio, kad išmestų tą butelį, išplaukęs toli į jūrą.
Marius taip ir padarė. Pabudo
anksti ryte, kol senelis miegojo, įsibrido į jūrą beveik iki smakro, apsuko
butelį virš galvos ir sviedė į patį vidurį. Paskui dar ilgai žiūrėjo, kaip
tolsta, mažėja ir nyksta butelio kaklelis. Dabar būtinai jo laišką ras kokio
latvio, švedo ar vokiečio vaikas, labai apsidžiaugs ir žinos, kad yra tokia
šalis Lietuva, kur gyvena Marius ir jo senelis Edvinas, kuris turi tikrą medinę
valtį.
Staiga kažkas stipriai suspaudė
jo petį. Marius net pritūpė iš baimės ir užspringo sūriu jūros vandeniu.
– Lauk iš jūros! – piktai
suriko senelis, tempdamas jį į krantą.
Senelis buvo įsiutęs, net
baltas nuo piktumo. Tokio pikto senelio Marius nebuvo matęs.
– Kas nutiko? – suinkštė jis.
– Jūra yra žiauri, – pakartojo
senelis, – niekada vienas nelįsk į vandenį. Ar maža skenduolių Karklės
kapinėse?
– Bet, seneli, – bandė
tiesintis Marius, – aš norėjau išsiųsti laišką.
– O jeigu audra, – pasakė senelis
ir parodė pirštu juodą debesį, kuris stebėtinai greitai plėtėsi danguje. – Jūra
nėra saldi.
– Tai teisybė, – atsikosėjo
Marius sūriu neskaniu jūros vandeniu.
Šitą nuotykį jis prisiminė
vakar rišliosios kalbos pamokoje, kai mokytoja paprašė papasakoti, ką jie žino
apie Baltijos jūrą.
Julius kalbėjo, kad jūra – tai
daugybė gardžių žuvų, kurias gaudo jo tėtis. Robertas pasakojo, kad jūroje
plauko laivai, didesni už trijų aukštų namą, Evelina prisiminė legendą apie
Jūratę ir Kastytį. Raselė, kurios senelis gyvena Palangoje, prisiminė Gintaro
muziejų – Baltijos jūros dovaną pamario žmonėms. Viena mergaitė, pirmūnė
Viktorija, sugalvojo, kad jūra – tai kelias į kitas pasaulio šalis: Švediją,
Daniją, Vokietiją. Mat jos tėvelis verslininkas ir dažnai važinėja į užsienį.
– O tu? – staiga paklausė
mokytoja. – Ką tu pasakysi, Mariuk?
Marius atsistojo, apsižvalgė.
Ką dar jis galėjo pridėti? Viskas seniai draugų pasakyta. Ir staiga jis
prisiminė savo įpykusį senelį Edviną, juodą debesį, kuris plėtėsi danguje ir
prapliupo tokiu smarkiu lietumi, kad permerkė juos nuo galvos iki kojų.
– Jūra yra sūri, – išpyškino
Marius.
Didesnės teisybės – galvok
nesugalvosi.
Pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą