Filmas: "Nematomas gyvenimas" / "A Vida Invisível" / "Invisible Life"

Sveiki,

 

Vienas iš šių metų karantininio Kino pavasario perliukų buvo brazilų režisieriaus Karim Ainouz ypatingo žvilgsnio Kanų kino festivalyje apdovanota drama „Nematomas gyvenimas“ (protugal. A Vida Invisivel) (2019). Filmas pasakoja apie dvi jaunas seseris, kurios netikėtai viena prie kitos prisiriša, jaučia besąlyginį ryšį, tačiau turi skirtingą temperamentą. Euridikė – atsargi ir paklusni duktė, o Gida – karštakošė, kuri linkusi rizikuoti ir veltis į dramatiškus santykius. Netikėtai vieną dieną Gida palieka raštelį, kad ji išplaukė su naujuoju mylimuoju į Graikiją...

 

Toliau visas filmas rutuliojasi dviem linijomis. Viena dalis rodo Gidos gyvenimą, o kita – Euridikės. Jas vienija tėvo melas ir tėvo priverstinės motinos melagystės, kad Gida iš tikrųjų Graikijoje, o ne išvaryta iš namų. Seserys gyvena tame pačiame mieste, tačiau abi galvoja, kad yra Europoje, viena kita labai ilgėsi. Gida rašo jai laiškus, išpažįsta savo klaidų ir sunkų gyvenimą, nelengvus moralinius sprendimus, motinystės vargus ir vienatvę. Euridikė tuo pat metu išgyvena brutalius vyro seksualinius išpuolius, bijo pastoti ir, atrodo, kad seserys vienais ar kitais rakursais atkartoja viena kitos sunkumus, kurie būdingi daugeliui XX amžiaus vidurio brazilių jaunų moterų gyvenimams. Visas šias pasakojimo gijas laiko seseriškas ryšys, kuris žiūrovui sukelia vis stiprėjantį įspūdį, jog kartu su metais seserys nėra išsiskyrusios dvasiškai.

 

Filmas tikrai įtaigesnis ir geresnis nei italų „Martinas Idenas“ – filmo ekranizacija pagal J. Londono romaną. Šis kur kas jautresnis, ne toks karkasiškai dekoratyvus, čia yra ir braziliškos erotikos ir purvo, nors pasakojimo polėkis kiek melodramatiškas, primenantis muilo operą, tačiau perteikiamos žiūrovui būsenos kur kas skvarbesnės, įtaigesnės ir įdomesnės. Visgi buvau užliūliuotas, patikėjau ta istorija, nors visgi sau kaliau į galvą, jog toks seseriškas ryšys Euridikės gyvenime atrodo kiek dirbtinai problematiškai hiperbolizuotas, kad tas sesers netekimo skausmas pernelyg nelogiškas, ypač, kai veikėja suserga depresija. Vis galvojau, kad realiame gyvenime tokio ryšio, kuris užsilaikytų visą gyvenimą, nebūna, o toji filmo pabaiga iš senatvės perspektyvos kiek nuspėjama, bet turint galvoje, kad dvi valandas praleidau tokioje dramoje ir neteisingą likimą vaizduojančiame vakuume, atrodo, kaip atpildas, net sugraudina, kad ir kaip nuvalkiotai šis triukas atrodytų dar nuo „Titaniko“ laikų, kai paskutinėje scenoje sena veikėja gauna vėrinį iš paties „Titaniko“ gelmių ir apsiverkia, o tada verkia ir visi žiūrovai, nes senatvės įspūdis – tai nuskriausto nugyvento gyvenimo įspūdis, skaudesnis už bet kokią dabarties skriaudą.

 

Filmas emocionalus, gyvas, nors ir šiek tiek telenoveliškas, bet jam pavyko perteikti paties gyvenimo įspūdį, suteikti tai, ko žiūrovas dažniausiai trokšta: po pustrečios valandos trukmės filmo vėl pakilti į savo kasdienį gyvenimą taip, kad pasijustum ką tik slapta nugyvenęs slaptą gyvenimą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

 

Jūsų Maištinga Siela