Spektaklis: "Meilė", režisierė Agata Duda-Gracz (Klaipėdos dramos teatras)

 

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatras, bendradarbiaudamas su lenkų režisiere Agata Duda-Gracz (g. 1974) pastatė pačios režisierės parašytą dramą „Meilė“, kuri pasakoja mistinę istoriją apie menamus kaimo gyventojus, panašius pusiau į numirėlius, pusiau į gyvuosius. Nesiplėtosiu į ilgus siužetinius aprašymus, iškart eisiu prie esmės.

Pats spektaklis nebuvo blogas, tačiau ir nesujaudino taip, kaip norėjosi. Visumoje reginys daug žadėjo, nes nuo pat pradžių žiūrovus pasitiko puikūs ir provokuojantys pseudomemorialiniai kapinių stendai su veikėjų portretais bei kapinių atributika, žiūrovams išdalytos lentelės su užrašu „Apsėstas“, tačiau visą spektaklį tas lenteles žiūrovai turėjo, bet didelio efekto ar funkcionalumo neturėjo, tik siejosi tuo, kad žiūrovas irgi turėtų jaustis spektaklio dalimi su priklijuota socialine etikete kaip kad veikėjai. Sakyčiau, pavyko tik iš dalies. 

Patiko man ta mirties scenografija, kuri vienu metu didingai baugina savo tamsiomis ir raudonomis spalvomis. Vaikščiojantis raudonas numirėlis demonas, primenantis nukryžiuotąjį, o iš kitos pusės japonų samurajų „multiko“ herojų, scenoje taip pat pasirodė keletas crazy demonų, viena iš jų, pasirodo, nėra joks demonas, o tai visų gyventojų vadinama Šūdagalvė (bomžė, gyvenanti po tiltu). Pastaroji labai komiška ir karikatūrinė. Režisierė iš jos išspaudžia kiek tik gali kontrastą, nes atsidūrusi Šūdagalvė tinkamu metu ir tinkamoje vietoje prikelia iš numirusiųjų savižudį, todėl vietos gyventojai paskelbia ją esančią Šv. Mergele Marija. Visą pjesę netikra šventoji (aliuzija į Tartiufą, kurį šįkart susikuria patys kaimiečiai, nes jiems reikia stebuklų) tampa ir pajuokos objektu ir stabmeldystės simboliu. Iš esmės parodijuojamas tikėjimas, kuris nieko bendro neturi su šventumu. Šūdagalvė paverčiama Užgavėnių lėle, vežiojama ir jai meldžiamasi, manipuliuojant vietos gyventojais.

Iš kitos pusės prasideda tikros smurtinės orgijos dėl įsitikinimų. Dvi giminės, kurios nebeskiria, kas ir kieno yra vaikai, myli, nekenčia, laimina, smerkia ir tai daro su pasimėgavimu, kad netrukus spektaklis tampa kakofonija, kuri ekspresyviai, kaip ir įprasta teatrui, pasakoja su ironija ir šaržu apie visuomenės ydas, o veikėjai skęsta savo skausme ir visuomenės bei artimųjų smerkime. Iš tikrųjų pjesė ir pastatymas nėra blogi, tačiau kažin kokios Užgavėnės nesujaudina. Sarkastiškas sadomazochistinis humoras apeliuoja į jautrias žmonių traumas, išjuokia „mažo“ žmogaus priklausomybę nuo kitų žmonių, ir kas gerai šiame pastatyme, manau, kad šioje istorijoje neturime jokių didvyrių, tačiau nėra ir tokio aiškaus socialinio šoko, kokį regime, tarkim, spektaklyje „Didis blogis“. Pasigedau apibrėžtumo, spektaklis „nuėjo“ labiau į formas ir ekspresiją, nuslydo nuo įsipareigojimo (nors tai ir nebūtina) laikmečiui, todėl atrodo, kad labiau demonstravo abstrakčias idėjas, tačiau jos nelabai (bent jau man) buvo universalios. Jeigu būtų įvestas koks nors istorinio laikmečio ar tragedijos naratyvas, spektaklis suskambėtų, manau, aukštesne nata.

Įvertinimas: 7/10

Vaidina: Alina Mikitavičiūtė, Artūras Lepiochinas, Bartosz Roch Nowicki, Cezary Studniak, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Eglė Jackaitė, Jonas Baranauskas, Jonas Golubovskis, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė / Marija Žemaitytė, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Liudas Vyšniauskas, Mikalojus Urbonas, Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Vaidas Jočys

Jūsų Maištinga Siela