Šios dienos nuotrauka. Chrisas Webbas po 50 metų grįžo į Madeirą ir padarė nuotrauką toje pačioje vietoje

 Laba,

 

Vakar skaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“, aptikau mintį, kurią esu pagalvojęs ne kartą. Gal iš tikrųjų kokioje laiko juostoje ar kitoje Visatoje yra priešingas procesas ir mes atsikeliame labai seni, pamažu jaunėjame ir grįžtame atbuline tvarka į motinos įsčias. Koks tai būtų jausmas? Ta laiko tėkmė mane visada domino, kodėl ji pas mus tokia ir ne kitokia.

 

Panašiai ir šioje nuotraukoje, kurią neseniai savo socialiniuose tinklapiuose pasidalino Chris Webb, kuris dar būdamas berniuku su mama 1973 metais apsilankė per atostogas Madeiroje, Portugalijos kurortinėje ir be galo gražioje saloje. Jis anuomet ištarė, kad vieną dieną čia sugrįš. Ir jis tą padarė šiemet, lygiai po 50 metų, susirado tą vietą, tą patį akmenį, atsisėdo ant jo ir padarė panašią nuotrauką.

 

Galvoju, Viešpatie, per tuos 50 metų subyrėjo Sovietų Sąjunga, Berlyno siena, atsiradau aš, susikūrė tiek daug naujų valstybių, išėjo tiek knygų ir filmų, sprogo Černobylis, siautėjo COVID-19 ir kiti dalykai, to žmogaus galėjo ir nebelikit, o jis išlaukė ir grįžo, o šis akmuo jo vis laukė, ne kažin kaip pasikeisdamas. Mėgstu pasididinti tokias laiko sudurstytas nuotraukas, tyrinėti pakilusių uolienų raštus, pakrantę, pastatus ir įsivaizduoti, kas ir kaip keitėsi per tuos 50 metų. Panašiai kaip vaikystėje, kai leidinių paskutiniame puslapyje reikėdavo surasti tarp dviejų panašių paveikslėlių 10 skirtumų ir juos pažymėti.

 

Jūsų Maištinga Siela