Sveiki, skaitytojai,
„Čia ir yra pradinis
taškas – švietimo sistema ruošia žmones, kurie netoleruoja neapibrėžtumo, taigi
netoleruoja gyvenimo apskritai. Nes būtent gebėjimas ištverti nežinomybę ir vis
tiek judėti į priekį yra bet kokio augimo, savito kelio paieškos ir tuo pačiu
sėkmės sąlyga, kita vertus, totalitarinėse sistemose nėra jokios nežinios,
nereikia priimti sprendimų, tik išmokti taisykles, kurias diktuoja socialinis
elitas. Kokios ateities linkime Lietuvai? Ar norime auginti kartą, kuri galėtų
toleruoti nekomfortą ir nepatogią tiesą, ar tokią, kuri ieškotų instrukcijų –
ar pas populistinius pažadus dalijančius politikus, ar sąmokslo teorijose
tamsiuose interneto vandenyse ar bukinančiuose darbuose?“ Gabija
Grušaitė (paimta ir dienraščio 15min.lt)
Šiandien svarbi kai
kuriems žmonėms diena, nes sprendžiasi jų likimas. Lietuvių kalbos valstybinis
ir iš esmės mokyklinis egzaminas nulemia šių abiturientų gyvenimą. Kitą vertus,
tie, kurie jau praėjo šį slenkstį, kasmet vis smarkiau tuo pat metu pasisako
prieš pasenusią, nepažangią ir neaktualią literatūros mokyklos programą. Viena
iš tokių – rašytoja ir menininkė Gabija Grušaitė, su kuria sutinku tik
iš dalies. Pats puikiai prisimenu mokyklos suolą ir kaip sunkiai bei neįdomiai
krimtau Donelaitį ir Vaižgantą, šiandienos mokiniui vos paskaitomą su žodynu,
bet dažnam ir tai per sunku.
Protu suvokiu, jog
brandus lietuvis turi kultūriniais pjūviais išmanyti literatūros raidos istoriją,
jos evoliuciją, kontekstus, bet tiesa tame, kad, kaip G. Grušaitė teigė,
pabaigus senuosius autorius (jau mirusius), nelabai lieka laiko naujiesiems,
nes tada jau būna egzaminai ant nosies ir kartoji paprastai kanoninius autorius
ir ties R. Gaveliu sustoji. Na, dar Marių Ivaškevičių, jeigu spėji.
Kitą vertus, programa eina sinchroniniais laikmečio epochų tąsomis, todėl daug integruota istorijos. Neapibrėžtumas, turint galvoje mokytojams sudėtus specialiųjų poreikių mokinius, mokinius, kurie su tekstais apskritai nebendrauja, mokinius, kurie apskritai svajoja, kad kuo greičiau baigtųsi pamokos ir t. t., nes tuos nelemtus tekstus reikia SUVOKTI, o tai yra tikras pragaras. Pabandykite atverti tekstą vidutiniams ar visiškai nemotyvuotiems ar net specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, kai jų yra 30 vienu metu skirtingo lygmens ir brandos. Pragaras mokytojui, pragaras mokiniui. Net apibrėžtume dažnas mokinys „plaukioja“, nesupranta, kuo skiriasi proza nuo lyrikos, nes nesugeba išmokti skiriamųjų bruožų net iš 10 karto, dažnai net per 12 metų, apie kokį neapibrėžtumo pasaulio pasirengimą mes galime kalbėti? Nekalbu apie prestižines mokyklas, o apie vidutines, suformuotas iš vargo visuomenės, o jų yra dauguma.
G. Grušaitė lyg ir kritikuoja
mokytoją, kuri nepritarė anuomet K. Sabaliauskaitės iškeltai minčiai dėl
kūrybinio rašymo, kuris teoriškai turėtų išlaisvinti nuo kanoniškumo, tačiau
paskandintų didžiąją dalį mokinių. Skirtumas nuo šios mokytojos ir K.
Sabaliauskaitės bei G. Grušaitės yra labai didelis, nes mokytoja yra praktikė,
o jos – menininkės ir vizionierės (tikriausiai abi baigusios prestižines
mokyklas, kurios bet ko nepriima), kurios norėtų, kad būtų geriau. Aš irgi
norėčiau, tačiau gyvenime yra taip, kad džiaugiesi, jog mokinys paskaito tau
bent kelis sakinius ir geba perteikti žodžiu, ką perskaitęs, dažnas pasako net
10 klasėje (aš nepamenu ką skaičiau prieš 5 minutes). Aišku, kad nebuvo įdomu,
nes juk atsimename tik tai, kas dirgina. Pabandyk dešimtoką sudirginti Gaveliu, net
provokuojant apie seksą ir keksą nebepavyks.
Visgi nereiktų nusiminti,
nes tai paskutinis tokio griežtumo kanoninis egzaminas Lietuvoje, jau nuo 2023 metų
diegiamas kitoks literatūros modelis, kur leista 30 procentų kūrinių patiems
mokytojams pasirinkti ir duoti mokiniams (pirmyn – visas šiuolaikinis
literatūros aruodas su vampyrais, seksu, mangais, sudėtingomis socialinėmis
tapatybės problemomis, originalumu bei urbanistine kultūra ir kas tik tai
norite), bet Grušaitė pamiršta, kad lietuvių visuomenė sensta, o lietuvių
kalbos mokytojai, dažnai prie pensinio amžiaus ar maldomis išprašyti grįžti iš
pensijos su pusantriniais etatais), pusę gyvenimo dėstę Šatrijos Raganą ir Joną
Biliūną, kažin, ar atneš „iš savęs“ įdomių skaitymo patirčių? Tam tiesiog
nesudarytos pedagoginės sąlygos, juk lituanistai net universitetuose išugdyti
pagal mokyklinės programos naratyvą, ką gali mokytojas pasiūlyti po etatinių
darbų, po darbų lovoje prieš miegą paskaitęs kokį lengvesnį romaną? Gal tik
grybo sapnus... Kitas dalykas – legaliai gauti vienai klasei naujausios
literatūros. Manote mokiniai kaip sovietmečiu perskaitys per naktį, kad
perduotų kokią „Moneta ir labirintas“ ar „Baltieji prieš juoduosius“ draugui?
Baikite juokus.
P. S. Gaila tik vieno,
kad nukenčia labai mažytė Lietuvos saujelė, kuri iš tikrųjų galėjo potencialiai
susigundyti literatūra ambicingai, bet kuri čia didesnė tada blogybė?
P. P. S. Galėtų būti
įsteigtos atskiros literatūros sustiprintos klasės pasirinktinai, kurias
lankant įskaitiniu būdu būtų galima kompensuoti normatyvaus egzamino balą,
pavyzdžiui, pridedant 10-15 procentų. Bet ar to reikia, kai šalia kaip bičių
koriai steigiasi tiksliųjų mokslų ir inovatyvių programų būriai su STEAM‘ais,
atrodo, kad literatūra tampa net ne Pelene, o Piktąja pamote, kuri trukdo
informatikams, inžinieriams baigti mokyklą gerais pažymiais.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą