Atsigręžus norisi kažko įdomesnio

Sveiki visi,

Paskutiniu metu jaučiuosi kuo nuostabiausiai dirbdamas. Kelerius paskutinius metus bijojau rudens pabaigų ir žiemos, nes jie man pasirodė gniuždantys ir nepakeliami. Juk žinot, kai trokšti dar sulaikyti saulės spindulį, dar pabūti ilgesnėje dienoje. O dabar žiūrėk, aušta ir temsta ant penkių pirštų valandų amplitudėje. Šviesos ilgesys, saulės ilgesys, žalumos būdavo beribis, o dabar net nepajutau, kaip atėjo gruodžio pabaiga. Na, dar ne pabaiga, bet tuoj tuoj... Tikrai nepajusiu, kaip pasibaigs metai. Ir nebijau, kad laikas slenka taip greitai, nepastebėjau, kad viskas taip greitai. Gruodis? Jau? Taip greit? Slenkantys darbai tiesiog ištrynė mane nuo laukimo. Nieko nelaukiu. Gyvenu ir esu tuo patenkintas, tik...

Šiandien pagavau save sekundei, kad taip einant per gyvenimą, nepajusi, kaip prabėgs ištisas dešimtmetis, nebeprisiminsi, ką veikei prieš dvi žiemas. Ir nežinau, kas geriau, ar eiti ir nejausti laiko, nejausti, kaip sensti, kad bėga laikas ir nesimėgauji jaunu laiku, kuris pasibaigs, ar sėdėti ir apgailestauti, jog laikas taip slenka sunkiai ir kiekvieną akimirką tavęs vis mažiau liks linijiniame laike? Aišku, apgailestauti tikrai neverta, tačiau manęs neapleidžia įtarumas, kad toks skubėjimas per darbus, tikslus link kažko gali pasibaigt kaip baterija „Sirijus“. Kuo viskas pasibaigs atsigręžus paskutiniojoje? Tikiuosi, kad ne koks furgono buferis! Che. Tebūnie kas nors įdomesnio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Laikinumo ištiktas

Sveiki,

Žiūriu šiandien muzikos vaizdo klipus ir tik po kelėtos įrašų pastebėjau, kad klausausi dainų, gyvų pasirodymų tų atlikėjų, kurių jau nebėra gyvų. Tai keista. Skaičiuoji nuo pasirodymo metus, štai pasirodymas 1999 metais, atlikėjas „išėjo“ 2012 metais, daugiau nei dešimtmetis gyvasties nuo pasirodymo. Klausi, ar jis žino, ten stovėdamas, kad mirs, ką jis benuveiks per tokį trumpą laiką? Aišku, kad nežino, bet... Kai šito klausiu, turiu galvoje, ar jis žino, ką darytų kitaip, jeigu mirtis būtų neišvengiama? Ką aš daryčiau, jei staiga rytoj nebebūtų gyvenimo? Viena yra planuoti ir sakyti, o kitą – čia ir dabar daryti, gyventi.

Siela

Filmas: "Gravitacija" / "Gravity"

Sveiki,

Amerikiečių kino juosta „Gravitacija“ (Gravity) (2013) tikriausiai buvo viena laukiamiausias kino filmas paskutinį pusmetį. Pavasarį buvau smarkiai susižavėjęs siaubo epopėja „Svetimas“, todėl „Gravitacija“ man jau iš anonsų rodėsi kaip labai ypatinga juosta, kalbanti ir vėl apie kosmosą. Meksikiečių kilmės režisierius Alfonso Cuaron, praeityje sukūręs tokius hitus kaip „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ ir „Taip pat ir tavo mamą“, vėl įrodė, kad neturi ribų savo fantazijai ir sukūrė dar vieną labai skirtingą kino juostą savo karjeroje – „Gravitacija“, kuri tikriausiai bus pakrikštyta kaip geriausiu jo darbu...

Juosta puikiai gali lygiuotis ir į kitas filmus, kalbančius apie kosmoso epopėjas. Filmas vykęs neabejotinai visomis prasmėmis. Geras scenarijus nenuplaukė pasroviui, o buvo įsūdytas į labai vizualius, sakoma, net kosmose filmuotus vaizdinius. Filmas yra pilnas bauginančio grožio, nes kosmoso erdvė visų pirma teikia vienatvės ir menkumo jausmą, todėl net baisu, kokie drąsūs yra tie mokslininkai, kurie dirba tokiose aukštybėse. Tai kosminis trileris, kuriame atsiveria žmogiškųjų galimybių faktorius. Nors filmas realiai gana neįtikinamas, tačiau psichologinė įtampa, vaizdai, aplinkybės kaustė dėmesį jau nuo pačių pirmųjų filmo kadrų. Filme veikia viso labo tik du aktoriai – Sandra Bullock ir George Clooney. Režisieriui visgi pavyko prisikviesti poilsiaujančią S. Bullock, kuri kine buvo padariusi kelėtą metų pertraukos, bet, regis, po Oskaro statulėlės gavimo į kino ekranus grįžta su tikru trenksmu. Aktoriai puikiai išpildė juostos sumanymą...

Žinote, nuostabiausias kino dalykas, ką ir padarė „Gravitacija“, yra tai, kad po juostos lieka burnoje skonis – išgąstis ir malonumas, pasigėrėjimas ir neįmintos mįslės „cinkelis“. Žodžiu, lieka apie ką pamąstyti ir pagalvoti. Tai neabejotinai vienas geriausių fantastinių kino didingųjų juostų per pastaruosius keletą metų po Dž. Kamerono „Įsikūnijimo“. Nors filmas ir su fantastikos elementais, jis labai realistiškas, įtikinamas ir bauginančiai savo erdvėmis ir pojūčiais atviras, suvokiant savo vietą ne tik Žemėje, bet ir visame kame. Nustebčiau, jei filmas nepretenduotu į aukščiausius ateinančių metų kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kanibalas vegetaras" / "Ljudozder vegetarijanac"

Sveiki visi,

Šiandien labai trumpai norėčiau pakomentuoti kroatų kino juostą „Kanibalas vegetaras“ (Ljudozder vegetarijanac) (2012), kurį kroatai siūlė kaip geriausią savo šalies filmą į „Oskarus“. Filmas sukurtas remiantis šiuolaikinio europietiško kino tradicijomis ir yra gan tolokai nuo tos produkcijos, kurią mums siūlo Holivudas. „Kanibalas vegetaras“ – tai juosta sukurta pagal to paties pavadinimo romaną, ji kalba apie ginekologo kasdienybę, kurioje sukasi dviveidiškumas ir dvylipumas. Medicinos pasaulis atskleidžiamas kaip arši karjeros kovų arena, kurioje kai kurie karjeristai yra pasiryžę perlipti per kitų galvas, kad tik galėtų pasiekti savo tikslus.

Žiūrėdamas šią juostą norom nenorom lyginau mūsų šalies sveikatos sistemą, kyšių davimą, kuris, pasirodo, besąs paplitęs reikalas ir Balkanuose. Ginekologo kompetencijos nebūvimas, šokiruojančios spekuliacijos, nelegalūs abortai prostitutėms tiesiog kitų panosėje bei mirties atvejai tiesiog nupiešia gan kraupų kanibalizmo atvejį, kuriam nėra priešnuodžio. Filmas nekalba apie tai, kaip derėtų spręsti šias problemas, atvirkščiai, jas tik iškelia ir palieka lyg slyvas kompote plūduriuoti. Aišku, kad filmas visų pirma nepretenduoja į realybę, tačiau mes patys puikiai suprantame, kad realybėje esama ir dar baisesnių atvejų. 

Bene įdomiausias šiame filme dalykas – tai pagrindinis personažas, kuris yra išsilavinęs, protingas, žino, ką daro, bet vis tiek šliejasi prie mafijos pasaulio, ieško ekstremalių situacijų, kuriose žaidžia purvinus žaidimėlius. Tai irgi mįslė, kaip protaujantis, rodos, turėjęs būti šviesulys visgi ieškosi nemalonumų? Personažo dvilypis gyvenimas galiausiai atsigręžia prieš jį patį, išmuša tokia valanda, kada kelio atgal nebėra ir tenka susigrumti su savo demonais, tačiau filmas neužsibaigia tragedija ar atpildu, atvirkščiai, palieka juodą terpę, virusą sveikatos sistemoje, kaip atsaką žiūrovui ir visuomenei, jog kiekvieną dieną tokie žmonės eina ir dirba ne vien dėl mūsų, bet visų pirma dėl savęs, todėl niekas nėra apsaugotas nuo kanibalų net savo pačių ligoninėse. Juosta gan paprasta, bet joje niūniuojamos itin aktualios temos, kurios nepaliks daugelio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Siela