Maištinga siela davė interviu tinklalapiui "Žiniasklaida-kitaip"

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek ir pavėluotai, tačiau nutariau pasidalyti alternatyvaus tinklalapio www.zurnalistika-kitaip.lt , kuris visai maloniai paprašė manęs pakalbėti apie „bloginimą“ t. y. apie internetinio blogo rašymą. Interviu metu teko prisiminti „Maištingos sielos“ saito genezę, jo atsiradimo istoriją, funkcijas. Jeigu kam nors įdomios mintys apie dienoraščio, saito kūrybą internetinėje erdvėje ir „Maištingos sielos“ egzistavimo istorija – prašome apsilankyti straipsnyje. Spauskite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pusseserė Betė" / "Cousin Bette"

Sveiki,

Vedamas aktorės Jessica Lange filmografija atsidūriau netikėtame filme, kuris vadinasi „Pusseserė Betė“ (angl. Cousin Bette) (1998). Šis filmas – tai Balzako to paties pavadinimo romano ekranizacija, kuri savu laiku sulaukė drungnų kino kritikų vertinimų ir nesulaukė sėkmės komercijoje. Šis filmas – tai balzakiška istorija, kuri pasakoja apie siuvėją Betę, kurios turtinga sesuo miršta ir jai tenka pasirūpinti jos dukra. Betė tuo pačiu gyvenimo momentu priglaudžia paliegėlį jauną skulptorių, kuris įsimyli kur kas jaunesnę Betės globotinę ir galiausiai ją veda, tačiau laimės nesusikuria. Filmo veiksmas vyksta 1947–1948 metais, todėl tai kartu ir kostiuminė drama, atspindinti to meto Prancūzijos madas. Tokiu pačiu pavadinimu 1971 metais startavo ir televizijos serialas.

Iš tikrųjų nežinau, kaip reiktų vertinti šią juostą. Ji man buvo nuobodoka. Tikrai. Gal dėl to, kad ir paties Balzako kūryba man šiek tiek monotoniška, nuobodi, pernelyg realistiška, nors jo reikšmingumu pasaulio literatūroje, ypač realizmo pamatams mūryti – net neabejoju, tačiau jis nėra mano autorius. Filmas aiškiai įkvėptas „Pusseserės Betės“ romanu – jaučiama empatija Balzako stiliui, scenarijus gana tikslus, tačiau pats filmas truputį primena tuštoką žaidimą kostiuminiais, šabloniškais literatūriniais karkasais – pasigedau tikrų veikėjų aistrų, kurios buvo slopinamos ir net vietomis sugniuždytos. Akivaizdu, kad režisieriui nepavyko išnaudoti ir J. Lange talento – ji filme atrodė varžanti save, aišku, pats personažas reikalauja savitvardos demonstravimo to meto visuomenėje, tačiau kažko trūko, tą pastebi ir kino kritikai. 

Filmas toli gražu nėra perliukas, bet žvelgiant į Balzako kūrinio turinio transformaciją, apgailėtinu filmą taip pat nepavadinsi. Jis daugiau ar mažiau vidutiniškas – žiūrėti galima dėl J. Lange, nors ji čia neišnaudota, galima žiūrėti dėl Balzako kūrybos, dėl sentimentalumo, romantikos, tačiau filmas neįsimenamas, jis praslysta pro šalį ir lieka atminties užkulisiuose.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgelbėti poną Benksą" / "Saving Mr. Banks"

Sveiki, kino mėgėjai,

Teko pamatyti dar vieną filmą. Šįkart „Išgelbėti poną Benksą“ (angl. Saving Mr. Banks) (2013). Filmas sulaukė ne tik palankių žiūrovų vertinimų, bet ir kino kritikų atsiliepimų. Emma Thopson, kuri buvo anų metų atradimas kine, mane inspiravo nedelsiant pažiūrėti jos naujausią darbą, kuris įvertintinas prestižiškiausiomis nominacijomis – tarp jų ir pretendentė į „Oskarus“. Na, E. Thopson jau labai seniai nebuvo sulaukusi tokių puikių įvertinimų – 1992 ir 1995 metais pelnyti „Oskarai“ kažkaip ilgai leido ją išstumti iš favoričių sąrašų, bet aktorė, regis, išgyvena tikrą kūrybos renesansą ir tikina, kad pagaliau jaučiasi suaugusi, nors neseniai aktorei sukako 55 metai! Kita priežastis – talentingasis Tom Hanks, apie kurį tikriausiai ir nebereikia nieko sakyti, viskas ir taip aišku.

Šie abu talentingi aktoriai įkūnijo realiai egzistavusius menininkus – Pamelą Trevers ir Voltą Disnėjų. Filmas sukurtas pagal tikrus faktus, išlikusius įrašus, aistringai kuriamas aikštingas P. Trevers charakteris ir pasaulis, kuris ne iškart galbūt mane sužavėjo, tačiau po seanso visgi nepaliko abejingo ir kartu su personažu braukiau ištryškusią ašarą. Filmas kažko visgi turi. Pasakojimas nors ir lengvokas, primena Hholivudinę manierą – garso takelis, emocija, grimas, tinkami žodžiai, tonacija – viskas pagal tam tikrą schemą, kuri, rodos, nebegali nustebinti, tačiau dėka išvystyto scenarijaus, gero aktorinio meistriškumo filmas staiga tampa gyvybingas, stilingas, nuoširdus, nors ir „disnėjiškas“. Skaudi Pamelos Trevor vaikystė, tėvo mirtis susieta su kūriniu „Merė Popins“ ekranizacijos sunkumais, atskleidžia sudėtingą rašytojos vidinį pasaulį, skaudulius, kuri ši asmenybė nenorėjo pripažinti ir atiduoti visuomenei sulesti it maitą.

Filmas man patiko, nors pirmąją jo valandą gal kiek ir buvau nusivylęs, nes tikėjausi kažko geresnio iš pačios biografijos, bet vėliau tiesiog viskas sugulė, tapo savaime išspręstu reikalu. Labai patiko scena, kada V. Disnėjus atskrenda į Londoną pas Pamelą Trevers ir per atvirą pokalbį įvyksta didžiulis dvasinis sprogimas, atvirumo minutėlės prie arbatos puodelio, kai skilinėja visos kaukės – jau vien dėl šito verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafienė" / "The Countess"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai sužinojau apie šios grafienės legendą ir suskubau pažiūrėti ekranizaciją, kurios scenarijų parašė garsi ir daug kieno mylima prancūzų aktorė Julie Delpy, kuri ne tik parašė scenarijų, bet ir režisavo bei sukūrė pagrindinį šio filmo vaidmenį – „Grafienė“ (angl. The Countness) (2009). Filmas „Grafienė“ – pasakoja apie realiai egzistavusią grafienę Ezerbeth Bathory. Filmo veiksmas vyksta apie 1560 metus dabartinėje Vengrijoje, kur klesti prietarai juodosiomis raganomis. Ši grafienė laikoma viena žiauriausių to šimtmečio moterų, kuri tikėjo, kad jaunų ir nekaltų merginų kraujas atjaunina jos odą ir stabdo senėjimą. Pasak to meto teismo, ši grafienė nukankino daugiau nei 650 nekaltų merginų, nors, aišku, tai daugiau pavydo ir keršto susidorojimo atvejis, nei teisingas teismas, bet J. Delpy tikrieji faktai nerūpėjo, ji sukūrė filmą remiantis tais kaltinimais.

Filmas iš dalies lyg ir pateisina grafienės elgesį, bet kartu ir atveria žiaurius nusikaltimus. Filme išties esama tokių scenų, kad net aiktelėjau. Žmonėms tuomet, priminsiu, mirtis ir kankinimas buvo pramoga. Neišsipildžiusios meilės istorija, socialiniai įsitikinimai, ankstyva vyro mirtis... Daug niuansų grafienę iš Vengrijos pavertė prietarų ir įtikėjimų verge. Filmas kai ką gali šokiruoti, bet atmetus puikų scenarijų ir istorinę bei legendomis apipintą medžiagą, manau, kad filmas pavyko „pusėtinai“. 

Žinoma, filme puikūs kostiumai, rūmų atmosfera, viduramžių tamsumo vaizdiniai, tačiau meilės vaizdavimas tarp pagyvenusios grafienės ir jauno meilužio buvo pernelyg naivus, nors ir gana romantiškas tokių žiaurybių apsuptyje. Aišku, filmą puošia ir puikioji J. Delpy, tačiau filmas nėra tos auksinės prabos, kažko lyg ir trūko – sukrėtimų, grafienės gelmių, nes daugel kartų seanso metu, rodėsi, kad personažas tiesiog kliedi, eilinė išpuikusi beprotė, kuri pabaigoje susigrąžina viltį ir bando pamiršti kaltės jausmą. Va, būtent scenarijuje ir pasigedau tos kaltės, sąžinės bylinėjimosi, tačiau iš esmės viskas filme lyg ir pateisinta. Filmas kraupokas, kuris ras kelią pas atitinkamą žiūrovą, o man – bijau, kad greitai pasimirš.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Savas kambarys"

Sveiki,

Perskaičius jau trečiąją Virginijos Woolf knygą Savas kambarys suėmė didžiulis graudulys, kad beliko tik jos nepaliesta knyga Į švyturį (1927), o kitos knygos neišverstos į lietuvių kalbą. Kodėl? Dabar Baltų lankų leidykla, kuri leidžia puikią XX a. literatūros klasiką serijoje Rinktinė proza lyg ir galėtų atsigręžti į šios įtakingos autorės ir asmenybės literatūrą ir paskatinti vertėjus griebtis šios autorės neišverstų kūrinių – romanai Bangos (1931), Metai (1937), Naktis ir diena (1919) ir t. t.; kiti eseistiniai leidiniai.

Paskutinį pusmetį susigyvenau su Virginija Woolf ir jos romanais Orlandas (1928) bei Ponia Delovėj (1925). Ypač Orlandas, kurio vaizdiniai, transformacija vienaip ar kitaip sugrįžta į mano mintis ir leidžia prisiminti bei gėrėtis magiško realizmo išgyvenimais. Orlande Virginija Woolf daug kalba apie lytiškumą bei apie laikmečio sandūras, kaip lytis daro įtaką kūrybai. Iš esmės šis kertinis akmuo persikelia ir į esė rinkinį Savas kambarys, kurio tekstas buvo skirtas konferencijoms apie Virginijos Woolf laikų moterų literatūrą. Aišku, šiuo metu mums nė kalbų nekyla, kad autorės pranašystės tekste išsipildė – moterys ne tik gavo balso teisę, bet jos tiesiog kaip amazonės užkariavo literatūrą ir nebejaučia, bent jau man taip atrodo, antrarūšiškumo literatūros forumuose.

 Rašytoja Virginia Woolf

Aišku, apie lietuvių literatūrą, kai pirmasis dešimtmetis po Nepriklausomybės atkūrimo ir Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus drebino literatūros vandenis, manau, taip pat nusėdo. Lietuvių autorės nebebijo nei erotikos, nei mazochizmo, nei sentimentalumo, nei dar kažkokių prietarų – jos tiesiog įgyvendino Virginijos Woolf Savo kambario pasamprotavimus, pranašystes.

Savas kambarys yra įdomus dviejų klodų kūrinys, kuris leidžia istoriškai studijuoti grynąją literatūros raidą, o kartu tyrinėti lyčių, žmogaus teisių sankirtas. Virginiją Woolf nepaprastai vertino feministės, nes ji tuomet buvo viena garsiausių savo metų literačių, kuri iš esmės pakeitė požiūrį į moterų literatūrą, prisidėjo prie lygių teisių tarp moterų ir vyrų raidos. Esė struktūra gana akivaizdžiai rėminė, tačiau V. Woolf pavyko išvengti moralizavimo, sausos didaktikos, šabloniškumo, formalumo, o retsykiais tekste „prasimuša“ netgi savikritikos aidai. 

Savas kambarys prasideda pačios V. Woolf pasivaikščiojimais po aukštosios mokslo įstaigą ir savo pačios įspūdžiais susidūrimais su akademikais, bibliotekininkais iš esmės iliustruoja moterų socialinį menkumą, moterų lavinimo kritiką. Vėliau atsiranda Šekspyras, kuris tampa ne tik kaip anglų ir pasaulio literatūros pamatas, bet kaip ir Savo kambario struktūros dalis, nes Šekspyru autorė įrėminą visą moterų literatūros studiją. Ji kalba apie Šekspyro sesers galimybės Elžbietos laikais (iš esmės tai labai siejasi su Orlandu) ir baigia savo pranešimą taip pat apie Šekspyro sesers galimybes šiandien. V. Woolf diachroniškai dėlioja moterų sąlygas ir jos socialinį statusą: Grožinėje literatūroje ji valdė karalių ir užkariautojų likimus, o iš tikrųjų – tapdavo verge kiekvieno vaikėzo, kurio tėvai prievarta užmaudavo žiedą jai ant piršto. Knygose jos lūpos taria poetiškiausius žodžius, išsako tauriausias mintis; o iš tikrųjų ji vos tepaskaitė, vargiai mokėjo rašyti ir buvo savo vyro nuosavybė (p. 44). Iš esmės V. Woolf taiko į dešimtuką apmąstydama moters realią padėtį ir jos portretus literatūroje – neatitikimas yra šių dviejų realijų yra milžiniškas.

Autorė daug svarsto, kodėl vyrų literatūra tokia vientisa, įspūdinga, o moterų sutrūkinėjusi, čia ji remiasi daugiausiai XVIII a. moterų klasikių pavyzdžiais – Jane Austen ir seserimis Charlotte ir Emily Bronte. Taip pat nesunku nuspėti, kuriomis autorėmis V. Woolf žavisi labiau. Aišku, ji apmąsto moters visuomeninę padėtį – ji neturi sąlygų ne tik lavintis, bet ji privalo dar ir auginti vieną po kitą gimstančius vaikus. O ką jau kalbėti apie savo pajamas ir privatumą. V. Woolf ieško ne tik skirtybių, bet ir bando surasti panašumų, kurie vienytų vyrus ir moteris ne tik socialiai, bet ir kūrybiškai. Ji prabyla apie kūrėjų androginiškumą (t. y. moteriškumų ir vyriškumų savybių turėjimą), kuris yra svarbus kūrybai, nes kitaip mes nebūtume ne tik Šekspyro, bet ir didžiosios iki XX a. sukauptos literatūros klasikos – šie kūrėjai turėjo atskleisti moters pasaulį kūriniuose, nes rašančių moterų paprasčiausiai tuo metu beveik nebuvo. Androginiškas žmogus yra jautresnis ir pastabesnis, sugeba geriau perteikti jausmus, o jo siela iš prigimties yra kūrybinga, įkaitusi iki baltumo ir vientisa (p. 95).

Taigi, ko ta Virginija Woolf Savame kambaryje rėkauja? Ko jai reikia? Ji išskiria du būtiniausius dalykus moteriai rašytojai, kurie suteiktų peno geros ir kokybiškos literatūros atsiradimui moterų rašytojų forume. Šie du komponentai yra 500 svarų per metus renta, o tai reiškia, kad moteris turi turėti laiko kūrybai, apmąstymams ir pasaulio pažinimui, nes moterų darbas tais laikais buvo labai pigiai vertinamas ir kad turėtų savų pajamų, ji turėjo nuversti kalnus: Mums teko pagimdyti ir ligi kokių šešerių ar septynerių metų maitinti, prausti ir mokyti visus tuos tūkstantį šešis šimtus dvidešimt tris milijonus žmogiškų būtybių, kurios, kaip teigia statistika, šiuo metu gyvena pasaulyje. O tam reikia laiko, net jeigu kas nors ir padeda (p. 108). Antras komponentas įvardijamas kaip savas kambarys t. y. paties kūrinio pavadinimu, kuris turi šiokią tokią simbolinę reikšmę – tai moters privati erdvė, kurioje ji gali užsidaryti ir kurti, nes anais laikais moteris buvo „saloninė“, „svetaininė“ ir praktiškai beveik niekur negalėdavo būti viena, - o jūs pabandykite kurti, kai aplinkui zuja žmonės. Aišku, Jane Austen galėjo, bet slėpėsi, Emily Brontė būdama pastoriaus žmona vėlgi turėjo savų rūpesčių. Savas kambarys apžvelgia moterų literatūrą ir išskiria esmines priežastis, kodėl moters kūryba tokia trapi, kritiška ir subliuškusi, bet kartu ji skatina kuriant negalvoti apie savo lytį, nes tai gali tapti kūrybos kliūtimi ir iš esmės sunaikinti kūrėjus.

Įdomūs pasamprotavimai, įdomi autorės refleksija, to metų intelektualus ir retsykiais ironiškas, nepataikaujantis bei nemanieringas žvilgsnis leidžia šį tą įdomaus pamąstyti ne tik apie literatūros raidą, bet ir apie pačios V. Woolf asmenybę – ji buvo ne tik nervinių priepuolių votis, bet ir drąsi, intelektuali bei išsilavinusi moteris, kurių šiandien turime šimtus. O kodėl turime? Dėl to, kad tokios kaip Virginia Woolf ėmėsi iniciatyvos gyventi taip, kaip norisi gyventi moteriai – laisvai, neįsipareigojant prietarams ir kūrybiškai.

Jūsų Maištinga Siela